2017/03/21

Sportinės dugninės 2017 m. sezono pradžia

Kiekvienais metais šėryklėlės „mirkymo“ sezoną pradedu Punioje, kai tik ledas atlaisvina bent 30 metrų laisvesnį plotą. Ne išimtis ir šis sezonas. Ir nors jau turėjau kelias žūkles Nemune, šėryklėlę prikimštą jauko užmetu būtent čia. Čia viskas paprasčiau, visad gali tikėtis laimikio, nereikia toli važiuoti nuo namų o ir gaudymas pakankamai sportiškas.
Prie manęs atsidarymui prisijungė ateinančio sportinės dugninės meškerės sezono naujokas Mindaugas. Tačiau žodis „naujokas“ čia tinka tik prie žodžio „sportinės“, nes supratau, kad žūklėje jis nėra naujokas anaiptol.
Lietingas rytas. Prapliaupė visą naktį, temperatūra taip pat vos perkopia 2 laipsnius, tad išsirenkame užuovėją ir ruošiamės sportinį inventorių, maišom pernykščių jaukų likučius. Naudojame du jaukus – tai žuvų miltų pagrindo Ringers jaukas su dideliu kiekiu kurmiarausio žemės ir VDE tamsus karšinis jaukas taip pat atskiestas žeme. Įberiame ir naujiena rinkoje esančių džiovintų ir smulkintų musės lervų. Gera proga atimti iš garaže gyvenančių pelių paskutinius kąsnius. Tuo labiau, kad šį sezoną mūsų komandą rems gerai žinomas lietuviškų jaukų gamintojas Deepex. Bus puiki proga experimentams ir kokybės patikrai.
Sistemėlės paprastos, varžybinės. Naudojam pagrindinį valą 0,10 – 0,12 mm pintą PE, 8 metrų šoklyderį iš 0,25 – 0,28 mm monofilamento, ilgesnę kasytę ir metrinį pavadėlį su nedideliu kabliuku. Šėryklėlės paprastos atviros, tinklinės, nuo 20 iki 40 gr. ant 5 cm atvado. Feedergumo nenaudojam.
Darome po 2 taškus tikėdamiesi bent kažkur rasti stambesnės žuvies. Jaukiname juos taip pat skirtingai. Kai kur negailime ir didelio kiekio trūklių ar pinkų, juolab, kad gyvų masalų turime pakankamai.
Nuo pat starto pradeda kabaliotis nedidelės kuojytės. Rodos jų ant jauko susirinko visa galybė. Taip pražaidžiame gerą valandą, kol prie jauko susirenka kiek didesni karšiukai. Tačiau jie vis nuplaukia ir tarpais vėl reikia stebėti įnirtingai virpančią viršūnę.
Svečiuose apsilanko ir beveik du kilogramus sveriantis karosas, neatsisakęs didesnio slieko. Užkimba ir mažesnis, puskilograminiai karšiukai. Vasarinio „žoro“ dar nėra, tačiau  smagiai praleisti laiką galima tikrai, juolab, kad visiškai nustoja lyti, aprimsta vėjas. O puodelis karštos kavos sušildo.
Po pietų išlenda saulutė ir duoda žinoti, kad tikras pavasaris jau beldžiasi į duris. Pakraščiuose jau renkasi lydekos, tai vienur tai kitur matome kaip jos judina meldus ir trinasi į krantą, dabar jų metas. Gal dėl to ir pakraščiuose nesirodo stambesnė žuvis, visas veiksmas daugiau nei už 40 metrų.
Neapsieita ir be kuriozų. Vieno įnirtingo kibimo metu užkertu keistai besielgiančią žuvį. Suka ratus lėtai, atgula karts nu karto ant dugno ir kitaip imituoja šamą. Taigi su tuo šamu kovojau geras 20 minučių ir tik prie pat kranto pamatėme veik 5 kilogramus sveriančią lydeką, kuriai kabliukas buvo įstrigęs į apatinį peleką. Gaila, tikėjausi ne to, bet siurprizas vykęs.
Toks tas atsidarymas. Sportiškai, su daug metimų, su taškų, jaukų ir masalų kaitaliojimais. Viskas dar taip nerangu, lėta, nesuderinta, tad treniruotėms laiko iki pirmojo LČ etapo Skirvytėje, laiko reiks skirti. Kitaip nebūna jokiame sporte, tik praktika, praktika ir praktika.

