2010/01/24

Žūklės technika gaudant avižėle

Paprastai avižėle gaudoma vandens telkiniuose kuriuose nėra srovės nes srovė avižėlę nuneša ir ja jau negalima žaisti. Gaudymo procesas – nepertraukiamas avižėlės judėjimas vertikale vienu ar kitu greičiu, ir viena ar kita judejimo amplitude. Paprasčiau pasakyti, kad avižėlę visuomet reikia kelti arba leisti ir tuo pat metu drebinti kiek galima mažesne amplitude. Kartais tikslinga avižėlę sustabdyti vienoje vietoje ir drebinti jos nekeliant ar leidžiant. Vienu žodžiu avižėlės virpinimo būdai labai skirtingi. Ir nors išmokti jų yra lengva, tačiau pirma reikia įsidėmėti keleta principų.
Pirma reikia įvertinti metų laiką. Poledinę žūklę galima skirstyti į tris periodus: pirmledis, viduržiemis ir paskutinis ledas.
Iš karto po sukaustymo ledu, vandenyje dar pakankamai daug deguonies ir žuvis po rudeninio pasimaitinimo vis dar aktyvi. Todėl avižėlės judėjimas aukštyn – žemyn gali būti greitas ir virpinimo amplitudė gali būti pakankamai didelė – net iki kelių milimetrų.
Viduržiemį (sausis – vasaris) povandeninėje karalystėje viskas nurimsta, žuvis tampa pasyvi. Ir tam kad ją sudominti masalu, avižėlė turėtų virpėti iki 200 – 250 judesiu per minutę su labai maža amplitude (drebėti). O avižėlės judėjimas aukštyn – žemyn taip pat sumažėti ir sulėtėti.
Bet štai nuo kalvų pradėjo tekėti upeliai. Šviežias vanduo sužadino žuvis ir jos pradeda aktyviai ieškoti maisto. Dabar kitaip turi žaisti ir avižėlė. Paskutinio ledo metu virpinimo amplitudę reikėtų padidinti o judesių skaičių atvirkščiai – sumažinti.
 Antra, reikia įvertinti žuvies būdą, kurią teks gaudyti. Pavyzdžiui ešerys mieliau rinksis energingai judantį masalą. O štai kuoja greito masalo nepersekios.
Ir trečia – reikia įvertinti vandens telkinio savybes. Jos nebūna vienodos. Viename telkinyje pagrinde ešeriukai ir pūgžliai, kitame daugiau balta žuvis. Kitokia būna jų ir kita povandeninė fauna. Todėl svarbu, kad avižėlės judėjimas būtų panašus į judėjimą to vabaliuko ar vėžiuko, kuris yra pagrindinis žuvų maistas tame vandens telkinyje.
Iškyla dviprasmiškas klausimas: o kaip atrasti reikiamą greitį ir judėjimo amplitudę? Atsakymas vienas – bandymų būdu. Pradžioje avižėlei galima suteikti bet kokį greitį ir amplitudę. Jeigu tai prives prie sėkmės, reiškia pasirinkimas buvo teisingas. Tačiau taip būna labai retai. Kartais tenka bandyti vieną, antrą, trečią greitį ir amplitudę, kol nebus aišku kas žuvims tinka. Na o kai sėkmės nepasiekiame jokiu būdu reiškia reikia keisti žūklės vietą.
Avižėlės virpinimo būdų yra daug. Žinoti aišku gerai ir daugiau. Tačiau pradžiai galima apsieiti dažniausiai naudojamais. Beje jie tinkami visiems poledinės žūklės periodams, tereikia tik koreguoti judėjimo greitį ir virpinimo amplitudę. Štai šie metodai yra patvirtinti praktiškai:
• Avižėlė nuleidžiama ant dugno, po kelių sekundžių virpinant keliama į viršų ir iš 15 – 20 cm. vėl leidžiama ant dugno ir vėl keliama virpinant, taip daroma iki kibimo, kuris, tarp kitko dažniausiai būna avižėlei atsiplešiant nuo dugno.
• Pradedama smulkiai virpinti avižėlę pasirinktame gylyje, pastoviu greičiu keliame 0,5 m. ir vel nuleidžiame į pirminę poziciją.
• Avižėlė nuo dugno virpinant pakeliama iki žmogaus, sėdinčio ant žvejybinės dėžės ištiestos rankos lygio, tada staigiai nuleidžiama ant dugno ir vėl lėtai virpinant keliama į tą patį aukštį.
• Šis būdas toks pats kaip ir ankstesnis tik avižėlė keliama ne virpinant arba virpinant tik atskirose pakėlimo atkarpose.
• Virpinant avižėlė keliama 0,8 – 1,2 m., periodiškai darant 3 – 5 sekundžių pauzes.
• Staigiai leidžiant avižėlę, ja 2 ar 3 kartus sustuksenama į dugną, tada dažnu virpinimu keliama į 0,5 m. aukštį ir vėl viskas kartojama. Dumblo judejimas pritraukia žuvis pakeltu debesėliu.
• Gaudant nedideliame gylyje, naudojant bet kokią techniką perkeliame valą nuo vienos eketės sienelės prie kitos.
• Pakėlus avižėlę nuo dugno apie 3 – 5 cm., priverčiame ją suktis aplink savo ašį. Tam laisvos rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu lengvai susukamas valas.
• Pasiekus dugną avižėlę virpinant kiek pakeliam ir kas 2 – 3 sekundes didiname virpinimo amplitudę.
• Avižėlę lengvai pakeliame nuo dugno 15 – 20 cm., čia apie 10 sek. ją virpiname, po to sustabdome 3 – 5 sekundėms ir vėl pakeliame apie 15 – 20 cm. Ir taip atliekame su pauzėmis kol pasiekiame ištiestos rankos aukštį.
• Avižėlė lengvai vedžiojama šalia dugno dažnai stuksenant rodomuoju pirštu per meškerėlę.
• Avižėlė keliama ir leidžiama įvairiuose gyliuose, stuksenant meškerėlės kotelį tarp praskėstų kairės rankos rodomojo ir vidurinio pirštų.
• Nuleistą ant dugno avižėlę leidžiame pagulėti ant dugno 3 – 5 sekundes, po ko ji pakeliama ir iš pradžių lėtai ir vis greitėjančiai virpinama. Kartais daromos 1 – 2 sekundžių pauzės.
 Patyrę meškeriotojai naudoja ir kitus žaidimo avižėle būdus, o taip pat įvairias jau išvardintų būdų kombinacijas.
Jeigu išbandyti visi būdai gaudymui prie dugno – avižėlę galima virpinti ir viduriniuose vandens sluoksniuose bei po pačiu ledu. Reikia tik turėti omenyje, kad viduriniuose sluoksniuose ar po pačiu ledu kibimų nebūna iš karto: žuvims reikia laiko aptikti čia pateiktą masalą ir priprasti prie pasikeitusio spaudimo.
Kai kurie meškeriotojai kabina ant valo dvi o kartais ir tris avižėles. Kartais tai pasiteisina, ypač, jeigu yra gaudoma dideliame gylyje mažomis avižėlėmis. Tačiau praktika rodo, kad naudos iš to nedaug. Kiek daug būna atsikabinusių žuvų bei nutrūkusių valų, kai traukiant laimikį viršutinė avižėlė užsikabina kabliuku į apatinį eketės kraštą! Tuo labiau kabančios ant valo kelios avižėlės blogiau žaidžia nei viena. Taip kad vietoje dviejų mažų tikslingiau naudoti didesnę, tačiau vieną.

