2019/03/03

Laimėti Lietuvos poledinės žūklės čempionatą?

Lietus, sniegas, reitingai, geltonos kortelės ir diskvalifikacijos, gramai ir kilogramai, rankų paspaudimai ir dar daug visko malonaus ir nelabai įvyko šiame Lietuvos poledinės žūklės čempionate, kur savo jėgomis, išmone ir technika lygiuojasi geriausi Lietuvos poledinės žūklės sportininkai.

Nepavyko Lietuvoje sudalyvauti praėjusiais metais, nes „virpinome“ Latvijos čempionate, tad šiemet čempionato laukiau labai stipriai. Norėjau įsitikinti, ar vis dar turiu parako . Pasirodo turiu – ir dabar atrodo, be didesnių pastangų pavyko antrąjį kartą tapti Lietuvos čempionu. Smagu! Labai smagu!

Kaip pavvyko? Trumpai apie tai.Visas čempionatas, o tiksliau du jo etapai, nes dėl prasto ledo trečiasis buvo atšauktas, vyko Rėkyvoje, visai šalia Šiaulių. Tai logiška, nes kitamet čia planuojamas Pasaulio čempionatas. Taigi, buvo nuspręsta sportininkams dėti visas pąstangas, kad kiek įmanoma geriau susipažinti ir perprasti šį telkinį.

Telkinys, lyg ir buvo aiškus, tačiau pastaraisias metais jis stipriai keitėsi ir tai kas veikė eilę metų, šiemet neveikė visiškai. Jau po pirmųjų treniruočių buvo aišku, kad bus daug sunkiau.

Pirmas etapas, pirmas turas ir šiek tiek perkopdamas kilogramą, tampu pirmas sektoriuje. Džiugu, tačiau ne viskas buvo labia lengva. Tai parodo ir maži svoriai ir netgi nesugavę nė vienos žuvies sportininkai. Daug gręžiau, daug tikrinau ir keliose eketėse pavyko pagauti kiek daugiau nei kalias žuvytes. To pakako, paprasčiausiai reikėjo laiku susiorientuoti ir atsirasti tinkamoje vietoje reikiamu laiku.

Antroji diena jau buvo kiek kitokia, žuvies buvo žymiai daugiau ir reikėjo ją atrasti iš kart arba bent jau per pirmąjį pusvalandį. Iš kart atsisėsti ant dėmės nepavyko, tačiau eigoje man atiteko pakankamai kibus sektoriaus kampas, kur protarpiais iššaudavo kuojyčių serijos. Gaudymas panašus – lakstymas, tikrinimas ir neužsisėdėjimas. Po turo svėrimas parodė, kad vėl esu pirmas zonoje, tad šiame ture iškovota pirmoji vieta man iš karto kabino aukso medalį.

Antrasis etapas. Supratau, kad norint išlaikyti aukštą poziciją negalima kristi ir būtina išsilaikyti 1-oje arba 2-oje vietoje ture. Startuoju potencionalioje dėmės vietoje, išsigręžiu šiek tiek eketėlių per sektorių, tačiau nedaug, vis dairausi ieškodamas kibios teritorijos. Vienoje eketėje pavyksta šiek tiek pagauti, bet jaučiu, kad to gali neužtekti. Kai kurie sportininkai gaudo gan intensyviai, tačiau prie jų prieiti ir tilpti į kibią zoną labai sunku. Gaudau, tačiau nepakankamai greitai ir tik likus valandai iki etapo pabaigos sudirbo dvi eketės kuriose sugavau bene didžiausią svorį. Sektoriuje lieku trečias, nuryju kartėlį ir keikiu save dėl neišnaudotos progos startuoti kiek geresnėje sektoriaus vietoje.

Kitos dienos turas buvo super paprastas, laisvas kibus kampas, tad išgręžiau gal tik 7 eketes. Pradėjus gaudyti iš kart pasirodė kuojytės – viskas gerai, neramino tik tai, kad gaudė visas sektorius. Ilgai būnant eketėje žuvytės smarkiai smulkėdavo, tekdavo ieškoti stambesnės, tačiau ramino tai, kad vis perėjus į „pailsėjusią” eketę, rasdavai 5-7 didesnes žuvytes. Gaudymas buvo pakankamai sėslus ir monotoniškas – viską turėjo lemti greitis. Pavyko – pirma vieta su kiek daugiau nei penkiais kilogramais.

Šiame etape užimu tik 5 vietą, vėliau perskaičiavus rezultatus nukrentu į 6. Tikrai netikėjau, kad su tokiu rezultatu galima atsidurti aukščiausioje pozicijoje. Pasirodo galima, nes daugelis sportininkų gaudė labai nestabiliai. Peržiūrėjus abiejų etapų rezultatus suprantu, kad mano rezultatas šio sezono reitinguose geriausias.

