2018/04/20

Žūklė Ukrainoje


Sveiki bičiuliai! Ups, sorry, kad ilgai nieko nebekeverzoju. Dar gyvas, jau daugiau nei mėnesį viešiu Ukrainoje, kur jau spėjau pamatyti visko – ir kaip Lietuva gyveno prieš 20 metų, ir tai ko mes dar turime ilgus metus siekti. Įspūdžių tikrai aibė, labai jau neįprastas čia žmonių gyvenimas.
Neįprasta ir viskas, kas liečia mėgėjišką žūklę. Apie 80 procentų matytų meškeriotojų dar nesusidūrę su beinercinėmis ritėmis, stikliniais ar angliniais meškerykočiais. Tačiau jie puikiai įvaldę gūdžių 80-ųjų metų gamybos aliumininius dviejų dalių spiningus ir „Nevskaja“ rites. Mums įprastas šėryklėles jiems atstoja įvairios medžiaginės kojinės o mažesnių kabliukų nei 8 numerio matyti taip ir neteko. O jau sistemų margumas – vamzdeliai, vielutės, gumytės, ir pastovios „barzdos“. Įvairiausių formų varpeliai retai nuimami nuo spiningų viršūnių, tad pažūklavus šalia, užmigti dar ilgai nepavyks.
Keisti ir vietiniai žūklės draudimai. Aišku „žilkinį“, paplyšusį tinklą ištemptą į pakrantės krūmus rasi dažname laisvesniame priėjime prie vandens. Bet ne apie tai. Kol pavasarinis draudimas nebuvo prasidėjęs prie upės sutikome tik pavienius meškeriotojus, o draudimui prasidėjus krantus aplipo tikra žūklautojų armija. Ir, nors galima meškeriotojui naudoti tik vieną įrankį su vienu kabliuku, niekas nesibodi pasistatyti ir septynių, aišku reikia ir pakrantės medžius prapjauti su netyčia atsivežtu benzininiu pjūklu. Savaitgalį prie populiaresnių upių šalia Kijevo geriau išvis nelysti – čia fiziškai neįmanoma rasti net menkiausio plyšelio.
Tokia ir poilsio kultūra – automobilis turi privažiuoti prie pat vandens, kelio nėra – nesvarbu, kelias bus. Būtinai turi būti stalas nukrautas gėrimais, būtinas laužas, kuris kuriamas bet kur. Ir aišku girtos dainos, o neilgai trukus ir smigimas padauginus. Čia niekas nevažiuoja kelioms valandoms – geriausiu atveju parai. Šiukšles čia taip pat reti meškeriotojai susirenka – jei nesumeta į greta esančius krūmus tai, geriausiu atveju, sudegina. Išgerti buteliai ramiai sau metami aplink, ir mentalitetui pasikeisti tikrai dar prireiks daugiau nei 20 metų.
Tiesa, yra ir kiti 20 procentų. Tai daugiau „prakutę“ žvejai iš Kijevo ir kitų didesnių miestų. Daugiausia tai spiningautojai, kurių įranga ir sugebėjimai tikrai kelia nuostabą. Puikūs angliniai spiningai, japoniškos ritės ir naujausi pinti valai. Šie meškeriotojai nebijo pasivaikščioti, ir gaudo ne tam, kad prilupti pilną maišą, o tam, kad sugauti ten kur kiti nesugauna. Tikrai gaila, bet tokių žūklautojų yra mažuma, kaip ir šiuolaikinės dugninės mėgėjų gaudančių „sportiniais“ įrankiais.
Kad ir kokiomis, tamsiomis, spalvomis viską nudažiau, tačiau žuvies čia dar yra ir yra nemažai. Kiekvieną laisvą minutę stengiamės praleisti su meškerėmis rankose. Tik iš upės išnešus ledus puikiai gaudėme stambias kuojas. Tai tesėsi vos savaitę, ir jas pakeitė vidutiniokės su stambiais ir visad alkanais plakiais.
Žuvies Ukrainoje beveik niekas nepaleidžia, nors ir žūklės reikmenų pardavėjai savo laidose tai propaguoja. Matomai žemas pragyvenimo lygis daro savo, dar tik planuojamas minimalios algos kėlimas iki 130 eur. Net ir mažiausia žvynuotoji randa vietą ant šeimininkės stalo. Na o mūsų atiduodamą žuvį vietiniai ima noriai ir pyksta, kad paleidžiame smulkmę.
Labai nustebino ir Lietuvoje nematytos žuvų rūšys – skersnukiai, spariai, baltakės. O už kelių savaičių upę užplūs dideli būriai stambių ožkų. Namuose šios žuvies nesu sugavęs, tad bus malonus siurprizas. Vėliau upėje pasirodys karšiai, stovinčiuose telkiniuose ieškosime karosų, spiningausime, tad veikti tikrai yra ką.
Tokia įžangėlė į mano žūkles Ukrainoje, čia praleisiu dar šiek tiek laiko, tad kiekvieną įdomesnę žūklę tikrai aprašysiu ar bent įkelsiu fotokortelių, gal net pafilmuosiu ;)

