2017/08/16

Ekspedicija Švedija 2017 (2/4)

 
Susikrovėme. Labai sunkiai, bet pavyksta. Vieni kitiems padėdami užsikeliame kuprines ant pečių, prigriebiame improvizuotus neštuvus (panaudojome karišką lavonmaišį) su žūklės įrankiais, gelbėjimosi liemenėmis, tentais ir kita manta. Ant Remigijaus pagaminto karučio sukrauname valtis ir po truputį pradedame judėti. Taip judėti, nes ėjimu to nepavadinsi. Po kelių šimtų metrų jau reikia forsuoti upelį, o karutis niekaip nesusitvarko su akmenimis ir keturračio provėžomis. Tenka viską palikti ir tampytis pakaitomis. Taigi, per gerą pusvalandį pasistumiame tik kelis šimtus metrų, ir tik tuomet kai takas pradeda kilti į kalvą, sumažėja akmenų, judėjimas tampa kiek spartesnis.
Judėti į priekį darosi vis sunkiau – ilga įkalnė, beprotiškai sunkios kuprinės, spiečiai nepailstančių kraujasiurbių, kurie tik ir taikosi kaip pralysti pro veidą dengiantį tinklelį. Šiaip ne taip įveikus pirmą kilometrą bendromis pastangomis tenka remontuoti sulūžusį karutį, jis tikrai nebuvo pritaikytas nei tokiam svoriui, nei tokiai bekelei. Kelis skersinius atstoja čia pat vietoje nupjautas berželis, keletas metrų virvės ir po gero pusvalandžio vėl pajudame. Tuo pat metu mus aplenkia palengva žygiuojantys skandinavų žvejai. Persimetame keliais sakiniais apie „kritusius“, „artimiausias kapines“ ir „kraustymąsi su visais baldais“. Visi širdingai nusijuokia matydami mūsų vilkstinę. Jie gi atvyko tik kelioms nakvynėms ir planuoja gyventi vienoje stovyklavietėje, tad ir valčių netempia, ir juoktis turi teisę.
Virš galvų praskrenda sraigtasparnis. Matomai gabena žvejus į aukštupyje esančią stovyklą, iš kurios atskiros upės dalys yra pasiekiamos keturračiais arba pėsčiomis. Mums tokia prabanga sunkiai įkandama, tad ir toliau pėdiname suplukę ir vos vilkdami kojas. Kas keliasdešimt metrų keičiamės prie neštuvų, leidžiam pailsėti tai vienai tai kitai rankai. Išties, šiuo mūsų ekspedicijos momentu keikėme viską: ir sukrautas sunkias ir nepatogias kuprines, ir nelygų kelią, ir krapnojantį lietų. Įveikę pirmą kalvą kertame taką tarp nedidelių ežerėlių. Sušlampame, bandome spiningais patikrinti čionykščius vandenis, tačiau niekas neatsiliepia. Sukertame po šokoladinį batonėlį ir keikdamiesi judame toliau.
Optimizmo nesuteikia sutiktas vietinis švedas, kuris sunkiai stumia daiktais apkrautą dviratį. Pasak jo - atšalo oras ir per savaitę jis sugavo ne daugiau 20 kiršlių ir kelis upėtakius. Nuotaiką sujaukia, o ypač kai iki upės lieko dar pusė kelio.
 