Iš www.rybak-rybaka.ru vertė Martynas Mikelionis (marciusxxxx)

Maža avižėlė

Pabandykime paanalizuoti kokia priežastis to, kad padidėjo avižėlių, pagamintų iš sunkiųjų lydinių ir grynųjų metalų populiarumas, turinčių didesnį nei švino tankį? Atrodo juk pagaminti ir apdirbti jas žymiai sunkiau ir ilgiau užtrunka, o medžiagos žymiai brangesnės ir sunkiau gaunamos. Viena iš populiarumo priežaščių tai formos ilgaamžiškumas, kuri nesikeičia netgi po laiko ir žūklių sugadintų kabliukų perlitavimo. Tai reiškia – sėkminga (o tokios, nors ir retai tačiau pasitaiko) avižėlė po „avarijos” gali būti visiškai atstatyta. Tačiau pagrindas – tai minimaliai įmanomas dydis. Daug sunkesnis, nei švinas, lydinys, tam tikrų technologijų pagalba, leidža pagaminti avižėlę labai mažo dydžio. Toks masalas paprasčiausiai nepakeičiamas esant prastam kibimui. Pirmosiomis „sunkiosiomis” avižėlėmis apsiginklavo sportininkai.
Pradžioje mes apibūdinkime, kas tai yra maža avižėlė. Aišku, kad vienomis sąlygomis 5 mm avižėlė gali pasirodyti maža, o kitomis 2 mm avižėlės skersmuo jau yra pakankamai didelis.
Tokiu būdu tarkime, kad stovinčiam vandeniui ir mažoms upėms Rusijos vidurinėje juostoje, avižėles 2 mm ir mažesnio skersmens galime skaityti mažomis. Sportiniame pasaulyje jos gavo gan tikslų pavadinimą «МИКРУХИ». Viršutinė tokios avižėlės riba 2 mm o apatinės apie 1,1 – 1,2 mm o gal ir dar mažiau tačiau tam reikalingas osmis(OS). Šio metalo tankis 23, o kaina žymiai lenkia auksą. Jo panaudojimas kaip medžiagos gaminti avižėlėms aišku perdėtas. Tačiau platininės avižėlės vienetinius modelius galima atrasti. Pagrinde, sunkių ir mažų avižėlių gamyboje yra naudojamas volframas ir jo lydiniai turintys 16,5 – 18,6 tankį. Kartais naudojamas auksas ne žemesnės nei 900 prabos, tačiau tai jau yra brangoka. Tik pakankamai neseniai žūklės sporte pradėjo mažėti tokia „auksinė karštinė”, kada dauguma norėjo įsigyti (pasigaminti) avižėlių iš aukso. Dėl mažo svorio, švino panaudojimas praktiškai neįmanomas.
Avižėlių formos ir konstrukcinės savybės labai skirtingos, tačiau mes apsistosime ties pačiomis paprasčiausiomis ir labiausiai paplitusiomis.
Avižėlės korpusas pragręžtas kiauryme valui ir skylute kabliukui. Bet kokiam metalo pašalinime, ar tai skylutė, ar tai briauna, yra sumažinamas avižėlės svoris. Mažoms avižėlėms tai labai svarbus akcentas ir to nevalia pamiršti.
Labiausiai paplitusios mažų avižėlių formos tai lašelis ir šratelis. Turbūt galima galima naudoti ir „skruzdėlę” tačiau tai dar reikia patikrinti. Tokių paprastų formų pasirinkimas yra lengvai paaiškinamas. Žaidimas su maža avižėle, bet kokios formos, atrodo kaip drebėjimas ar judejimas vietoje su judėjimu vertikale. Mikro avižėlės išprovokuoja žuvį kibti savo mažo dydžio dėka. Tarp kitko svarbu ne tik jos skersmuo ar ilgis, bet ir subjektyvus paviršiaus vertinimas vizualiai. Būtent todėl tinkamiausios kompaktinės formos be jokių papildymų – maksimaliai panašios į šratą ar lašelį. Nors vizualiai lašelis ir atrodys tokio pat dydžio kaip šratelis, tačiau svers daugiau. Jeigu su šrateliu viskas kaip ir aišku, tai lašelio formos avižoms svarbu skersmens ir ilgio santykis. Manau, kad 1,25 : 1,5 – artima ir optimali proporcija.
Kabliukas – pati atsakingiausia avižėlės dalis. O mažai avižėlei šis teiginys teisingas dvigubai. Kabliukas ne didesnis nei 22, dažnai 24 ir 26 numerio. Kabliuko kotelio storis ne didesnis nei 0,27 mm. Toks kabliukas be problemų leidžia užkabinti pašarinę uodo trūklio lervą (džokerį). Kabliuko atsikišimas (atstumas tarp kabliuko smaigalio ir avižėlės krašto) mažas arba vidutinis.
Mažas – kai kabliuko smaigalys atsilieka nuo avižėlės korpuso ne daugiau 1 mm o kartais ir baigiasi ties avižėlės kraštu. Vidutinis – smaigalys 2 – 3 mm nuo krašto. Renkantis avižėles su skirtingu kabliuko išdėstymu kreipiamas dėmesys į du momentus – žvejo reakcijos greitis į kibimą ir pačios žuvies pasikirtimas. Pačios žuvies pasikirtimas ant kabliuko priklauso ne tik nuo pačio gaminio kokybės, bet ir nuo jo išsidėstymo avižėlės atžvilgiu. Jeigu kabliuko išlinkimas yra mažas tada pasireiškia visi tokio kabliuko trūkumai, labai svarbu kokio dydžio kabliuko išlinkimas kūnelio atžvilgiu. Trumpesnis kabliukas daro avižėlę maksimaliai kompaktišką. Tie patys kabliukų modeliai su skirtingu jų išsikišimu gali laikyti užkibusią žuvį idealiai o gali ir dirbti „tuščiai”. Tame ir slypi pagrindinė priežastis kodėl daugiausia naudojami kabliukai su platesniu linkimu. Taigi nuo valo kiaurymės priklauso kabliuko smaigalio kryptis, tai labai pasireiškia efektyviame pakirtime. Tačiau valo kiaurymės vieta daugiau apsprendžia tinkamą avižėlės žaidimą.
Kiaurymės vieta valo atžvilgiu:
Svorio centre – tai gaudymas virpinant avižėlę šalia dugno ir darant nedidelį 10 – 15 cm pakėlimą. Tokia avižėlė tinka smulkiam , „ešeriniam” avižėlės virpinimui ir masalo naudojimui. Masalas palenks avižėlę kabliuku žemyn.
Už svorio centro – tai gaudymas viduriniuose vandens sluoksniuose be kėlimo apribojimų. Toks kiaurymės išdėstymas suteikia plačiausias galimybes žaisti avižėle. Masaliukas gali aktyviai sukinetis aplik savo ašį, paliekant kabliuką išorėje. Teisingas žaidimas tokia avižėle leidžia gaudyti net ir be masalo.
Iki svorio centro – gaudymui su stovinčiu masalu ar lengvai judančiu šalia dugno. Šiuo atvėju kabliukas stovi kampu dugno atžvilgiu, tuo padėdamas žuviai įsiurbti masalą.
Na dabar apie pačias kiaurymes valui. Ir taip yra aišku, kad kuo mažesnė tuo geriau, tačiau yra ir technologinių galimybių riba. Storas grąžtas patikimesnis grąžiant kiaurymes kietuose metaluose, tačiau šiuo atvėju jums nepavyks neprarasti avižėlės svorio. Siauro skersmens grąžtas atvirkščiai – išsaugos svorio praradimą, tačiau labai padidės rizika sulaužyti patį grąžtelį.
Taigi pasikliaunant elementariomis geometrijos ir fizikos žiniomis, galima paskaičiuoti ir atsakyti į vieną klausimą: koks valo kiaurymės ir kabliuko kiaurymės skersmuo yra tinkamas ir koks netinkamas. Labai mažiems avižėlių dydžiams pilnai pasiekiamas valo kiaurymės skersmuo lygus 20 proc avižėlės diametro, o kabliuko atitinkamai kabliuko skersmuo plius 0,2 mm. Apsaugoti valą nuo trūkimo padeda kembrikas, įstatytas į avižėlės kiaurymę.
Išsakysiu visus jaudinančią nuomonę, kad spalva įtakos kibimui nedaro. Reikalingos tamsios avižėlės ir avižėlės metalo blizgesio. Visi kiti varijantai (auksas, varis, alavas, spalva ir t.t.) reikalingi daugiausia žvejui užkibti prie parduotuvės prekystalio, nes žuvis po ledu praradusi bet kokią spalvų sampratą.
Kai kurios papildomos, tačiau ne mažiau svarbios mažų avižėlių panaudojimo sąlygos:
• Avižėlė turi būti taisyklingos geometrinės formos, t.y. kad ji skęsdama be masalo nesivartytų ir nesisuktų apie savo ašį. Priešingu atvėju valas susisuks ir greičiausiai tikėtina supins mazgus. Pasakos apie įpatingai kibias avižšles ir yra pagrystos šiuo reiškiniu. Savaime suprantama kad besisukanti avižėlė labiau traukia žuvį, tačiau rezultatas – kibimų yra o žuvies ne.
• Preliminarūs nukrypimai nuo diametro negali būti didesni nei 0,02 mm o per ilgį – 0,2-0,3 mm.
• Labai svarbus komponentas – valas. Nuo jo priklauso ne tik avižėlės darbas, kiek pats avižėlės paskandinimas į norimą gylį. 1,5 mm diametro avižėlėms ne storesnis nei 0,05 mm, 1,8 mm ne storesnis nei 0,07 mm, o 2 mm diametro avižėlėms ne storesnis nei 0,08 mm.
• Valo diametrą reikia pamatuoti mikrometru nenaudojant spaudimo, t.y. lengvai, nesuspaudžiant valo tarp mikrometro žnyplių. Valo storis nurodytas ant pakuotės dažniausiai tik orientacinis.
• Tarp kitko gaudant jautria sistema reikia atsisakyti pirštinių.
Autorius: Виктор Киселев
Pagal žurnalą “Рыбацкое подворье”Nr.1
Iš rusų kalbos vertė: Martynas Mikelionis (Marciusxxxx)

2010/01/18

Dydis tinka - perku!