Džiugu, reiškia perkoptas 40-metis daug žalos nepadarė ;) Taigi, ko reikėjo, kad laimėti? Pirma, tai turėti akis užpakalyje, arba gerai sektorių matantį trenerį. Reikėjo laiku atsidurti reikiamoje vietoje, kurias iš anksto prognozuoti buvo labai sunku. Reikėjo greičio – greitas gaudymas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių siekiant pergalės. Visa kita tik antraeiliai dalykai, tačiau viskas keisis. Kiti metai vėl bus kitokie, rezultatai vėl bus nenuspėjami.

Na o pabaigai noriu padėkoti visiems komandos „Ant Bangos” bičiuliams už palaikymą, už gerą nuotaiką, už sulituotus kabliukus ir už galimybę vis kitaip pažiūrėti į šį ydomų sportą. Treneriui Linui Žvaliauskui, be kurio nebūtų šio rezultato. Visiems kurie sakė „sėkmės“ ;)


2018/08/25

Flagman Mantaray Elite Medium Feeder

Šiandien kelias valandas pavyko praleisti prie upės, kur išbandžiau, dar vakar parduotuvėje gulėjusį Mantaray Elite Medium feeder 3.6m iki 75 gr. užmetimo meškerykotį. Apie jį ir norėčiau kiek daugiau papasakoti, nes pirmi įspūdžiai tikrai lenkia turėtus lūkesčius.
Trumpai apie jo technines charakteristikas:
Ilgis: 3.6 m;
Svoris: 205 gr;
Transportavimo ilgis: 126 cm;
Dalys: 3+2;
Medžiaga: anglies pluoštas;
Rankena: Kamštinė;
Akcija: Progresyvi;
Maks. testas: 75 gr;
Pirmo žiedo skersmuo: 16 mm;
Viršūnėlės skersmuo: 3,4 mm;
Dėklas: minkštas medžiaginis + tūba.

Na, bet charakteristikos charakteristikomis, svarbiausia pirmas įspūdis. O jis išties geras, dar parduotuvėje, kai gauni meškerykotį ne tik medžiaginiame dėkle, tačiau dar ir plastikinėje, tvirtoje tūboje – tai išties nuteikia labai teigiamai. Ir nors visus savo feeder-ius transportuoju dėkle su ritėmis, ši tūba puikiai tiks saugoti spiningams įvairiuose žygiuose.
Meškerykočio bandymas vyko vidutinės tėkmės upėje, su nedideliu iki  2,3 metro gyliu, kur 60 gramų šėryklėlę 20 metrų atstume karts nuo karto prarisdavo. Kibo vidutinio dydžio kuojos ir pusės kilogramo sveriantys karšiukai – pats tas koto krikštui. Manau šis meškerikotis tiks ne tik stovinčiam vandeniui, bet ir tokioms, vidutinės tėkmės upėms.
Meškerkotis išties labai lengvas, liaunas ir grakštus, mintyse jį bandžiau lyginti su Drennan Medium feeder, tačiau be reikalo – jie visiškai kitokie, greičiau reiktų lyginti su Acolyte serija. Mantaray Elite Medium yra labai plonu, „slim“ blanku, lengvas kas visiškai nevargina rankos, rodos juo gali visą dieną lupti intensyviai kimbančią smulkę ir tai neatsibos o ranka nepavargs.

  Į akis pirma krenta meškerykočio žiedeliai, jie lyg nukopijuoti iš „match“ tipo plūdinių meškerykočių – ant aukštų kojelių, atiraukti nuo blanko ir lengvi. Nežinau ar dėl žiedelių ar dėl progresyvios blanko akcijos, tačiau šėrykla metasi šiuo meškerykočiu labai puikiai ir be didesnių pastangų. Naudojau 0.12 mm storio 4 gijų pintą valą, tad gaudyti buvo vienas malonumas. Dar apie akciją, ji tikrai labai neįprasta. Kol meškerikotis neapkrautas dirba praktiškai tiktai viršūnėlė, visa kita išlieka labai standu, o gavus apkrovos į darbą įsijungia praktiškai visas blankas ir iš greitos akcijos pavirsta į parabolinį linkimą, kas labai padeda traukiant žuvį. Kotas išties sugeria visus žuvies smūgius, puikiai juos amortizuoja, taip atleisdamas žvejui visas klaidas.
Nors blankas ir plonas, tačiau pakankamai galingas, gaudžiau 60 ir 70 gr. šėryklėlėmis ir visiškai nejaučiau didelio diskomforto, su 80 gr. + jaukas, kotas jau apsikrauna ir drąsus metimas nepavyks. Bet jis tam ir neskirtas, smagiausias svoris apie 50-60 gramų plius jaukas.
Meškerykotis labai jautrus, puikiai matomi net menkiausi kibimai, o kimbant karšiukui rodės, kad anam gale kelių kilogramų galiūnas.