2018/03/04

Active Expo Fest - Žūklė, Medžioklė, Turizmas

Nesu didelis žūklės parodų fanas. Ne dėl to, kad man jos nepatiktų, paprasčiausiai jose dažniausiai lankosi žūklės reikmenų pardavėjai ir gamintojai, bandantys užmegzti naujus verslo kontaktus, ieškantys naujienų. Tačiau, kaip ir kiekvienas meškeriotojas, nors kiek besidomintis šiuolaikine žūkle, esant progai būtinai apsilanko tokiuose renginiuose.
Tokia proga man pasitaikė vakar ir teko apsilankyti milžiniškoje (Lietuvos mąstais) žūklės ir turizmo parodoje Kijeve. Čia net keturias dienas vyko vienas iš svarbesnių renginių visiems, nors kiek, susijusiems su žūkle.
Atvykus prie parodų rūmų pirmiausia reikėjo surasti, kur priparkuoti automobilį. Tai tikrai nebuvo lengva užduotis, nes sniego Kijevo apylinkėse labai daug. Ir netgi važinėti miesto gatvėmis be keturių varomų ratų yra didelis iššūkis. Taigi, nemažai pavažinėję ratais, palikome automobilį pirmoje laisvesnėje pusnyje. Brisdami per sutryptą sniegą, prijudėjome prie įėjimo į parodą. Pamačius milžiniškas 100 metrų eiles prie kasų, smagiai pasijuokėme. Norinčių patekti į parodą buvo tūkstančiai.
Geras 20 minučių stumdėmės eilėse ir sumokėję po eurą už bilietą pagaliau papuolėme į vidų. Ekspozicijos salė tikrai didelė, ir norint atidžiau apžiūrėti kiekvieną stendą prireiktų kelių dienų, tad rinkomės tik aktualiausius, didžiausius ir žinomiausius gamintojus bei prekybininkus.
Vienas iš labai nustebinusių dalykų, tai labai intensyvi prekyba ir milžiniškos nuolaidos, o žinant Ukrainos kainas, viskas buvo praktiškai už dyką. Ekonominės klasės spiningus, Lietuvoje kainuojančius apie 40 eurų, čia buvo galima įsigyti ir už 10, o biudžetiniai keturgysliai pinti PE valai retai viršijo 8 eurus už 150 metrų. Tad keletą ritinėlių teko įsigyti ir patiems.
 Bene didžiausia pasiūla buvo silikoninių masalų. Rodos juos jau kepa kiekvienoje ukrainiečių virtuvėje. Jais buvo nukabinėti visi stendai, maniau, kad keistesnių formų masalų sukurti jau nebegalima, tačiau jie daro neįmanomus dalykus.
 