Kaip išsirinkti avižėlę vienoms ar kitoms sąlygoms? Pagal formą? Pagal dydį? Pagal spalvą arba kabliuką? O galbūt žuvis yra kvaila ir jai tas pats, ir jeigu jau ji kimba tai kibs? Turbūt renkantis avižėles pas kai kuriuos gali iškilti tokie klausimai ir kankinti bloga nuojauta - "atiduosiu pinigus o žuvys ims ir nekibs"! Pabandysiu pateikti savo požiūrį šiame iš pirmo žvilgsnio nelengvame klausime.
Aš gaudau paprastomis klasikinėmis avižėlėmis, ir nieko daugiau išskyrus uodo trūklio lervų ant jos nekabinu, todėl apie avižėles be masalo nieko ir nepapasakosiu. Pas mus Tuloje gaminami puikūs pavyzdžiai iš volframo ir jo lydinių, todėl renkantis avižėles aš lieku tikru patriotu. Tokių avižėlių formų didelio pasirinkimo nebūna: dažniausiai šrato, lašo ar ovalo formos. Gaminti kokias kitokias formas neapsimoka nes labai didelės darbo sąnaudos jų gamyboje. Tačiau ir kam? Juk žuvis kimba ir paprastomis, nesudėtingų formų avižėlėmis. Aš daug kartų pastebėjau, kad jeigu gerai kimba ovalo formos avižėle tai greičiausiai gerai kibs ir lašo formos, arba atvirkščiai. Užverkime skanią uodo trūklio lervą ant šrato ir vėl sugausim! Ovalo ir lašelio formos vis tik geresnės – jas lengviau laikyti pirštais, keičiant lervas. O šratai gražūs iš išvaizdos… Vienu žodžiu, aš įsitikinau, kad visos jos daugmaž vienodai geros.
Pagrindinis vienodo tipo avižėlių skirtumas yra dydis, kuris gaunamas išmatavus avižėlės skersmenį.
pačioje storiausioje jos vietoje. Aišku galima buvo skirstyti avižėles pagal svorius, taip kaip skirstomi galvakabliai, tačiau pasverti tokias mažas avižėles yra pakankamai sunku, tačiau ir prisiminti dešimtąsias gramo dalis visiškai nėra noro. Tokiu būdu pas mane yra avižėlės skirtingų skersmenų, pavyzdžiui 2; 2,2; 2,5; ir 3 mm. Ir jomis aš pasiruošęs gaudyti įvairiausiomis sąlygomis.
Kitas labai svarbus aspektas, ypač mažesnėms nei 2,5mm avižėlėms tai skylutės valui skersmuo. (Aš naudoju apsauginį kembriką visose savo avižėlėse). Jeigu būsimos avižėlės ruošinyje buvo pragręžta skylutė su storu grąžtu tai svoris jos labai sumažėjo ir jos privalumas prieš švinines avižėles iš karto sumažėja.
Daug nesutarimų visada iškyla dėl avižėlės spalvos. Galbūt gaudant avižėle be masalo kažkoks skirtumas tarp spalvų ir yra. Tačiau volframinės avižėlės neišsiskiria spalvų gama, jų pagrinde galima išskirti tik keturias. Dažniausiai galima rasti pardavime avižėles šių spalvų: „Pilkas sidabras” – kai kada blizgantis, kai kada matinis. „Juodos” – ne tik padengtos juodu laku o padengtos tvirtu sluoksniu kuris nedingsta per ilgą laiką. „Varis” – iš pradžių blizgios , tačiau pabuvę vandenyje keičia spalvą ir po truputį tampa juodomis. „Auksas” – berods masalai padengti titano nitridu, išoriškai primena gražius auksinius dirbinius.
Tam kad supaprastinti pasirinkimą šias keturias spalvas dar galima suskirstyti į tamsias ir šviesias. Pūgžliai mėgsta tamsias avižėles o ešeriai – šviesias, saulėtu oru reikia naudoti tamsesnes o apsiniaukusiu – blizgančias, apie tai dažnai rašo ir žūklės žurnalai. Turbūt tai tiesa, tiksliai nežinau.
Paskutiniu metu aš praktiškai negaudau avižėlėmis didesnėmis nei 2,5 mm skersmens, todėl retai kada kreipiu didelį dėmesį į avižėlės spalvą. Aš raminu save tuo, kad masalai tikrai mažučiai o po vandeniu tamsu.
Štai kas tikrai svarbu tai kabliuko kokybė. Aišku dažniausiai kabliukai naudojami garsiausių japonų gamintojų. Gaila tik kad dažniausiai pasitaiko avižėlės gražios iš išvaizdos o įlituotų į jas kabliukų geluonis greitai sulinksta. Tai iš kart pasijaučia padidėjus atsikabinusių žuvų skaičiui. Kabliuko dydis ir storis taip pat turi didelę reikšmę, ant mažo ir plono kabliuko uodo trūklio lerva laikosi ilgiau ir mažiau subliūkšta. Didesni nei 18 numerio kabliukai tinka tik gaudymui su krūvele lervų , ką mes retai praktikuojam. Įprastas kabliuko dydis – tai Nr. 20 – 22, o avižėlėms mažesnėms nei 2 mm. Naudojami netgi 26 numerio kabliukai. Kabliuko spalva, turbūt pats nereikšmingiausias elementas, nes juk ne trofėjinius karpius boiliu gaudome.
Su teorija baigta – dabar aš aprašysiu savo veiksmus gaudymo metu.