 Turi šis meškerikotis, mano nuomone, ir vieną trūkumą – tai tik dvi viršūnėlės įeinančios į komplektą 1 ir 2 uncijų, anglinės. Greitesnėje tėkmėje reiktų dar vienos – 2,5 ar 3 oz. Aš taip pat bandysiu sau įtraukti į komplektą ir 1 ar 0,75 oz stiklinę viršūnėlę stovinčiam vandeniui.
Toks štai mano pirmas įspūdis, praleidus kelias valandas ant upės kranto – reziumuojant, tai Flagman gaminys, tikrai vertas kiekvieno už jį išleisto euro – įsigysite nenusivilsite ;)







2018/06/16

Jūra

Vakar aplankėme bene didžiausią mano matytą tvenkinį visai šalia Kijevo. Milžiniški vandens plotai vis patraukia akį prabildant automobiliu per Kijevo HAE, lyg Kauno mariose, kur vis dairaisi spiningautojų valčių ar dugninės virtuozų, rymančių prie „beždžionėlėmis“ apkarstytų spiningų.
Tai išties Jūra, juk vieno kranto vis nematai. Tačiau labiausiai nustebino šio vandens telkinio vidutinis gylis – 70 cm!
Na bet sugrįžtam prie žūklės. Ir nors beprotiškai ilgoje betoninėje krantinėje labai retai pamatysi žvejį – vakar nusprendėme pavakaroti būtent ant jos. Prognozuotas 3-4 m/s vėjas, iš patirties, neturėjo daryti didesnės įtakos.
Atvykus į vietą tie 3 m/s atrodė kaip 7 ar net 9 :). Milžiniškos bangos be gailesčio talžė betoną ir pačiame krante atsiradusi srovė priminė upę. Atgal juk negrįši, tad greit užsimaišėme jauko – tradicinės inline arba paternoster sistemos, dzikai, sliekai ir kulkos su jauku jau pramušinėja šoninio vėjo gūsius.
Šioje šėlstančioje stichijoje dar kartą džiaugiausi turėdamas Flagman kompanijos Bullet Horizont šėryklų – jos skirtos pačiom ekstremaliausiom sąlygom, „pramuša“ bet kokį vėją ir nė kiek nevibruoja skridimo metu. Be problemų švystelėdavau masalą už 60 metrų ir net pakankamai tiksliai. Sunkiau buvo su šėryklų išlaikymu taške, nes milžiniškos šoninės bangos bematant išlengdavo valo kilpą.
  Pirmieji kibimai ir pirmieji grundalai keliauja į krantą. Jie čia karaliauja didelėje dalyje vandens telkinių, tad nenustebome. Dar keli metimai į jaukintą tašką ir po sunkiai vėjyje pastebimų kibimų į krantą pradėjo keliauti kuojos. Nedidelės, tačiau vėliau kiek sustambėjo ir tai džiugino. Kibimų buvo išties daug, tačiau juos pamatyti darėsi vis sunkiau, nes vėjas pakilo iki 4 m/s. Paėjus nuo marių vos kelis šimtus metrų sakytum, kad ore tvyro visiškas štilis – čia gi prasidėjo tikra audra. Kibimų jau nebematėme – tereikėjo kas kelias minutes permetinėti meškeres. Iš kažkur atsiradę plakiai jau kabojo ant mūsų valų.
Greitai temo, kibimas rimo, tik ne jūra – ji toliau šėlo, tad susirinkę savo įrankius jau riedėjome link laikinų namų. Keista, vos keli kilometrai nuo vandens ir vėjas visiškai nejuntamas, tik tyli tamsa ir svirpliai grojantys savo smuikais.