Ir tik, kai tolumoje pamatome upę visiems atsiranda antras kvėpavimas. Jaučiau, kaip vėl užplūsta jėgos ir tą paskutinį kilometrą įveikėme pakankamai greitai, su pakylėta nuotaika. Taigi, reziumė – 10 kilometrų atstumą įveikėme per 6-7 valandas. Tikri vėžliai, bet reikėjo mus pamatyti. Suplukę, nusimetėme kuprines ir kritome aukštielninki ant žemės, nenorėdami net atsigręžti į kuprinių pusę. Žinojome, kad sunkiausias etapas jau įveiktas ir kad toliau bus tik lengviau.
Upė mus pasitiko pakankamai stipria srove ir skaidriu kaip krištolas lediniu vandeniu. Drąsiai gėrėme tiesiog iš jos, neieškodami šaltinių ar mažesnių upelių. Vandens kiekis priminė Merkio žemupį, tačiau su žymiai stipresne srove, mažesniu gyliu ir milžiniškais akmenimis. Vagos kritimas matėsi plika akimi, o šniokštimas buvo girdimas už kelių šimtų metrų. Tikrai bus ką veikti su mūsų valtelėmis, tikėjomės kiek ramesnio vandens.
Kol įkūrėme pirmąją stovyklavietę, buvo laiko apžiūrėti ir upę ir jos pakrantes. Trukdė tik vis purškiantis lietus, tačiau labai į jį nekreipėme dėmesio – svarbu nebereikia tempti tų sunkių nešulių. Upė tikrai nėra laukinė, kur neįmanoma sutikti žmonių. Gretimai stovyklavo keli vietiniai švedai, kurie iš šalimais sudėtų įrankių tikėjosi lašišų. Buvo pasistatę didelę palapinę ir dabar mėgavosi karšta, ant laužo kepta vakariene. Pakrantėje radome dar kelias tuščias stovyklavietes ir žvejų nutryptą takelį pačia pakrante.
Tai šiek tiek liūdino, tačiau nuotaikas greitai pataisė Kęstutis ir Marius - spiningais patikrinę pirmą ramesnės srovės ruožą. Per kelias minutes ant mikro vartiklių sugavo 4 kiršlius, kurių vienas buvo per 40 centimetrų. Tikrai ne kuklus rezultatas, Lietuvoje tokio kiršlio aš nebuvau sugavęs. Taigi, nuotaikos jau pakilesnės. 
Pasistatome palapines, susikuriame laužą iš mums ištikimai tarnavusio karučio ir aplinkinių sausų berželių. Tačiau nuo uodų tai ne ypatingai saugo, tenka būti su tinkleliu arba kas pusvalandį teptis viską graužiančiomis priemonėmis nuo uodų. Ant atsineštos dujinės viryklės paskubomis pasidarome bendrą vakarienę iš grikių su šernienos ir kiaulienos konservais, atsigeriame kavos ir netverdami savo kailyje lekiame prie upės mirkyti masalų. Nors laikrodis rodo 22 valandą, tačiau sutemti nesiruošia, o  vakarienė šiek tiek atstatė jėgas.
Pirmi metimai bevaisiai, ir tik sulėtinus pravedimą sulaukiu pirmų kibimų. Nedideli, iki 30 cm kiršliai veriasi vienas po kito. Būtų smagu, tačiau nuovargis vis dėlto daro savo ir ilgai nežūklaudami krentame ilsėtis, o ir lietus vis stiprėja. Keistos tos poliarinės naktys – per visą kelionę tamsos taip ir nesulaukėme, nors beveik kiekvienas pasiėmėme po 2 prožektorius.
Naktis praėjo akimirksniu, o apie paros metą galima spėti tik pagal laikrodį, nes dangumi plaukiantys debesys ir migla trukdo laiko nuovokai. Netinkamos mūsų palapinės jau po pirmos nakties pasirodo nieko vertos. Daugelyje palapinių balos, šlapi miegmaišiai ir kiti daiktai. Patys kalti, kitoje stovykloje būtinai tempsimės tentus apsaugai nuo lietaus. O jo tikrai yra, rodos kelios minutės be kritulių ir vėl atplaukęs debesis apsipila purslais. Saulės kol kas nematyti. O uodai ir piktosios „moškės“ nesiruošia nurimti, aktyvios ir dieną ir naktį. Truputį traukia kojų raumenis, gelia pečius. Dar kelias dienas jausime smagaus žygio pasekmes. Bendražygis Marius vos išsiropščia iš miegmaišio ir stena dėl nugaros skausmų.
Papusryčiaujame tradiciškai, tik šį kartą – ryžių košė su konservais. Atsigeriame kavos ir ruošiamės valtis tolimesniam etapui. Turime savaitę laiko nusigauti iki pirmo labiau civilizuoto taško ir iš jo pėsčiomis pasiekti mūsų automobilį, tačiau iki jo dar geri 50 kilometrų upe, kurie taip pat pilni nuotykių ir sunkumų. Juk nė vienas čia nesame buvę, nė vienas nesame patyrę šio krašto svetingumo.
Gerą valandą pučiame valtis ir į jas krauname savo mantą. Viską kišame į celofaninius maišus, kad neduok dieve išvirtus viskas neperšlaptų. Tada viską tvirtiname prie valties, velkamės neskęstančias liemenes ir pajudame pirmyn. Lėkdami stipria upės srove suprantame, kad kartas nuo karto reikia sustoti ir slenksčius įveikti brendant pakrante, labai jau nesinori prakiurdyti ir taip seną valtelę. Juo labiau Kęstutis leidžiasi nedidele PVC valtele labiau skirta pliažo pramogoms nei ekstremaliam leidimuisi upe, o Laimis plaukia vienviete pripučiama baidare prisirišęs neperšlampamą, oro pripūstą maišą, kuriame sukrauta kuprinė.
Tikiu, dabar tai atrodo juokingai ir labai drąsiai, bet tuo metu mes meldėmės, kad neduok dieve niekas neprakiurtų ir galėtumėme saugiai leistis toliau.
Bus daugiau....