Aš vykstu prie vandens su savimi pasiėmęs ne mažiau nei 10 meškerėlių. Kam tiek daug? – tikriausiai paklausite. Jeigu palyginti su vasarine plūdine žūkle, tai kiekviena meškerėlė yra kaip skirtinga sistema. Po ranka turi būti tiek jautrūs tiek grubūs variantai, o rekomenduojama turėti ir po du tokius pačius.
Ruošiant įrankius labai svarbu prisiminti kad nedideles avižėles žymiai sunkiau paskandinti giliau su sąlyginai storais valais. Pavyzdžiui 2,5 mm avižėlei tiks valas ne storesnis nei 0,08 mm. Jeigu į tai nekreipti dėmesio ir uždėti 0,10 mm valą tai avižėlės skandinimas taps sunkiu darbu, avižėlės svorio paprasčiausiai neužteks tam kad ištiesinti valą vandenyje ir apie jokį teisingą žaidimą avižėle nė kalbos negali būti.
Ir štai kada aš jau ant ledo pirma reikia įvertinti telkinio gylį. Kuo telkinys gilesnis , tuo sunkesnes avižėles naudosime, juk didelė dalis laiko skirto žūklei gali nueiti vien nedidelės avižėlės skandinimui. Tokią auką aš rinksiuosi tik tuo atveju jeigu žuvys bus ypač įnoringos.
Reikia taip pat prisiminti kad kuo plonesnis valas, tuo lengviau avižėlę nuleisti į reikiamą gylį, tačiau padidėja rizika supainioti įrankį. Tam kad su normaliu greičiu nuleisti 2,5 mm avižėlę į 5 – 6 m gylį, reikalingas ne storesnis nei 0,06 – 0,07 mm valas.
Sekantį įrankių pasirinkimą diktuos žuvies aktyvumas. Pavyzdžiui aš pradedu gaudyti 2,7 mm avižėlėmis apie 4 m gylyje. Tarkim kad žuvis rasta, tačiau vietoj normalių kibimų aš pastebiu tik smulkius prisilietimus, kurių pakirsti man nepavyksta. Tai yra signalas kad reikia išsiimti iš dėžės meškerytę su mažesne avižėle, tarkim 2,5 mm. ir pabandyti gaudyti su ja. Priklausomai nuo rezultato, aš arba tęsiu gaudymą su šia meškerėle arba naudoju su dar smulkesnę avižą. Taigi laikantis tokios metodikos, aš randu tinkamą avižėlę maksimalaus dydžio, kurią, iš vienos pusės galima normaliai paskandinti į norimą gylį, ir iš kitos pusės kibimai būna rezultatyvūs.
 Tuo atveju jeigu žuvis tiek aktyvi, kad kimba ant visų avižėlių (taip kartais pasitaiko paskutinio ledo metu), tai tikslingiau bus gaudyti didesnėmis avižėlėmis, tai sutaupys laiko.
Tačiau štai atvirkštinis variantas: už lango blogas oras, stiprus vejas, šaltis traukia eketę o ir žuvis kaip tyčia labai neaktyvi. Gaudyti smulkia avižėle bus labai sunku: avižėlės skandinimas ilgai užtruks. Todėl oro sąlygos gali taip pat įtakoti avižėlės pasirinkimą, ir į tai reikia atkreipti dėmesį.
Kadangi vandens telkiniai kuriuose gaudau nėra labai žuvingi, labai dažnai susiduriu su visiška nekiba, tačiau kažkaip iš jos reikia kapstytis.Tam padės pačios mažiausios avižėlės, jos paprasčiausiai daro stebuklus: žuvys ant tiek nejaučia jų svorio kad ir būdamos nelabai neaktyvios kimba pakankamai ryžtingai, na o tokius kibimus sunku praleisti. Avižėlės sklendimas gaunasi lėtas ir dažnai išeina gaudyti aukščiau dugno. Kaip tai bebūtų keista tačiau kibimų skirtumas tarp 2,2 ir 2 mm avižėlių gali būti akivaizdus. Dar mažesnės avižėles praktiškai naudojamos tik varžybose, ir tai tik jeigu tai leidžia gylis. Nereikia pamiršti, kad tokių smulkių avižėlių darbą gali smarkiai įtakoti uodo trūklio lervų dydis, kartais tenka dėti tik vieną smulkų jokerį ( pašarinės uodo trūklio lervos). Aišku tai daugiau liečia sportinę žūklę, o paprastai pakanka paieškoti masalinėje mažutės lervos, ir esant silpnam kibimui kabinti tik vieną lervutę ant kabliuko. Tačiau gaudant su stovinčia avižėle galima naudoti ir kelias lervas, juk virpinti avižėlės šiuo atveju nereikia.
Nežinau ar didelę reikšmę turi lervutės kabinimo ant kabliuko būdas. Kada aš skubu aš kabinu trūklį kaip papuola, dažniausiai per patį vidurį. Būna kad smulkūs ešeriukai trūklį tampo tik už uodegos ir jo nepraryja, šiuo atveju mano minėtas kabinimo būdas netgi geresnis nes laisvi trūklio galiukai lieka kiek trumpesni.
Taigi baigiant. Gaudant klasikine sportine avižėle, pirmiausia pasirenkama ne spalva ar avižėlės forma o jos dydis. Dydį diktuoja telkinio gylis, oras ir žuvies aktyvumas. Valo storis dažniausiai priklausys ne nuo gaudomos žuvies dydžio o nuo avižėlės dydžio. Taigi apsisprendus dėl savo įrankio jautrumo ir suradę savo žvejybinėje dėžėje tinkamą meškerytę, belieka tik patirti malonumą gaudant ant ledo.
Straipsnio autorius Александр Галяткин (www.matchfishing.ru)
Iš rusų kalbos vertė: Martynas Mikelionis (marciusxxxx)