2017/03/11

Mekšrai kaip Batonai

Pirmoji atvirojo vandens sezono žūklė dažniausiai ir užkuria tempą visam laikotarpiui iki kito ledo. Sumotyvuoja arba pradeda slėgti, ypač jei  lieki be laimikio.
Šiandien buvo pirmasis variantas, kuris labai pakelia ūpą. Suspėjau ir Kovo 11-osios šventę atšvęsti, ir tradiciškai atsidaryti sezoną gaudydamas Nemuno aukštupio kuojas, kurios, kaip žinia, pavasarį kimba pačios didžiausios.
Važiuoti toli nereikia, vos keli kilometrai nuo Alytaus. Nusileidi nuo milžiniško kalno ir prieš akis atsiveria prieš dvi savaites iš ledinių gniaužtų išsilaisvinęs Nemunas. Pakrantėse dar stūkso sustumti dvimetrinio ledo klodai, pro kuriuos prasibrauti labai sunku, tad tenka dar kilometrą eiti tankiu mišku.
Tačiau tai nėra sunku, nes su savimi nešuosi tik dėklą su keliomis meškerėmis, nedidelę kuprinę ir kibirą, kuris atlieka ir kėdutės vaidmenį. Mantos nėra ko lyginti su sportininko inventoriumi, kuris jau netrukus bus pastovus mano palydovas visoje Lietuvoje.
Nedidelė sietuva su grįžtamąja srove, apsemta pernykščių žolių juosta ir nedidelis pagilėjimas, kas gali būti geriau. Žūklei naudoju paprastą feeder tipo meškerykotį su monofilamentiniu valu, nedidelį 30-ies gramų slankiojantį svarelį, ilgoką pavadėlį ir 12 numerio kabliuką stambiam sliekui. Įrankiai turi būti pakankamai grubūs, nes besikabinančios ant valo ir kabliuko žolės yra pavasario kasdienybė, o žuvys tikrai aktyvios ir masalą ima godžiai. Nereikia jokių šėryklėlių, jokio jauko, pakanka tik slieką ar uodo trūklio lervų pamauti ant kablio. Jaukai dar savaitę gali palaukti.
Kibimų nedaug, tačiau žuvys tikrai vertos dėmesio. O koks malonus jausmas matyti suvirpančią viršūnę, pajausti žuvies smūgius amortizuojantį meškerės blanką. Juo labiau kai aplink nėra nė vieno meškeriotojo. Tiesa, vėliau pasirodė. Tai buvo senas vietinis meškeriotojas su archajiška plūdine meškere. Gaila nieko nebuvo sugavęs, bet apžiūrėjęs mano laimikį teištarė: - Geri mekšrai, kaip batonai! Ir neatsisakė paimti kelių kuojų vakarienei. Vis dėlto šventė.
Toks tai sezono atidarymas. O toliau bus dar smagiau. Bus šapalų ir ūsorių, bus karpių ir karosų, lydekų, starkių ir ešerių. Velnias, kaip visur suspėt bus sunku.