Taigi vaikščiojome pirmyn ir atgal, purtėme daugelį naujų modelių meškerykočių, kai kas buvo labai keista o kai ko nesinorėjo paleisti iš rankų. Tai kompanijos Flagman feeder tipo meškerykočiai Inspiration feeder, Rondel Carp Feeder, nauji, dar vis testuojami ir pavadinimų neturintys spiningai, Tregaron 4 metrų graibšto kotai. O pasukiojus rankoje naujosios Stellos rankenėlę, nublanko visos kitos sukinėtos ritės.
 


  
 Parodoje buvo ir labai daug įvairiausių jaukų naujienų. Labai patiko Alexey Pugach pristatytos naujos Flagman jaukų serijos, daug retų ir įdomių kvapų, o pauosčius Skimmers jauką net pakilo apetitas.
Parodoje teko pabendrauti ne tik su žinomais Ukrainos sportininkais, bet ir sutikti bičiulių iš Lietuvos. Pasilabinome ir įspūdžiais pasidalinome su Vygiu ir Arnoldu iš „Anglingos“.
Kai palikome parodų rūmus jau buvo vėli popietė, tačiau lauke ištysus eilė prie bilietų, nė kiek nebuvo sutrumpėjusi. Milžiniška ta meškeriotojų „armija“.

2017/12/04

No FisH!

Būna, nusisuka fortūna, tačiau pilna skiaurė žuvies dar nereiškia puikiai praleisto laiko. Tai mano pirmasis, trumputis video klipas, kurį sudėjau paskubomis. Tikiu, kad tai tik pirmas žingsnis šia linkme ;)


2017/10/06

Ekspedicija Švedija 2017 (4/4)

Rytas. Ir vėl pribundame nuo Remigijaus balso. Šį kartą nuo kalbų apie 3 valandą nakties baigtą upėtakių žūklę, kuri padovanojo ne vieną kilograminį upėtakį. Išties, naktį jie žymiai aktyvesni, ir buvo sugauti stiprios srovės atkarpoje, kurioje vakar sugavome tik kelis kiršlius.
Ruošiame saldžią ryžių košę su razinomis ir kondensuotu pienu, bei džiaugiamės vėsesniu, tačiau sausu oru. Apsitariame, kaip gaudysime šiandien – nusprendžiame trise patikrinti upelio aukštupį, o Remigijus su Kęstučiu muselinėmis raižys ežerėlių vandenį ir kitą upelio atšaką.
Visai šalia mūsų stovyklavietės nusileidžia sraigtasparnis, kurio keleiviai pakeičia gretimoje stovykloje įsikūrusius žvejus. Taip skandinavai atvyksta kelių parų žūklei į tuos kraštus, kur neįmanoma privažiuoti automobiliu ar kitomis transporto priemonėmis.
Kiekviename upelio pagilėjime, posūkyje ar kiek gilesniame ruože masalus atakuoja (Lietuviškais mastais) milžiniški kiršliai ir upėtakiai. Trise brendame upeliu ir būna momentų, kai visi vienu metu traukiame po žuvį iš nedidelės sietuvos. Čia sugauname ir 52, ir 53 ir 54 centimetrų gražuolius. Visi sodrios, tamsiai auksinės spalvos. Labai pasiteisino geltonos spalvos mikro vartyklės. Kiršliai kartais visiškai mus ignoruoja ir blizgę atakuoja praktiškai prie kito žvejo kojų.
 