2010/01/16

Kompiuterinė technika poledinėje žūklėje: sargelio gamyba

    Kuo skiriasi poledinės žūklės specialisto įrankiai nuo įprasto mėgėjo, nesigilinančio į gaudymo subtilybes ir paviršutiniškai vertinančio žūklės procesą?Iš pirmo žvilgsnio niekuo, juk „balalaikas" visi naudoja dagiau mažiau vienodas, volframinių avižėlių dabar jau galima rasti parduotuvėse ir nusipirkti bet kas, ir jau beveik visi pajuto ploniausių valų privalumą.
    Tačiau, mes pamiršome dar vieną svarbų žieminės meškerėlės elementą, kurio pagaminimo kokybė ir sureguliavimas pasako kokio lygio žvejo profesionalumas. Tas elementas - sargelis. Toliau.

2010/01/05

"Komerciniai" karpiai Dugnine


Komerciniai Karpiai Dugnine,


Aš su komercine karpių žūkle susidūriau gal tik 7 metai atgal, ir nors tai nėra ilgas laiko tarpas tačiau jaučiu kad per jį sužinojau ir patyriau pakankamai kad galėčiau padaryti vienokias ar kitokias išvadas ir padėti jūsų žūklėms tapti rezultatyvesnėms. Rašau dar ir del to kad šiuo metu esu iškomandiruotas dirbti į tokią vietą kur apie žvejybą neverta net galvoti o to taip trūksta......