2017/03/05

„Polediniai šachmatai“, 14-asis Pasaulio Čempionatas Rygoje

Pasaulio Poledinės žūklės čempionatui ruošėmės ypač atsakingai, kitaip ir negali būti, juk tai pagrindinės sezono varžybos, tai svarbiausias metų „žaidimas“. Tik jos parodo ko esi vertas, ar tau yra vieta tarp stipriausių pasaulyje žūklės meistrų, ar esi tik „autsaideris“. Juo labiau, kad čia ginama visos šalies garbė ir susimauti yra nedovanotina klaida.
Ryga. Vos kelios valandos nuo namų ir tu jau Latvijos sostinėje, kur pradedame susipažinimą su būsimu čempionato telkiniu. Nieko nuostabaus, kad informacijos jau turime nemažai. Čia vyko ir Latvijos čempionato etapas, čia iš anksto jau buvo apsilankęs ir mūsų treneris su pagalbiniu personalu surinkti kiek galima daugiau informacijos apie gylius, dugną ir t.t. Galiu teigti, kad apie Mažąjį Baltazerį žinojome pakankamai. Buvo aišku, kad sąlygos varžybų sektoriuose bus labai nevienodos, juo labiau, kad sektoriai buvo išdėstyti ant priekrantinio kritimo į gylį. Tad, sektoriuose galėjai rasti ir 1,5 metro sėklių ir visus 4 metrus.  Beliko tik atsirinkti kas, kur, kada ir su kuo? Tam mes skyrėme net 7 dienas. Taigi viskas turėjo būti labai paprasta, bet taip nebuvo.
Jau pirmosios treniruotės parodė, kad varžybos bus labai sunkios ir kovingos. Žuvies buvo ne visur, ji „stovėjo“ labai skirtingai, o ir gaudyti ją buvo labai nepaprasta. Mums įprastus ešeriukus, pūgžlius buvo galima nuspėti, tačiau su kuojomis, kurios turėjo sudaryti  pagrindinį laimikio svorį, nebuvo taip lengva. Jų būreliai buvo nedideli, greit išsigaudydavo ir tekdavo sunkiai rinkti gramą po gramo.
Orai taip pat nelepino, lengvą šaltuką keisdavo stiprus pliusas su lietumi ir vėju, lietų keisdavo sniegas ir vėl šaltukas. Per dieną oras pasikeisdavo net kelis kartus. O varžyboms sinoptikai netgi prognozavo stiprią pūgą ir buvo teisūs. Štai tau ir latviškas pavasaris.
Ne viskas buvo taip prastai. Gintauto Daunio iš Deepex pagalba rinktinei taip pat labai stipriai pastūmėjo mus į priekį. Deepex jaukai po truputį buvo tobulinami ir kiekvienoje treniruotėje vis išbandomi optimaliausio varianto pasirinkimui. Ir varžyboms jau turėjome tikrai gerai dirbantį prievilą. Tą parodė ir viena „šlapia“ treniruotė, kai slėpdamiesi nuo kiaurai merkiančio lietaus ir stipraus vėjo treniravomės nedidelėje įlankoje. Per 3,5 valandos sugebėjome pagauti net 59 kilogramus žuvies. Kuojos ant mūsų paruošto jauko stovėjo „stulpu“ ir jas gaudyti buvo vienas malonumas.
Taigi darbo turėjome sočiai. Ištikrinome visas, pagal reljefą į sektorius, bent kiek panašias ežero vietas. Darėme mini varžybėles tarpusavyje, ieškojome sėkmingų masalų, avižėlių ir pravedimo technikų kombinacijų. Ir vis tiek klausimų buvo likę labai daug.
Apskritai, rinktinės dienotvarkė buvo pakankamai įtempta. Keliesi apie 6 ryto, pusryčiauji ir bėgi su visa amunicija į automobilį. Pusvalandis kelio ir lipame ant ledo, dirbame. Papietaujame ir dar kelių valandų treniruotė, tada vėl viską kraunamės ir važiuojame į viešbutį. Ten vakarieniaujame ir kimbame į įrankių tobulinimą: rišame kitas avižėles, lituojame kabliukus ar šlifuojame sargelius. Kitą dieną vėl viskas vyksta analogiškai. Rutina. Bet stimulas, motyvacija ima viršų ir sustoti pusiaukelėje neketiname.