Kylant upeliu aukštyn, kiršlių ženkliai mažėja, tačiau upėtakių daugėja. Jų daug, tačiau sąlyginai mažas „kalibras“. Už gretimų kalvų pradeda kauptis lietaus debesys ir vėjo genami keliauja link mūsų. Ir kai tolumoje pamatome, tundrą belaistančius vandens ruožus, nusprendžiame grįžti. Upeliu leistis žemyn pakankamai keblu dėl didelių ir slidžių akmenų, o pakrantė tankiai apaugusi neperžengiamais krūmynais. Greit verčiame žemėlapį, susiorientuojame ir nusistatę azimutą judame kirsdami kampą tiesiai į stovyklą. Toliau nuo upelio kelias ėjimui kiek geresnis, trukdo tik vis smarkėjantis lietus. Apeiname kelias nedideles pelkes ir po keliasdešimties minučių atsiduriame šalia palapinių, nors į priekį begaudydami ėjome geras 5 valandas.
Lietus tolydžio silpsta ir pats laikas kurtis laužą, ruošti vakarienę bei džiovintis eilinį kartą peršlapusius drabužius. Ir nesvarbu, ar pralyjanti striukė, ar kvėpuojantis „goreteksas“ – galų gale esame šlapi iš vidaus dėl pastovaus judėjimo ir nuolatinio lietaus. Geras laužas viską išdžiovina labai greitai, tačiau dūmų kvapas liks ir grįžus namo.
Neužilgo grįžta ir muselininkai, kurie pasirodo ėjo mums iš paskos. Pagavo, tačiau kaip ir buvo galima tikėtis, laimikiai – kur kas menkesni.
Pavakarieniavęs sugalvoju patikrinti tašką, kur vakar vakare matėme lašišą. Šiandien čia ramu, o masalus atakuoja tik kiršliai. Pakaks, ir palikę Remigijų su Kęstučiu besiruošiančius kitai naktinei upėtakių žūklei, krentame ilsėtis. Jaučiasi stiprus nuovargis, nesistengiu net išmušti į palapinę prilindusių uodų ir moškių.
Ryte tradiciškai viską pakuojamės ir vėl leidžiamės upe žemyn. Upė vietomis tikrai srauni ir dirbti irklais beveik netenka. Nestojame, tik įdomesnes vietas tikriname iš valtelių. Visur kiršliai, upėtakiai, tačiau kiek mažesni nei intakuose, tad kuo greičiau leidžiamės iki kitos stovyklavietės.
Už gerų 14 kilometrų pasiekiame dar vieną sraunų intaką. Čia randame ir puikią vietą stovyklai, daug sausų malkų. Nuotaiką dar labiau pakelia priešpiet išlindusi saulė – pirmoji per mūsų kelionę, tad ne tik, kad viską iškabiname ant virvių, bet dar ir patys išsitiesiame ant sausų samanų. Būtų rojus, jei ne pulkai kraujasiurbių. Jų nenuveja net stiprokas vėjas.
 