Gal būt mano rašliava visiškai nesudomins prakutusio „karpininko“ arba tokio kuris juo save laiko, kuriam tikras karpis yra karpis užaugęs laukinėse sąlygose – t.y. ežere, upėje ar tvenkinyje kuris yra išraizgytas tinklų, kur yra tikrai labai skurdi šiems „paršiukams“ mitybinė bazė ir kur jie po keleta kartų jau yra pakliuve ant kabliuko arba bent jau jo „ragavę“. Tačiau gal būt tai ir gerai nes tokių vandens telkinių kur yra pakankamai šių žuvų yra vienetai o ir patys karpių medžiotojai priversti juos gaudyti „pseudo laukiniuose“ ežeruose. Tuose ežeruose žuvys atkeliavo iš kitų ežerų, iš žuvininkystės ūkių ir t.t. Ir joms juose sudarytos idealiausios salygos, jie yra saugojami, negaudomi tinklais o pagauti netgi paleidžiami, jie yra maitinami dešimtimis kilogramų sausų pašarų ir proteininių kukulių kuriuos per žūklę ir pasiruošimą joms suverčia „karpininkai“.
Taigi visus karpinius telkinius skirstau į tris skirsnius t.y. – „laukiniai“ ( upės ir ežerai kur karpiai yra gaudomi visaip ir viskuo, dažniausiai maistui o „karpininkai“ tam kad pasidžiaugti ir paleisti), „pagavai – paleisk“ tipo žūklavietės (kur šios žuvys yra maitinamos, gaudomos ir paleidžiamos) ir „karpynai“ ( tai daugumoj žuvininkystės ūkiuose palikti vienas ar keli tvenkiniai kur karpiai gausiai maitinami ir gaudomi maistui. Dažniausiai jie būna išleidžiami žiemai ir žuvys suleidžiamos pavasarį, kartkartėmis papildant. Didžiulė gvardija žvejų juos traukia ir tempia namo maistuj nes čia jie būna neišrankūs ir jų didelis kiekis verčia konkuruoti. Pagrinde sugaunamų žuvų svoris svyruoja nuo 300 gr. iki 3 kilogramų, tačiau jei tvenkiniai pakankamai pritaikyti žuvų žiemojimui ir neišleidžiami žiemai tuomet galima susigrumti ir su tikrai dideliu karpiu sveriančiu per 10 kilogramų ir daugiau.
Taigi šį savo pasakojimą bandysiu pradėti nuo žūklės „karpynuose“ kur ji yra bene paprasčiausia ir nereikalauja daug pasirengimo. Nuo jos reikėtų pradėti savo pažintį su šia žuvimi, nors dauguma jau susipažinę virtuvėje ir Maximos akvariumuose.


                         
Atkreipkite dėmesį į viršūnėlių žiedęlių skersmenį


Įrankiai - dažniausiai nuo tinkamai paruoštų įrankių priklauso sėkmė o ne nuo jų kainos, gal būt del to visada renkuosi tinkamiausią varijantą iš vidutines klases įrankių – pinigus visada turiu kur išleisti nes domiuosi įvairiausiais žūklės būdais.
Meškerykotį šiai žūklei visada renkuosi Feeder tipo, jau vien del to kad specializuoti karpių žūklei skirti kotai arba yra per daug brangūs arba per daug masyvūs ir nepatogūs transportuoti – jie skirti gaudyti karpius kitokiomis sąlygomis. Taip pat visiškai nėra jokio malonumo traukti sąlyginai mažų karpiukų su tokiais kotais. Taigi dugninė feeder tipo meškerė turėtų būti su prierašu Heavy arba Extra heavy, kurių išmetamas svoris yra iki 120 ar 150 gr. o ilgis pagrinde 3.90 arba 4.20 m. Tokie galingi kotai reikalingi tam kad kad būtų galima be baimės tvirtai užsimojus kiek įmanoma toliau numesti šėryklėlę pilnai prigrūstą karpiams skirto pašaro. Kodėl toli? Todėl kad tokiose žūklavietėse dažnai būna labai daug žūklautojų kurie trepsi, laksto krantu, taiso ir taiso nepavykusius metimus, išiminėja žuvį įsibrisdami į vandenį o kas blogiausia tai dar ir dainuoja užmetę meškeres ir „atsigaivinę“. Dėl to karpiai ir laikosi toliau nuo kranto. Dar viena priežastis tai begalė valų nutysusių nuo kranto nes dažnas karpiautojas nepasikuklina atsinešti ir 6 meškerių, o tokių žvejų gali būti ir 30 ar dar daugiau, taigi galite įsivaizduoti ką jaučia pakrante plaukiantis karpis kuriam reikia įveikinėti kliūčių ruožą. Toliau nuo kranto ramiau, del to ir ieškau jų ten. Dar renkantis Heavy Feeder-į atkreipkite dėmesį į viršūnėlių žiedelius, vieni žymiai mažesnio diametro o pvz. Byron TR-10 tiek senesnio tiek naujesnio modelio kotų žiedeliai didelio diametro del ko geriau praslysta valas bei patogiau gaudyti žolėtose vietose, upėje.
Ritė tinka bet kokia didesnio dydžio, turinti didesnį būgnelį, talpinantį pakankamą kiekį gan storo valo ir turinti dvigubą stabdį. Kartais žvejai nemėgsta ričių su dvigubu stabdžiu ir renkasi kiek lengvesnes su viengubu. Renkantis ritę su dvigubu stąbdžiu atkreipkite dėmesį į stabdžio perjungimą, jis turi būti labai patikimas antraip nepakirsite žuvies arba meškerė atsidurs vandenyje net ir užkibus kilograminiam karpiukui.