2018/04/26

2018/04/20

Žūklė Ukrainoje


Sveiki bičiuliai! Ups, sorry, kad ilgai nieko nebekeverzoju. Dar gyvas, jau daugiau nei mėnesį viešiu Ukrainoje, kur jau spėjau pamatyti visko – ir kaip Lietuva gyveno prieš 20 metų, ir tai ko mes dar turime ilgus metus siekti. Įspūdžių tikrai aibė, labai jau neįprastas čia žmonių gyvenimas.
Neįprasta ir viskas, kas liečia mėgėjišką žūklę. Apie 80 procentų matytų meškeriotojų dar nesusidūrę su beinercinėmis ritėmis, stikliniais ar angliniais meškerykočiais. Tačiau jie puikiai įvaldę gūdžių 80-ųjų metų gamybos aliumininius dviejų dalių spiningus ir „Nevskaja“ rites. Mums įprastas šėryklėles jiems atstoja įvairios medžiaginės kojinės o mažesnių kabliukų nei 8 numerio matyti taip ir neteko. O jau sistemų margumas – vamzdeliai, vielutės, gumytės, ir pastovios „barzdos“. Įvairiausių formų varpeliai retai nuimami nuo spiningų viršūnių, tad pažūklavus šalia, užmigti dar ilgai nepavyks.
Keisti ir vietiniai žūklės draudimai. Aišku „žilkinį“, paplyšusį tinklą ištemptą į pakrantės krūmus rasi dažname laisvesniame priėjime prie vandens. Bet ne apie tai. Kol pavasarinis draudimas nebuvo prasidėjęs prie upės sutikome tik pavienius meškeriotojus, o draudimui prasidėjus krantus aplipo tikra žūklautojų armija. Ir, nors galima meškeriotojui naudoti tik vieną įrankį su vienu kabliuku, niekas nesibodi pasistatyti ir septynių, aišku reikia ir pakrantės medžius prapjauti su netyčia atsivežtu benzininiu pjūklu. Savaitgalį prie populiaresnių upių šalia Kijevo geriau išvis nelysti – čia fiziškai neįmanoma rasti net menkiausio plyšelio.
Tokia ir poilsio kultūra – automobilis turi privažiuoti prie pat vandens, kelio nėra – nesvarbu, kelias bus. Būtinai turi būti stalas nukrautas gėrimais, būtinas laužas, kuris kuriamas bet kur. Ir aišku girtos dainos, o neilgai trukus ir smigimas padauginus. Čia niekas nevažiuoja kelioms valandoms – geriausiu atveju parai. Šiukšles čia taip pat reti meškeriotojai susirenka – jei nesumeta į greta esančius krūmus tai, geriausiu atveju, sudegina. Išgerti buteliai ramiai sau metami aplink, ir mentalitetui pasikeisti tikrai dar prireiks daugiau nei 20 metų.
Tiesa, yra ir kiti 20 procentų. Tai daugiau „prakutę“ žvejai iš Kijevo ir kitų didesnių miestų. Daugiausia tai spiningautojai, kurių įranga ir sugebėjimai tikrai kelia nuostabą. Puikūs angliniai spiningai, japoniškos ritės ir naujausi pinti valai. Šie meškeriotojai nebijo pasivaikščioti, ir gaudo ne tam, kad prilupti pilną maišą, o tam, kad sugauti ten kur kiti nesugauna. Tikrai gaila, bet tokių žūklautojų yra mažuma, kaip ir šiuolaikinės dugninės mėgėjų gaudančių „sportiniais“ įrankiais.
Kad ir kokiomis, tamsiomis, spalvomis viską nudažiau, tačiau žuvies čia dar yra ir yra nemažai. Kiekvieną laisvą minutę stengiamės praleisti su meškerėmis rankose. Tik iš upės išnešus ledus puikiai gaudėme stambias kuojas. Tai tesėsi vos savaitę, ir jas pakeitė vidutiniokės su stambiais ir visad alkanais plakiais.
Žuvies Ukrainoje beveik niekas nepaleidžia, nors ir žūklės reikmenų pardavėjai savo laidose tai propaguoja. Matomai žemas pragyvenimo lygis daro savo, dar tik planuojamas minimalios algos kėlimas iki 130 eur. Net ir mažiausia žvynuotoji randa vietą ant šeimininkės stalo. Na o mūsų atiduodamą žuvį vietiniai ima noriai ir pyksta, kad paleidžiame smulkmę.
Labai nustebino ir Lietuvoje nematytos žuvų rūšys – skersnukiai, spariai, baltakės. O už kelių savaičių upę užplūs dideli būriai stambių ožkų. Namuose šios žuvies nesu sugavęs, tad bus malonus siurprizas. Vėliau upėje pasirodys karšiai, stovinčiuose telkiniuose ieškosime karosų, spiningausime, tad veikti tikrai yra ką.
Tokia įžangėlė į mano žūkles Ukrainoje, čia praleisiu dar šiek tiek laiko, tad kiekvieną įdomesnę žūklę tikrai aprašysiu ar bent įkelsiu fotokortelių, gal net pafilmuosiu ;)