Prasidėjus oficialioms treniruotėms viskas vėl kitaip. Sportininkai gauna užduotis tikrinti sektorių perimetrus, ieškoti kibesnių taškų, vietų su stabilesniu stambesnės žuvies kibimu. Ir tokių vietų randame, bandome, jas slėpti, tačiau, kaip vėliau suprantame tai bergždžia. Nes net 84 sportininkai daro tą patį, ir tikrai randa. Daugelis viską tiksliai žymisi popieriuje ir ne tik taškus, o ir žuvies elgseną bėgant laikui. Visas pagalbinis personalas, kurio mūsų rinktinėje buvo tikrai nemažai (apie 10 žmonių be trenerių) taip pat dirbo. Žymėjosi gylius, sekė kitų komandų sportininkus ir trenerius, bandė išskirti stipriausius ir t.t. Galų gale visas šis milžiniškas informacijos kiekis nukeliavo treneriams, kurie ją analizavo ir kūrė varžybų strategiją su visais taktiniais niuansais. Ojojoj koks kruopštus darbas buvo atliktas, kol visa tai persikėlė ant baltų lapų ir tapo suprantama visiems.
Tokios apžvalginės treniruotės truko tris dienas, kaip to reikalauja varžybų reglamentas. Ir tik trečiosios dienos vakare buvo paskelbta, kas gi gaudys ir kaip gaudys. Buvo išskirstyti stebėtojai ir informacijos nešėjai treneriams, buvo nuspręsta, kokia gi informacija yra aktuali, ir kiek laiko ji tokia išlieka, ir dar daug niuansų, kuriuos suprasti gali tik žūklės sporte besisukantys asmenys. Buvome pasiruošę ir tikėjome, kad tikrai būsime „prizuose“.
Varžybų rytą, nurimus pusė nakties siautusiai pūgai, kai sužinojome kiekvienas savo sektorių ir visus iššūkius su kuriais galima susidurti, svečiuose apsilankė jaudulys ir nerimas. Ir nors tai natūrali būsena, ir su ja nereikia kovoti, kiekvienas ją tramdėme. Taigi, gavau pirmąjį sektorių šalia upelio, kur krantinėje linijoje kimba nedidelės, vos kelis gramus sveriančios kuojytės, kur sektoriaus krašte treniruočių metu buvo juntama srovė, ir kur gilesnėje dalyje gali būti pavienių stambių kuojų. Siekiant komandinio rezultato svarbiausia yra kiekvieno sportininko stabilumas, t.y. pakanka bent jau papulti tarp penkių stipriausių sektoriuje ir rezultatas bus geras. Būtent pradžia tokia ir turėjo būti, o toliau pagal situaciją, kuri gali keistis labai nenuspėjamai. Už sektoriaus ribų mane koordinavo puikūs sportininkai Arūnas Koska ir Darius Jakiūnas, taip pat giliąją liniją stebėjo ir informaciją nešė Marijus Eigirdas, kuris buvo dar ir atsarginis mūsų komandos sportininkas. Būtent sportininko koordinavimas ir yra esminis skirtumas tarp Lietuvoje vykstančio čempionato, kur to praktiškai nėra.
Po, ilgai laukto, starto išsigręžiu tris eketes viduryje palei kranto liniją, kas 3 - 4 metrus, kad galima būtų jas uždengti viena vėliava, panašiai išsigręžiu ir kelias eketes į gylį, atsargines ir viskas. Beveik visas eketes jaukinu šėryklėle palei dugną juodžemiu, su nedideliu kiekiu jauko ir smulkiais trūkliais. Kelias eketes jaukinu iš viršaus ir tik pradėjęs gaudyti suprantu, kad tai buvo klaida – srovė buvo labai stipri ir priekrantėje ir giliau, susidarė įspūdis, kad srovė neša net 2,5 mm dydžio avižėlę. Tuo tarpu kitų komandų sportininkai laikėsi visai kitokios taktikos. Ukrainiečiai gręžė daug ekečių po visą sektorių, latvis gręžė dar mažiau. Kiti sportininkai pradėjo gaudyti ne nuo krantinės, o beveik nuo giliosios linijos ir t.t. – kiek komandų, tiek ir strategijų.