Pietums sausas davinys, kava, truputis šokolado ir pasigriebę meškeres vėl šauname upeliu prieš srovę. Upelis nedidelis, tačiau upėtakiukai ir kiršliai slypi kiekviename pagilėjime. Praėjus gerą puskilometrį pasiekiame labai gilią ir sąlyginai ramią upelio atkarpą, einančią per pelkę. Čia darbuojasi mus aplenkę kolegos – pamato bulktelėjimą, kyšteli musę ir užverda kova su pusmetrine žuvimi. Kimba ir spiningu, tačiau reikia bent menkos srovelės. Pagauname ir čia. Būtų tikrai smagu, tačiau vakarėja, o ir judėjimas per tankiai susipynusius, kelius siekiančius krūmus, labai varginantis. Ilgai neužtrunkame ir paėmę po vieną žuvį grįžtame į stovyklavietę. Vakarienei folijoje, su sviestu keptas kiršlys, upėtakis ir šlakelis romo. Neužtrunka ir pokalbiai prie laužo – visi krentame ilsėtis.
Rytas pasitinka be lietaus, net ir saulytė karts nuo karto pasirodo, nusimato smagi dienelė. Na, o 5 bičiuliai: „žvejys maniakas“, „ateistas“, „militaristas“, „šovinistas“ ir „rasistas“ kraunasi  mantą ir ruošiasi kelių, žemėlapyje pažymėtų slenksčių įveikimui.
Praplaukiame tik 4 kilometrus ir ausis pasiekia šniokštimas. Pakankamai saugiai nusileidžiame pro vieną sraunumą ir upei užsisukus tenka, priplaktiems prie kranto, ropštis iš valtelių. Nežiūrint į pakilusį vandenį, gylis išplatėjusioje upėje labai mažas, o kritimas toks stiprus, kad rodosi, jog leidžiamės ne valtelėmis, o rogutėmis į snieguotą pakalnę. Praplaukti nepavyksta ir reikia temptis valtis , jas perkėlinėjant per daugybę akmenų. Toks sunkus darbas trunka gerą valandą, kol į pakalnę subėgęs vanduo pasidalina į daugybę protakų. Čia srovė praktiškai dingsta ir tenka griebtis irklų.
Praplaukiame dar kelis neįdomius upelius ir beirkluodami pasiekiame krante įsikūrusią lašišautojų stovyklą. Upė stipriai sulėtėja ir tampa labai neįdomi. Iki kito slenksčio tenka nemažai pairkluoti, o jį įveikus ir vėl ramios srovės atkarpa. Ir taip gerus 6 kilometrus. Aplink daugėja medinių vasarnamių, pakrantėse stūkso valtys, o krantuose nusidriekę keturračių provėžos.
  Ir nors oras puikus, tačiau irkluoti nedidelę „ufimką“ tikrai nėra pats maloniausias užsiėmimas. Taip vargdami užtrunkame iki vakaro, kol pasiekiame galutinį mūsų ekspedicijos tašką.
Įsikuriame stovyklą ir nusprendžiame, šalia esančiuose intakuose, praleisti dar vieną dieną. Šalia stovyklos eina kelias, tad ir žvejų netrūksta, o senoje laužavietėje galima rasti ne tik prekių iš „biedrionkos“, bet ir lietuviškos grūdėtos varškės indelių. Tikrai būta lietuvių, ir nuotaiką gadina ne pačios šiukšlės, bet tautiečių įpročiai. Negi taip sunku susirinkti savo šiukšles ir pavėžėti iki artimiausio miestelio?
Ryte susipakuojame palapines, susikrauname daiktus ir traukiame į aplinkinius upelius. Tik štai juose žūklės pradžia nieko gero nežada – nutryptos pakrantės, kimba vien nedideli upėtakiukai. Tai tęsiasi kelis kilometrus, ir nupėdinus šį atstumą žmonių buvimo požymių stipriai sumažėja. Pradeda kibti ir didesni upėtakiai ir tradiciniais tapę pusmetrio kiršliai. Patikriname dar vieną šalimais tekantį upeliūkštį – irgi gausu įvairių upėtakių, tik judėjimui labai blogos sąlygos, tad nusprendžiame grįžti.
Stovyklavietėje mūsų jau laukia Kęstutis su Remigijumi, jie rado net „lietuviškai“ nugaudytą upelį. Mums pasisekė labiau.
Iki soties prisikertame ir ruošiamės kelionei namo...
Tokį tą kraštą ir paliekame – atšiaurų, šlapią, tačiau svetingą. Su dar nenugaudytomis laukinėmis, pasakiško grožio upėmis, milžiniškais taparais ir upėtakiais. Ir nors, po kelionės praėjo tik geras mėnuo, ir vėl norėčiau bent trumpam ten atsidurti. Prižadame sau, kad pasitaikius progai vėl aplankysime šiaurės upes, jei ne Švedijoje tai Suomijoje ar Norvegijoje.
Ačiū visiems drauge keliavusiems, ačiū mylimai šeimai palaikiusiai mano idėją ir labai nepykusiai bei ačiū jums, kurie skaitote šias eilutes ir svajojate taip pat atsidurti toli už poliarinio rato.