Foto iš ekspedicijos dalyvių albumų
 

2017/08/10

Ekspedicija Švedija 2017 (1/4)

Išvykti tolyn į šiaurę yra dažno žvejo svajonė, ne išimtis ir aš. Visą vaikystę skaitydavau įvairiausius nuotykius ir vandens turistų pasakojimus iš tų kraštų. Apie milžiniškas lašišas, upėtakius ir per 60 centimetrų peraugusius kiršlius. Tačiau drąsos išlėkti vis trūko. Rusija sąlyginai užsidarė, Suomija ar Norvegija rodėsi labai jau „ištryptos“ ir laukinio šiaurės žavesio jose vargu ar rasiu. Tačiau, anaiptol, to žavesio radome ir netgi arčiau nei manėme. Tai šiaurinė Švedijos dalis, kur dar stipriai nepratiesti žvejų maršrutai, kur pagrindinė transporto priemonė yra keturratis arba sraigtasparnis, o automobilį tenka palikti labai toli.
Kaip bebūtų keista, lengviausias darbas buvo surinkti bendraminčių kompaniją. Užtekdavo vieno klausimo ir gaudavau sutikimą. Nesvarbu buvo kur, kaip, svarbu, kad į šiaurę, o dar jei pigiai – turėtume tilpti į 200 eurų sumą jau su maistu. Ir tai už 10 parų poilsinę, uodų šėrimo kelionę. Neįtikėtina.

Tada prasidėjo pasiruošimas, turėjęs trukti net tris mėnesius, o realiai vykęs paskutinę savaitę. Informacijos apie tuos kraštus buvo ne ypač daug, tačiau šiaip taip jos prisirinkome. Labai padėjo Kęstutis Juška, kuris ten buvo prieš metus. Tad jo raminantys žodžiai, kad viskas pavyks ir buvo lemiami.
Mūsų planas buvo labai paprastas. Automobiliu važiuojame tol kol tai įmanoma, tol kol kelias pravažiuojamas. Tada susikrauname mantą ant pečių ir apie 12 kilometrų žygiuojame iki upės. Pasiekę upę, prisipučiame valtis, į jas susidedame kuprines, palapines ir leidžiamės pasroviui. Taip, bevaikydami uodus, per 5 dienas turėtume pasiekti vienintelį automobiliu pravažiuojamą kelią. Iš čia pėsčiomis arba pakeleivingu transportu, gal net taxi (to nebuvome suplanavę) grįžtame į tą vietą, kur palikome savo automobilį. Susirenkame inventorių ir pilni įspūdžių riedame namo.

Pagrindinės kliūtys, kurios galėjo pakišti koją šioje avantiūroje, tai sugedęs automobilis, ne vietoje pasitaikiusi meška arba sprogęs valties bortas. Juk leistis ruošėmės ne specialiomis baidarėmis, pritaikytomis sraunioms upėms, tačiau paprastomis, labai senomis dvivietėmis Ufimka, Nyrok valtimis. Vienas iš bičiulių sakyčiau visiškas extrymas – su vienviete pripučiama baidare, o iš paskos ruošėsi temptis neperšlampamą maišą su manta.
Taigi. Kelionė automobiliu link žygio pradžios taško buvo lengva ir be didelių nuotykių. Alytus – Kaunas – Ryga – Talinas – Helsinkis ir t.t. Išvažiavome anksti ryte, tad kelionė buvo rami ir smagi. Sunkiau buvo su keltu, nes norėdami sutaupyti iš anksto užsisakėme pigiausią keltą. Pasirodo 3,5 valandos atsėdėti kavinėje klausant 5 „popsinių“ dainų repertuaro yra peilis nervams, o neramus ir nepatogus miegas jį dar labiau aštrino. Tačiau, ištverti galima beveik viską, ne išimtis buvo ir šie „nervų muzikantai“.