Taigi eketes pradedu tikrinti vienas iš pirmųjų ir pirmosios kuojytės iš kart veriasi ant kabliuko. Nugaudau gal 10 žuvyčių ir lekiu į kitą eketę, ten tas pats – pilna nedidelių kuojų, gilesnėse eketėse žuvis žymiai retesnė, o dydžiu nelabai skiriasi. Eketes, kur jaukinta iš viršaus jau galima atmesti, prie jų žuvis neateina net po papildomo pajaukinimo. Taigi užverda kova, kurios aš praktiškai nematau. Mano akys dabar Arūnas ir Darius. Jaučiuosi kaip eilinis pėstininkas, kuriam neleidžiama net pakelti galvos. Tiesa kelis kart pabandau – gaunu pylos ir kelių kibimų nepakertu. Taigi, pagal kibimų ir ištrauktos žuvies skaičių stebėtojai mato, kada reikia keisti eketę, į kur eiti ir kada kur pajaukinti. Tau tereikia greitai gaudyti žuvį ir visad būti pasiruošus bėgti ten, kur sujuda stambesnė žuvis, kur „pailsėję“ arba nenugaudytos eketės arba priešininkas labai stipriai įsigaudo, o tu atsilieki. Praėjus pusei varžybų laiko žuvis tampa labai įnoringa, ji paprasčiausiai persisotinusi ir masalą tik bado. Gaila, kad negalima srovėje panaudoti mažiausių avižėlių, jos čia būtų pats tas. Sunkiausia buvo įpusėjus antrajai varžybų valandai. Laksčiau šen bei ten ieškodamas geresnio kibimo, baidžiau žuvį konkurentams, tačiau neturėja praktiškai jokio rezultato. Arūnas vėliau atviravo, kad ta valanda mus „nužudė“. Paskutinę varžybų valandą praleidau krantinėje linijoje gaudydamas nedideles kuojeles, tačiau daugmaž stabiliai. Tikėjome – į penketuką tilpsime.
Svėrimo laukėme su nekantrumu, juo labiau, kad Aidas gaudęs toliausiame sektoriuje turėjo sugaudyti puikiai. Taigi po pirmos dienos surenkame 22 baudos taškus. Aidas Šunta – 1, aš – 4, Modestas Atmanavičius – 5, Mindaugas Leonas – 5 ir Artūras Skvirba – 7 baudos taškus. Taip išlikome 3 vietoje. Tuo tarpu Ukraina surenka 11 taškų, Latvija – 19, o Rusija – 28 baudos taškus. Taigi nuo labai gerai gaudžiusių Ukrainos sportininkų atsiliekame labai, o va į antrąją vietą pretenduoti dar daug šansų, kaip ir nusiristi iki ketvirtosios. Stabilumo, mūsų rezultatuose nėra, tad ir nerimas dėl kitos dienos labai didelis. Nerimas buvo didelis ir dėl geltonų kortelių. Pirmo turo metu už nedidelį pažeidimą geltoną kortelę gavo Modestas, kiti taip pat susilaukė įspėjimų. Taigi teisėjai žiūrėjo labai griežtai.
Labai įdomus niuansas įvyko su Rusijos rinktine,  masalų patikrinimui visi pristatė neleistinus kiekius masalų („jokeris“ buvo sumaišytas su uodo trūklio lervomis ir viršijo leistiną kiekį). Po patikrinimo, visiems buvo palikta po dalį masalų, o po turo svarstant nuobaudas, jau buvo duotos visiems sportininkams geltonos kortelės. Tai reiškė, kad dar nors menkiausias prasižengimas ir vieno iš sportininkų rezultatas anuliuojamas, o tai reiškia ir pralaimėjimą. Tačiau sužinojus, kad vienas iš sportininkų užsidirbo geltoną dar ir už 5 metrų atstumo nesilaikymą, visos kortelės buvo pakeistos į „komandinę geltoną“. Taip Rusijos rinktinė buvo išsukta, ir iš varžybų žiuri pusės atrodė labai neskaniai. Na bet aš ne apie tai.
Ilgai neužmiegame – analizuojame rezultatus, galvojame, ką galima padaryti geriau. Vėl persirišame krūvą meškeryčių ir įdarbiname Darių su lituokliu, kad nebūtų jokių netikėtumų ir drąsiai galėtumėme judėti į priekį. Juk kuo geriau pasiruošę, kuo geriau žinome ką, kaip ir su kuo, tuo lengviau – mažiau dreba rankos ir mažiau klaidų.