Tad reikia nepamiršti jo tinkamai sureguliuoti – užkibęs karpiukas daro gan stiprų spurtą kurio metu drąsiai gali išsiplėšti ar nutraukti valą bei nunešti nuo kuoliuko meškerę. Reikia kad jis laisvai vos jausdamas pasipriešinimą plauktų ir tik esant sąlygoms neleidžiančioms to daryti (žolės, krūmai) reikia daugiau priveržti stabdį. Prieš pakertant paėmus į rankas meškerę tereikia prasukti rankenėlę ir įsijungs antras stąbdis kuris suriaguliuotas jau žuvies traukimui, reikalui esant traukimo metu jį dar galima reguliuoti papildomai. Taip pat ritės lankelis turi būti gan standžiai užsilenkiantis nes ne kartą teko matyti nuskrendančias šėryklėles į kitą tvenkinio krantą kai jos užsilenkia iš kart po mosto. Būgnelis pageidautina platus kad lengviau nuslystų valas ir nesidarytų kilpos.


               
                Valą renkuosi tamsesnio atspalvio „Karpinį“                 



Valą renkuosi tamsesnio atspalvio karpinį, kuris padengtas kietesniu sluoksniu ir ne taip pažeidžiamas dugno, kriauklių, žolės ir t.t. Etiketėje visada pamatysite nupieštą karpį ar užrašą „Carp“.


                      Ritę rinkitės su platesniu būgneliu
Storis svyruoja nuo 2,8 iki 3,5 mm. priklausomai nuo meškerykočio galingumo ir gaudomų žuvų. Valo niekada neploninu gaudydamas karpynuose ir ypač pagrindinio, nes jis mažiau devisi o ir apkrovas gauna pakankamai dideles.

Šėryklėles renkuosi kelių tipų tai „Method“ ir „Arbūzus“. Atvirų šėryklėlių nenaudoju gaudant karpius niekada, jos tinka karšiams, kuojoms o karpiai mėgsta pavalgyti ir daro tai nieko nesivaržydami iš pačios šėryklos, jų visiškai nejaudina nenatūraliai supilta pašaro krūvelė – jiems svarbiau kad jo būtų daug. Dauguma kauniečių naudoja karpynams ir Kauno marioms labai įdomios konstrukcijos šėryklas su švino padu, jos pagamintos gero žvejo iš Kauno, tačiau man asmeniškai jos nepatiko.

              „Method“ šėryklėlė       
                                                           

        Kauniečių pamėgta šėryklėlė
       

                                                                  „Arbūzas“

Kabliukai/Pavadėliai
Kas liečia valus pavadėliams tai čia jau reiktų ir atskiro straipsnio, tačiau reikia bandyti ivairiausius pavadėlius tam kad suprasti kas jums ir karpiams labiausiai tinka vienomis ar kitomis žūklės sąlygomis, gerus pavadelius – tvirtus, minkštus, kietus, dengtus ir ne, ir t.t. gamina Sufix ir jie tikrai nėra brangūs tad juos asmeniškai ir naudoju.  Kabliukai taip pat, kiekvienam masalui tinka vis kitoks ir skirtingo dydžio žuvims skirtingo dydžio kablys.



 Tačiau aš niekada kabliukų nemažinu pas mane pagrinde 10-4 numerio kabliukai. Visalaik naudoju su kilputėmis, ir patikimiau ir lengviau, taip pat visada naudoju termokembriką kurio pagalba kabliukas kiek išsiriečia  ir mano manymu geriau įsismeigia į žuvies lupą.

 
                                                                                         Sufix pavadėliai

 Kabliukų išties daug ir nors brangesni modeliai tokių gamintojų kaip Korda, Prologic ir t.t. yra ir geresni daugeliu atvejų, aš dažniau tokiai žūklei naudoju ekonominius iki 6 lt. kainuojančius Kamasan, Owner ar kitu gamintoju kabliukus,  dažniausiai “round” linkimo. Svarbiausia kad kabliukai būtų aštrūs.

 
                                              Kabliuko aštrumo tikrinimas                Termo-kembriko panaudojimas

 Dažniausiai per vieną žūklę kelis kartus juos pakeičiu nes patikėkite labai greit atšimpa.

Sistemėlės.
Šioje žūklėje tikrai daug kas priklauso nuo to kaip jūs surišate sistemėlę, kaip supratote visos sistemeles kurias naudoju yra su šėryklėlėmis, kadangi karpyne žuvų kiekis tikrai didelis ir tie karpiukai yra amžinai alkani, ir tik retais atvejais juos gali baidyti krūvelė pašaro.


         Paprasta ir patikima sistemėlė                                              Leadcoras

Dažniausiai naudoju sistemelę su vienu ar dviem kabliukais su stacionariai pritvirtinta arba mažai laisvos eigos turinčia šėryklėle. Taigi per pagrindinį valą perverta šėryklėlė žemiau jos suktukas ir prie jo nedidelis iki 15 centimetrų ilgio pinto valo pavadėlis. Šėryklėlę dažniausiai fiksuoju vienoje vietoje ( kad neslankiotų pagrindiniu valu) ir tik retkarčiais palieku apie 15 cm. laisvumą. Tai darau todel kad karpis siurbdamas pašarą iš šėryklos ir šalia jos įsiurbia ir kabliuką su masalu – tada jis bando jo atsikratyti spjaudamas ir jei neišeina daro galingą spurtą kurio metu užsikerta nuo stacionarios šėryklėlės svorio. Jei karpis spurto metu nepajaus stipresnio pasipriešinimo jis lengvai išsivaduos nuo kabliuko. Taip pat kartais kad apsisaugoti nuo kriauklių, aštrių žolių, karpio peleko ( jis gali lengvai nupjauti valą) dažnai naudoju „leadcorą“ arba plastikinį vamzdelį apie 60 – 70 cm. nuo šėryklėlės. „Leadcoras“ taip pat turi ir švininę giją kuri gražiau paskandina visą sistemą ir ne taip baido žuvį, tačiau tai nebūtina taikyti „karpyne“, dažniau naudoju kur atsargesni karpiai.
Šėryklėlė spaudžiant aplipdoma pašaru taip pat pakavojant ir kabliuką su masalu arba tik pavadėlį kad nusileidus šėryklėlei ant dugno masalas atsirastų šalia šėryklėlės ar ant jos.