Važiuojant tolyn į šiaurę per Suomiją ir Švediją labai smagu stebėti besikeičiančią gamtą. Pušis keičia eglės, jų šakos vis trumpėja, o aukštis mažėja, kol galų gale nebelieka net tų. Vaizdas pro langą labiau primena poligoną – nedideli vos kelis metrus siekiantys beržai, akmenys, skurdi samana ir Lietuvoje į raudonąją knygą įrašytas beržas-keružis, kuris čia radęs idealias sąlygas ir plačiai išsikerojęs visur, kur yra bent kiek laisvesnio ploto. Daugėja ir vandens, vieną ežerą keičia kitas, o upės vis sraunėja ir sraunėja. Pradeda imti nerimas dėl mūsų valtelių.
Sustojame vietinėje parduotuvėlėje įsigyti žūklės leidimų. Sumokame po 30 europietiškų pinigų, gauname informatyvų žemėlapį ir trumpas žūklės taisykles. Apskritai žūklės leidimų išdavimo tvarka Švedijoje labai sudėtinga. Centralizuotai internetu įsigyti leidimų taip ir nepavyko, tad reikia kreiptis į žemės savininkus, kad jie aprūpintų leidimais. Su šia parduotuvėle mums pasisekė, ne gana to, kad ji dirbo sekmadienį, tai dar buvo ir ledų, kurių skonio nejausime likusią savaitę.
Nuriedame dar keliasdešimt kilometrų tvarkingu žvyrkeliu, kol jis atsiremia į nuostabaus grožio, tarp plikų kalvų pūpsantį ežerą. O mus išlipusius pasitinka visa uodų ir muselių galybė, truputį krapnojantis lietutis ir nuostabūs vaizdai. Nebėra mobilaus ryšio. Čia atliekami paskutiniai paruošiamieji darbai, ruošiamas karutis ir neštuvai, kurie turėtų palengvinti pečius slegiančią naštą kelionės iki upės metu. Pasidalinamas bendras maisto davinys, puodai, dujinės ir kiti rakandai. Čia prasideda ir pirmi sunkumai, pasirodo pilnai sukrautų kuprinių ant pečių nė vienas nebuvome užsidėję, o kur dar žūklės įranga, valtys.... ojojoj....
Bus daugiau....
Kelios foto iš ekspedicijos dalyvių įrenginių:


2017/06/24

Zemex „Šėlionė“

Ir nors kompanija Zemex dugninių meškerykočių seriją Rampage gamina jau ne pirmus metus, paskutinis modelis pasirodė praėjusių metų pavasarį. Tai galingas 3,75 m ilgo ir iki 100 g šėryklomis skirtas gaudyti upėje kotas. „Vyresnysis brolis“ yra 3.90 m ilgio su 150 g testu, o pats sunkiausias meškerykotis siekia 4.30 m ir juo galima mesti net 200 g šėryklėles. Taip pat yra 3.60 m ilgio tridalis kotas skirtas gaudyti iki 120 g šėryklėlėmis.
Taigi, Zemex Rampage yra itin galingų, upinių dugninių meškerykočių serija, kurie sukurti kombinuojant tvirtumą, galingumą ir sportinį jautrumą. Apie visą seriją tikrai nieko nepapasakosiu, o štai apie patį jauniausią serijos kūrinį šį tą galiu, nes vakar su juo prie vandens praleidau gerą pusdienį.
Tai Zemex Rampage River Feeder 12,4ft (3.75 m) 100 g išmetimu.
Jau pats pirmas įspūdis, vien paėmus į rankas meškerykočio dėklą - yra labai geras. Dėklas pagamintas iš tvirtos medžiagos su neopreninėmis juostomis, kurios puikiai fiksuoja meškerykotį dėkle. Tokio sprendimo nebuvau matęs kituose dėkluose ir jis tikrai malonus. Žinau, kad daugelis iš mūsų nenaudoja šio dėklo, o transportuoja meškerykočius su ritėmis, tad šias neoprenines juostas galima paprasčiausiai nukirpti ir jos tiks įrankio fiksavimui didesniame dėkle.
Į akis labai krinta gražus meškerykočio dizainas, juodas pagrindas su žydrais intarpais ir baltais užrašais tiesiog priverčia atkreipti dėmesį. Šie elegantiški meškerykočiai sukurti žinomo Rusijos sportininko Sergey Popov rankomis, ir tai puikiai atsispindi šiame gaminyje.
Meškerykotis yra keturių dalių, o tai iš pradžių man kėlė įtarimų. Jau esu pripratęs prie 3 dalių kotų, kurių ilgis manęs netrikdo ir darbinės savybės būna žymiai geresnės. Bet, taip tik atrodė, kotas iš tiesų buvo tikrai smagus. Šioje žūklėje su meškerykočiu naudojau 4000 dydžio Daiwa ritę su pintu 0,13 mm 4 gijų valu ir 8 m šoklyderiu.
Meškerykotis yra tikrai greitas, turi progresyvią akciją ir po metimo pakankamai greitai sugrįžta į stabilią padėtį. Įrankis galingas, puikiai susitvarko su 80+ sveriančiomis šėryklėlėmis. Puikiai ir taikliai meta dideles 50 ar 60 metrų distancijas. Labiausiai patiko mėtyti apie 60 g šėryklėles. Šis įrankis nebus tinkamas gaudyti labai didelėje srovėje, jį labiau pritaikysite stovinčiame vandenyje arba upėse kaip mūsų Nemunas, kur reikia šėryklėlių iki 100 g. Metimas įrankiu tikrai smagus, visad jaučiasi, kad dar yra „vietos apkrovai“, tačiau piktnaudžiauti svoriais nerekomenduočiau.
Pats meškerykočio blankas yra pagamintas iš aukštos kokybės anglies, turi tvirtus sujungimus ir yra labai plonas lyginant su kitais tokio testo meškerykočiais. Blankas puikiai amortizuoja žuvį, ir nors rekordinių laimikių šioje žūklėje nebuvo, tačiau stambūs karosai be problemų pasiekdavo krantą. Šio galingo įrankio svoris tik 254 gramai.
Atstumas nuo ritės laikiklio iki pirmojo žiedo yra kiek ilgesnis nei kituose mano meškerykočiuose, taip pat ir rankena yra šiek tiek ilgesnė – 505 mm nuo apatinio ritės laikiklio žiedo. Tai „Long Distance“ meškerykočių bruožas. Pati rankena pagaminta iš tankios Eva medžiagos ir kamštinės medžiagos kompozito. Mažas rankenos porėtumas neleidžia prilipti lipniam upiniam jaukui, tad valyti reiks tikrai mažiau.
Labai didelis meškerykočio pliusas tai pirmi du žiedai. Tai Korea New Concept GUIDE No Tangle, kurie neleidžia valui užsimesti metimo metu, kuomet gaudoma galingesnėmis, didesnio diametro būgnus turinčiomis ritėmis.
Komplekte yra trys anglinės viršūnėlės tai 1, 2 ir 3 oz. Viršūnėlės nudažytos vienoda salotine spalva ir turi išdidintus upei skirtus žiedus. Tokių žiedų reikalingumas gaudant srovėje yra akivaizdus, žolėmis aplipęs šoklyderio mazgas mūsų žvejams yra sulaužęs jau ne vieną viršūnę.
Taigi, pirmas meškerykočio bandymas praėjo gerai ir juo esu visiškai patenkintas. Labai gaila, kad ši žūklė vyko stovinčiame vandenyje, tačiau tikiuosi, kad pavyks pratęsti testavimą ir srovėje, o gal netgi ir varžybų ritmu Birštone, kur šis meškerykotis tikrai turėtų tikti.