 Antras turas pasitinka stipriu sniegu, už kelių šimtų metrų esančių sportininkų jau nebematyti. Ir vėl man sektorius arčiausiai upės. Ir vėl joje yra srovė – gerai, kad kiek mažesnė ir į priešingą pusę, nei vakar. Taigi startuoju analogiškai kaip vakar. Daugelis sportininkų kovoja  ant linijos esančios šalia upelio, bet burtų traukimas, kaip visad, kažkam nesėkmingas. Aš į tai nesiveliu, nes plotelis su mažytėmis kuojomis, kurios vėl turėtų duoti stabilų rezultatą yra visai šalia linijos. Startuoju panašiai ir iš kart pradedu gaudyti. Kartojasi vakarykštis scenarijus. Dešimt kuojyčių iš vienos eketės, penkios iš kitos, penkios iš gilesnės ukrainiečio eketės, penkios iš lenko. Taip krepšelis ir pilnėja. Šį kartą žuvies truputį mažiau, tačiau mažesnė srovė leidžia mažintis avižas ir rinkti neaktyvią žuvį. Po pusantros valandos prasideda lakstymas po svetimas eketes, kadangi savo gręžti nebėra kur, visa kibi zona sugręžiota. Taip ir gaudau, eketė po eketės, ir tik nugaudęs gaunu kitą komandą iš Arūno: - varyk ten, pasiimsi savo 5 žuvytes! Ir taip laksčiau iki pat finišo.
Jaučiau, kad sugaudžiau kiek geriau, tačiau maišai pas visus panašūs ir iš anksto sunku spėti. Nerimą kėlė nuogirdos apie puikiai startavusius Rusus ir apie silpnai sugaudžiusius kai kuriuos mūsų sportininkus. Na bet lekiame į viešbutį, persirengiame ir į svėrimą. Tik svarstyklės parodys kas yra kas. Dar apie svarstykles – buvo labai keista, tačiau jos svėrė tik 5 gr. tikslumu. Nežinau dėl ko tai buvo padaryta, tačiau tai tikrai per didelė paklaida netgi „kaimo“ varžyboms, o čia juk sprendžiami rinktinių likimai.
Aš šį kartą sektoriuje lieku 2-as, Artūras taip pat 2-as, tačiau likę bičiuliai jau prasčiau. Modestas – 6-as, Aidas taip pat 6 taškai, o Leonas renka 7,5 taško. Rezultate „išskrendame“ iš trečiosios vietos ir užleidžiame į ją Rusijos rinktinę, sugaudžiusią tiesiog puikiai ir antrame ture surinkusią tik 14,5 taško.
Liūdesys mūsų veiduose, juk tikėjomės daugiau, juk darėme viską puikiai, tačiau šį kartą „nepaėjo“. Tikiu, kad tai nesitęs amžinai ir jau kitą dieną analizuodami klaidas, jas pradėsime taisyti ir mokinsimės iš kito galo, iš savo klaidų o ne iš svetimų. Bet vis tiek išmoksime ir užlipsime ant aukščiausio laiptelio, ant kurio dar nesame buvę.
 Kaip bebūtų, labai džiaugiuosi, kad galėjau ginti Lietuvos garbę svarbiausiose metų varžybose pasaulyje. Džiaugiuosi, kad mus treniravo, barė ir mokė geriausias poledinės žūklės treneris Linas Žvaliauskas. Džiaugiuosi, kad teko garbė gaudyti su stipriausiais Lietuvos sportininkais – Artūru Skvirba, Aidu Šunta, Modestu Atmanavičium, ir Mindaugu Leonu. Dalinuosi visais savo pasiekimais sektoriuje su Arūnu Koska ir Darium Jakiūnu – savo koordinatoriais, be kurių šis žaidimas būtų kitoks. Dėkoju Povilui Žigui ir Artūrui Čeponiui už gyvus masalus, be jų niekaip. Ačiū mūsų pagrindiniams rėmėjams UAB „Rerija“ ir „Deepex“. Asmeniškai - Gintautui Dauniui už vargą gaminant kibiausią jauką, Rolfui Bitinui už kelias dienas vargo kasant, džiovinant, sijojant ir ruošiant gruntą varžyboms. Ačiū Šarui, kuris vis vairavo, Vilmantui, kuris viską organizavo ir visiems visiems, kurie prisidėjo prie mūsų išvykos, kurie palaikė mus šios „poledinių šachmatų“ partijos metu. Ačiū!