 

Pašarai.
Žūklei karpynuose dažniausiai tinka bet kokie pašarai o kartais geriausia paprasčiausias „kombikormas“, svarbiausia kaip jis paruoštas. Aš dažniausiai naudoju paprastus dugninius jaukus primaišydamas kombikormo. Jaukas negali būti per drėgnas ar per sausas, jis negali per smarkiai sulipti ir būti kietas – jis turi išlikti pakankamai tvirtas kad nepasisklaidytų metimo metu ir iškristų iš šėryklėlės po minutės pasiekęs dugną. Jei permetant meškerę po kelių minučių šėryklėlėje lieka jauko toks jaukas jau yra netinkamas. Taip pat į jauką visada dedu ir didesnės frakcijos priedų kaip kukurūzai. Svarbiausia kad jų nebūtų per daug.
Dažniausiai vienai žūklei sunaudoju apie 20 litrų pašaro, todėl nesistengiu pirkti brangių jaukų. Svarbiausia kad jo nepritruktų nes karpiukai tokiuose tvenkiniuose reaguoja į didesnį kiekį jauko.

Masalai.
Dažniausiai naudoju kombikormo granules, musės lervas, kukurūzus ir pūstus saldžius kviečius. Masalą veriu ant kabliuko labai retai, dažniau gaudau vadinamu plauku, ar gumyte tvirtindamas granules. Gaudant kombikormo ar kitokiomis granulėmis ir naudojant gumytę patarčiau įsigyti specialų įrankį kuris leidžia greitai uždėti masalą. Gaudant musės lervomis naudojami specialūs žiedeliai arba adata su siūlu.

  
Specialūs žiedeliai musės lervoms

Kita įranga
 Na šioje žūklėje jums dar prireiks keletos tvirtų kuoliukų ( specialių karpinių stovų tokio tipo tvenkiniuose nenaudoju nes žūklė retai kada būna pasyvi t.y. dažnai tenka permetinėti, dažnai traukti sąlyginai nedideles žuvis, pernešinėti meškeres iš vienos vietos i kita ir t.t.), keletos nebrangių bet patikimų signalizatorių (tik nustatykite juos kad veiktų pakankamai tyliai ir neatkreiptumete pašalinių žvejų dėmesio), kartais aš apsieinu ir be jų kadangi karpiukas užsikerta praktiškai pats o rite duoda apie tai žinoti. Graibštas turi būti tikrai patikimas, tvirtas ir gan didelis kad nereikėtų gailėtis dėl atitrūkusios žuvies. Reikalinga aišku ir patikima tvirta kėdė, ir staliukas ar padėklas masalams, tvirtas didelis kibiras pašarams ir netgi skėtis kurio dėka žūklė dėl blogo oro lieka nesugadinta.

Technika, taktika. Šiame skirsnyje viskas labai paprasta tereikia atkreipti demesi į kelis niuansus:

  1. Jei yra galimybė dieną prieš gaudant atvykite prie tvenkinio ir pabūkite keleta minučių, pakalbekite su žvejojančiais ir atkreipkite demesį į jų laimikius, atkreipkite demesį kur žuvis šoka, kur koks krantas ir t.t. tam kad atvykus ryte nereiktų verstis per galvą ir ieškoti žuvies susibūrimo vietų ir galėtumėte iš karto ruoštis žūklei.
  2. Atvykę į žūklę neskubėkite, tačiau sistemėlės jau turėtų būti paruoštos kad beliktų tik tinkamoje vietoje jas prisegti. Pirma stenkites tinkamai paruošti pašarus, neperdrėkinkite, palikite juos sudrekintus pusvalandžiui ar daugiau -  leiskite pašarams išbrinkti, pertrinkite reikalui esant per sietą. Pašarinė masė turi būti vientisa, puri ir be susigumuliavusių gabaliukų.
  3. Jaukinimui naudokite bet kokią didesnę šėryklėlę, su kuria po pirmo tinkamo metimo užfiksavę valą už ritės klipso į jaukimvietę sumesite bent apie 20 šėryklėlių jauko. Ir tik tada tinkamai pasiruošę įrankius sumesite savo sistemėles su masalais.
  4. Stenkitės mesti toli, dažniausiai gyliai visur būna vienodi o žuvies koncentracija toliau nuo kranto ženkliai didesnė. Stenkitės užmesti toliau už kitus gaudančius šalimais ir kas kart į tą pačią vietą.
  5. Permetinėkite meškeres pakankamai dažnai, nepalikite ilgiau kaip 20-30 minučių. Kuo daugiau sumesite pašaro tuo karpių daugiau atplauks ir jie nesibaidys jūsų šėryklėlių. Jie ilgai neužsibus ten kur guli TIK keletas gniūžčių pašaro – jo turi būti daug.
  6. Nesant kibimo ar jam aprimus iš kart kaitaliokite masalus, o jam neatsinaujinus ilgiau kaip kelias valandas – keiskite vietą, ( dar kartą peržvelkite visą telkinį). Kartais pakanka tik panešėti vieną iš meškerių keliasdešimt metrų į šoną.
  7. Stebėkite ką daro kiti, ypač tie kurie pagauna ( kur meta, kokios spalvos pašaras, masalas, sistemėlės ir t.t.)
  8. Esant laiko pasiruoškite masalus – susiverkite ant žiedelių ar siūlo muses lervas, uždėkite ant granulių gumeles ir t.t. Pasiruoškite pavadėlių.
  9. Nešiukšlinkite!!!! Aš tikrai nemanau kad tai kvailas patarimas, jau vien del to kad kibimas tikrai bus geresnis, jūs pagausite daugiau, jums liks daug gerų prisiminimų ir kitakart tikrai bus smagiau sugryžti į švarią žūklės vietą.


Tai tiek patarimų tam kad jūsų žūklė būtų rezultatyvi būtent „karpynuose“, naudoti paveikslėliai iš „google“ tik kaip pavyzdžiai. Jei radote ką nors naudingo, tai sekančiame straipsnyje apie karpių žūklę jau kitokio tipo telkinyje, rasite taip pat.

Martynas Mikelionis (Marciusxxxx)