2017/03/21

Sportinės dugninės 2017 m. sezono pradžia

Kiekvienais metais šėryklėlės „mirkymo“ sezoną pradedu Punioje, kai tik ledas atlaisvina bent 30 metrų laisvesnį plotą. Ne išimtis ir šis sezonas. Ir nors jau turėjau kelias žūkles Nemune, šėryklėlę prikimštą jauko užmetu būtent čia. Čia viskas paprasčiau, visad gali tikėtis laimikio, nereikia toli važiuoti nuo namų o ir gaudymas pakankamai sportiškas.
Prie manęs atsidarymui prisijungė ateinančio sportinės dugninės meškerės sezono naujokas Mindaugas. Tačiau žodis „naujokas“ čia tinka tik prie žodžio „sportinės“, nes supratau, kad žūklėje jis nėra naujokas anaiptol.
Lietingas rytas. Prapliaupė visą naktį, temperatūra taip pat vos perkopia 2 laipsnius, tad išsirenkame užuovėją ir ruošiamės sportinį inventorių, maišom pernykščių jaukų likučius. Naudojame du jaukus – tai žuvų miltų pagrindo Ringers jaukas su dideliu kiekiu kurmiarausio žemės ir VDE tamsus karšinis jaukas taip pat atskiestas žeme. Įberiame ir naujiena rinkoje esančių džiovintų ir smulkintų musės lervų. Gera proga atimti iš garaže gyvenančių pelių paskutinius kąsnius. Tuo labiau, kad šį sezoną mūsų komandą rems gerai žinomas lietuviškų jaukų gamintojas Deepex. Bus puiki proga experimentams ir kokybės patikrai.
Sistemėlės paprastos, varžybinės. Naudojam pagrindinį valą 0,10 – 0,12 mm pintą PE, 8 metrų šoklyderį iš 0,25 – 0,28 mm monofilamento, ilgesnę kasytę ir metrinį pavadėlį su nedideliu kabliuku. Šėryklėlės paprastos atviros, tinklinės, nuo 20 iki 40 gr. ant 5 cm atvado. Feedergumo nenaudojam.
Darome po 2 taškus tikėdamiesi bent kažkur rasti stambesnės žuvies. Jaukiname juos taip pat skirtingai. Kai kur negailime ir didelio kiekio trūklių ar pinkų, juolab, kad gyvų masalų turime pakankamai.
Nuo pat starto pradeda kabaliotis nedidelės kuojytės. Rodos jų ant jauko susirinko visa galybė. Taip pražaidžiame gerą valandą, kol prie jauko susirenka kiek didesni karšiukai. Tačiau jie vis nuplaukia ir tarpais vėl reikia stebėti įnirtingai virpančią viršūnę.
Svečiuose apsilanko ir beveik du kilogramus sveriantis karosas, neatsisakęs didesnio slieko. Užkimba ir mažesnis, puskilograminiai karšiukai. Vasarinio „žoro“ dar nėra, tačiau  smagiai praleisti laiką galima tikrai, juolab, kad visiškai nustoja lyti, aprimsta vėjas. O puodelis karštos kavos sušildo.
Po pietų išlenda saulutė ir duoda žinoti, kad tikras pavasaris jau beldžiasi į duris. Pakraščiuose jau renkasi lydekos, tai vienur tai kitur matome kaip jos judina meldus ir trinasi į krantą, dabar jų metas. Gal dėl to ir pakraščiuose nesirodo stambesnė žuvis, visas veiksmas daugiau nei už 40 metrų.
Neapsieita ir be kuriozų. Vieno įnirtingo kibimo metu užkertu keistai besielgiančią žuvį. Suka ratus lėtai, atgula karts nu karto ant dugno ir kitaip imituoja šamą. Taigi su tuo šamu kovojau geras 20 minučių ir tik prie pat kranto pamatėme veik 5 kilogramus sveriančią lydeką, kuriai kabliukas buvo įstrigęs į apatinį peleką. Gaila, tikėjausi ne to, bet siurprizas vykęs.
Toks tas atsidarymas. Sportiškai, su daug metimų, su taškų, jaukų ir masalų kaitaliojimais. Viskas dar taip nerangu, lėta, nesuderinta, tad treniruotėms laiko iki pirmojo LČ etapo Skirvytėje, laiko reiks skirti. Kitaip nebūna jokiame sporte, tik praktika, praktika ir praktika.