Mūsų foto galerija:
...
Čia, čia, čia ir čia keletas trumpų video filmukų. Čia organizatorių foto galerija. Čia rezultatai.

2016/12/30

Daiwa Procaster EVO

Kaip jau supratote, trumpai apžvelgsiu pavasarį įsigytas rites dugninei meškerei. Jei būti visiškai tiksliu, tai modelį 4010A, nors užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad per žiemą ruošiuosi įsigyti vieną ar dvi mažesnes, 3000 dydžio rites. Labai jau man jos patiko.
Na bet pradėsiu nuo faktų. Tai 2015 metų ritė esanti Italijos rinkai skirtuose kataloguose, taip pat ją galima isigyti UK, RUS internetinėse parduotuvėse. Gaila, tačiau dauguma LT prekybininkų jų nesiveža. Tai ekonominės klasės ritės kainuojančios iki 70 eurų. UK elektroninėse parduotuvėse visus metus kaina buvo 49,9 svaro, o tai nesiekia nė 60 eurų. Pabandykite dabar surasti ką nors geriau už šitą sumą? Manau nepavyks.
Nors ir ekonominės klasės,  tačiau Procaster EVO turi labai gerų patobulinimų - EVA medžiagos rankenelę, HIGH IMPACT spyruokliuojantį "klipsą", kuriuo aš kaip dugninės gerbėjas labai džiaugiuosi, ABS kūginį būgnelį, 8 guolius, ir t.t. taigi tai nėra tokia jau paprasta ritė, juo labiau ji pagaminta Vietname o ne Kinijoje.
Dar labai džiugina papildomas, toks pats aliumininis būgnelis. Dabar nereikia ieškoti kitos ritės gaudant „methodu“, o pakanka pasikeisti būgnelį su monofilamentiniu valu. Abu ritės būgneliai seklūs, tad nereikia vynioti didelio kiekio papildomo valo „beckingui“.
Ritė turi gan didelį 5,3:1 perdavimą kas labai jau įtartinai atrodo ritei skirtai dugninei meškerei. Anaiptol, ritė nėra pati silpniausia, ir jei negaudote didelėje upėje ūsorių ar karpių, nenaudojate milžiniškų 100 gramų svorių ji visiškai tiks. Ritė tikrai greita – vienu rankenėlės apsukimu surenkame net 94 centimetrus valo, ir man nepripratusiam prie tokio greičio tai labai patiko.
Ritės svoris 400 gr. Tai nėra mažai, turint omenyje, kad jos korpusas grafitinis o ne metalinis. Na bet tai ritė skirta dugninei – meškerės rankose laikyti juk nereikia, visad būna bent viena atrama.
Rankenėlės kojelė užlenkiama, dėl ko atsiranda nedidelis pašalinis klibėjimas. Tai nėra kritiška, ir žūklaujant į tai net neatkreipiu dėmesio. Tikiu spiningautojus tai erzintų, na bet jie ritės rankenėlę tarp pirštų laiko visą dieną. Man gi užsilenkianti rankenėlė papildomas pliusas, labai lengva greitai dėti meškerę į dėklą ir paruošti žūklei išėmus iš jo. O pati rankenėlė pagaminta iš minkštos EVA medžiagos labai maloni ir neslysa sušlapus rankoms.
Ritė turi labai tiksliai reguliuojamą stabdį, tačiau kartais trūksta jo galios ir metant didelį svorį pilnai užveržtas ritės stabdis šiek tiek prasisuka. Tai nebūtų didelė problema užsiklijavus paprasčiausią pleistrą ant piršto, tačiau kaip minėjau dideliems svoriams mėtyti ši ritė netiks ir dėl galios trūkumo kurį sukuria didelis perdavimas.
Ritės lankelis visus metus dirbo be priekaištų, nebuvo nei bereikalingų užsilenkimų, nei atsilenkimų. Tas pats ir su valo klojimu – valą kloja gražiai ir be priekaištų, tik kol nauja reikia pažaisti su papildomomis plastikinėmis tarpinėmis esančiomis komplekte.
Dažniausiai naudojau ploną 4 ar 8 gijų pintą PE valą – su juo draugavo puikiai, kaip ir su monofilamentu.
Labai patiko ir „spyruokliuojantis“ HIP klipsas – nuo jo nė karto nenuslysdavo valas, jis niekaip nepažeidė pintuko. Gražiai apdirbti būgnelio kraštai aplink jį taip pat saugo ploną valą.
Išskirtinio pagyrimo nusipelno ritės dizainas – pilkos, juodos ir metalo spalvos derinys tikrai traukia akį, o šiek tiek išdidintas pagal ritės korpusą būgnelis atrodo solidžiai ir galingai.
Pliusai:
+ Didelis ir seklus būgnelis;
+ „Spyruokliuojantis“ HIP klipsas;
+ Tuščiaviduris lankelis;
+ Tikslus stabdis;
+ „Smagi“ ritės rankenėlė;
+ Dizainas;
+ Greitis.

Minusai:
- Nedidelis klibėjimas ritės rankenėlėje;
- Neapsaugoti nuo vandens ar purvo rankenėlės guoliai;
- Galios trūkumas dideliems svoriams;
- Per silpnas maksimalus stabdis.

Taigi apibendrinant – už savo kainą tikrai labai gera ritė. Praėjusį sezoną gaudžiau visose varžybose ir mėgėjiškai, neiškilo jokių problemų, nepastebėti jokie gedimai. Tą patį minėjo ir Artūras Skvirba, kuriam praėjęs sportinis sezonas buvo pirmasis, jis taip pat naudojo 3 tokias rites.
Ir jei iš ekonominės klasės ričių nenorite stebuklų, nenorite mokėti 100 ar daugiau eurų už ritę - šios ritės kaip tik jums.



2016/09/09

Pažintis su Deeper Pro+

Ar aš „draugauju“ su šiuolaikinėmis technologijomis?
Truputį. Turiu išmanųjį telefoną, Facebook paskyrą, žinau ką reiškia „sharinti“, „streaminti“ ir dar keletą baisių žodžių. Tik tiek. Taigi išmanusis Deeper Pro+ sonaras yra tas „žaisliukas“ su kuriuo nekantraudamas norėjau susipažinti, juo labiau, kad jis visą savaitę supakuotas stovėjo ant mano darbo stalo visiškai nenaudojamas.
Dar vakare, besiruošdamas echoloto bandymui, pastebėjau, kad neturiu populiariosios Deeper kepurės – teks apsieiti be jos, tikiuosi tai nėra būtinas aksesuaras. Pasikroviau telefoną (kinietišką Meizu M2 Note), parsisiunčiau Deeper programėlę tiesiog iš Google Play. Tuomet dar kroviau įdomųjį „burbulą“, pažaidžiau su lanksčiuoju Deeper laikikliu ir teoriškai buvau pasiruošęs. Pažiūrėjau orų prognozę ir ..., geroji aura vos neišėjo pro duris. Lietus, vėjas ir t.t. Na trauktis jau nebuvo kur – oro nepasirinksi.
Ir vis dėlto, ryte kelis kart teko paspausti „snausti“, nes milžiniški lietaus lašai be perstojo talžė palangę. Kai atsidūriau prie vieno iš didžiųjų Dzūkijos ežerų, buvo jau apie aštuonias, tačiau tądien į dėmesio vertus laimikius nesiorientavau, svarbiausia buvo išbandyti „deeperį“ ir paneigti arba patvirtinti visas girdėtas pagyras. Svarbiausia – nelijo.
Atsistūmęs valtį nuo kranto pritvirtinu sonarą prie lankstaus Deeper laikiklio – kad ir kaip šis aksesuaras atrodytų keistai man labai patiko. Be problemų jį galima pritvirtinti prie bet kokio storio pripučiamos valties transo ar „medinukės“ borto. Netiks jis tik tuo atveju, jeigu bortas bus labai aukštas – echolotas fiziškai nesugebės pasiekti vandens. Laikiklis pakankamai tvirtas ir standus, netabaluoja ir nekliba.
Įjungiu programėlę ir ups – užrašas aiškiai perspėja, kad reiktų nuplaukti kiek tolėliau nuo kranto. Nepilno pusmetrio vandens po valtimi nepakanka. Plaukiu toliau. Deeperis be problemų akimirksniu susijungia ir labai aiškiai pradeda rodyti visa kas yra po vandeniu: vandens temperatūrą, gylį, augmeniją ir netgi dugno struktūrą. Gretimame ekrane galima aiškiai stebėti valties judėjimo kryptį žemėlapyje ir piešiamą batimetriją.
Paskutinį kartą šiame ežere geresnę žūklę turėjau kitame ežero krante. Tąkart 7-8 metrų gylyje puikiai gaudėme vidutiniokų ešerių, tad ir šį kart tiesiu taikiniu plaukiu ten pat.
Smagu žiūrėti į spalvingą ir kontrastingą telefono ekraną, nėra ką lyginti su savo senuoju echoloto ekranu. Čia ir spalvos ir detalumas, tikrai kaip žymiai brangesnėje technikoje. Pasiekus atvirus ežero plotus ekrane sumažėja vaizduojamos žolės kiekis – tačiau vieną kitą žuvį Deeperis vis fiksuoja.
 Praplaukus nedidelį kalniuką, aiškiai fiksuojami dideli mailiaus būriai, tačiau laikausi suplanuoto kurso. Devyni, aštuoni metrai ir vis seklėjanti atkarpa parodo, kad atplaukiau kaip tik ten kur reikia. Smulkios žuvies po valtimi nėra daug, bet vis zujančios žuvėdros informuoja apie medžiojančius ešerius.
Dedu 7 gramų volframinį galvakablį, 7 cm ilgio valgomą Select guminuką ir jau pirmu pravedimu sulaukiu kibimo. Jaučiasi, kad žuvis nedidelė ir greit atsiduria valtyje. Pirmas nedidelis ešeriokas ir pirmas pliusas Deeper Pro+ sonarui už puikiai aptiktą žūklės tašką. Taip per keliolika minučių ištraukiu penkis panašaus dydžio dryžuočius. Dangus vis labiau niaukėsi ir po kelių minučių jau turėjau slėpti vandeniui neatsparų telefoną ir rengtis neperšlampamą aprangą.
 Prasidėjus lietui žūklės nebaigiau, tačiau naudotis telefonu, o ir echolotu jau nebegalėjau. Dar patikrinau kelis taškus, kur taip pat karaliavo smulkmė, o šalia priekrantės žolių užkibo ir nedidelė lydekaitė. Tačiau vis krentantys lašai niekaip neleido komfortabiliai naudotis Deeper Pro+ privalumais ir gerosiomis funkcijomis.
Na, bet ir tikslas buvo išbandyti deeper‘į, o ne sugauti rekordinį laimikį. Taigi, reziumė - pagrindiniai pastebėti Deeper Pro+ pliusai ir minusai.

Pliusai:
-    Mobilus, lengvas, belaidis ir labai paprastas naudotis;
-    Įmontuotas GPS modulis – tad žūklaudami nuo kranto taip pat galite daryti tikslią batimetriją, kurią galima išsisaugoti ir vėliau naudoti;
-    Nereikia papildomo akumuliatoriaus;
-    Patogi ir paprasta naudoti Deeper programėlė, paverčianti jūsų telefoną į echoloto ekraną;
-    Galima prisijungti net prie „kinietiško“ telefono ;
-    Pakankamai aukšta raiška atskiriamas povandeninis vaizdas;
-    Žemėlapyje galima žymėtis savo žūklavietes ar kitus įdomius taškus.

Minusai:
-    Didelės bangos kartais paskandina sonarą, kas trikdo susijungimą su telefonu;
-    Būtinas vandeniui atsparus telefonas ar specialus dėklas lyjant lietui;
-    Per daug funkcionalus (ir nors tai be abejonės reiktų priskirti prie pliusų, aš priskiriu prie minusų, nes norisi išbandyti dauguma naudingų galimybių, o taip trukdomas brangus žūklei skirtas laikas. Manau tai savaime pavirs dideliu pliusu tik po kelių žūklių).

Akivaizdu, kad pliusų Deeper Pro+ turi žymiai daugiau nei minusų, bet ir minusai yra pakankamai svarūs. Tai daugiausia priklausys nuo kiekvieno žvejo įpročių ir norų. Taigi ar įsigyti šį išmanųjį sonarą spręsti tiktai jums, o aš jau laukiu nesulaukiu kai jį galėsiu panaudoti žūklėje nuo ledo, manau tai labai palengvins žuvies ir reikiamų gylio perkritimų paiešką.