2015/11/03

Didelė ar dar didesnė?

Beveik savaitę leidome pailsėti Dzūkijos lydekoms, tačiau savaitė prabėgo labai greitai. O tie smūgiai per spiningą vėl ir vėl iškyla atmintyje. Tad bičiulio pasiūlymas pagaudyti didžiųjų lydekų neprasprūdo pro ausis. Akimirksniu sukirtome rankomis, juk vis dar atostogos.
Rudens metas ir didelės lydekos man asocijuojasi su dideliais, giliai neriančiais vobleriais ir neaprėpiamais didžiųjų ežerų plotais. Iš dalies buvau teisus, tačiau gaudysime ne vobleriais, o dideliais guminukais, giliai ir išties viename iš didžiausių pietų Lietuvos ežerų.
Atvykome anksti. Vos prasišvietė, o vandens paviršiuje jau siūbavo keletas valtelių. Kol susikrovėme mantą, jų jau buvo per dešimt, vėliau prisijungė dar daugiau. Aišku ežeras didelis, tad apgultis nelabai ir jautėsi.
Echolotas perkopė 10 metrų gylio ribą ir mūsų masalai pradėjo leistis dugno link. Pradžiai naudojome tiek gumas, tiek voblerius paskandintus downrigerio pagalba.
Kibimo ilgai laukti neteko, tačiau žuvis neužsikirto, nors guminukas tikrai nebuvo milžiniškas – tik 20 cm ilgio. Palikti gilūs dantų rėžiai leido pagalvoti apie didelę plėšrūnę. Antro panašaus grybštelėjimo  15 metrų gylyje, sulaukėme  po gero pusvalandžio,  plaukdami  virš didžiulių mailiaus būrių.  Vėl, dantų suvarpytas tokios pačios spalvos 20 cm guminukas. Dantys įsirėžė net į masyvų 60 gramų galvakablį. Nepadėjo net papildomas didelis trišakis kabliukas.
Atrodytų reikia mažinti masalą, kad lydekai būtų lengviau paimti, tačiau atlikus atvirkštinį veiksmą ir užsidėjus dar didesnę – beveik 30 cm ilgio gumą neprašauname. Nors ir nelabai didelė, tačiau virš dviejų kilogramų sverianti lydeka buvo puikiai užsikabinusi ant vieno iš dviejų trišakių kablių.
Toliau „brūžiname“ gylius ir po gero pusvalandžio vėl kibimas ant didžiosios gumos. Po truputį, tačiau užtikrintai ištraukiame apie 4 kilogramus sveriančią margašonę. Būtent apie tokias lydekas ir kalbėjome planuodami šią žūklę. Suplojame rankomis ir net pusvalandį praplaukiojame tuščiai. Nieko nesugauna ir šalimais plaukiojantys kolegos. Vobleriai apskritai  „miega“.
Po pusvalandžio viskas kartojasi – išlinkęs spiningas, besimuistanti dvikilograminė lydeka ir vėl tas pats 30-tukas. Visišką fiasko patiria dar dvi tampomos, tokios pačios spalvos, tik 5-7 centimetrais trumpesnės gumos. Ant jų taip pat sulaukiame kibimų, tačiau lydekos tik vos apžioja masalą ir jį iš kart spjauna.
Iki vakaro sugauname dar 2 panašaus dydžio lydekas, ir visos jos susigundo pačia didžiausia mūsų turima „šlepete“. Taigi, norom nenorom iškyla klausimas, kokį guminuką geriau naudoti rudens plėšrūnėms – didelį ar dar didesnį?
 

2015/10/31

Vėlyvas “methodas”

Pakeliui prie tvenkinio, vos pamatęs leduku užtrauktą nemažą priemiesčio balą pradėjau  abejoti. Abejojau ar iš garažo ištraukti dugniniai įrankiai neprastovės ant kranto be darbo. Būčiau turėjęs daugiau laiko žūklei, tikrai būčiau vaikęs lydekas – dabar gi beliko tik mirkyti uodo trūklio lervas, dzikus ir sliekelius. Prie visų natūralių masalų paėmiau ir kelis indelius naujų, dar nebandytų mini boiliukų – maža kas, gal didesnė žuvis neatsisakys ir didesnio kąsnio.
Su tokiomis mintimis, besidžiaugdamas nuostabiai ramiu ir saulėtu oru ruošiausi žūklės įrankius. Pasiruošiau pora meškerykočių – vieną su „flat-method“  šėryklėle, ant kurios kabinsiu 10 mm boiliukus plauko sistema ir vieną įrankį su atvira šėryklėle panaudodamas „inlain“ sistemėlę.
Pradžia buvo labai rami, geras pora valandų žuvies kibimų arba visiškai nebuvo, arba buvo tik nedideli prisilietimai prie masalo. Tinklelyje spurdėjo tik kelios kuojytės ir keli nedideli karšiukai. Kaip bebūtų keista, vienas karšiukas susiviliojo Brain Squid Octopus 10 mm boiliuku. Matomai buvo labai alkanas.
Trečiąją žūklės valandą viskas kardinaliai pasikeitė, kibimų buvo pakankamai daug ir kibo praktiškai ant visko. Dirbo ir natūralūs masalai ir meškerikotis su „method“ šėryklėle, tiesa dabar ant jos buvo uždėtas „žalias žirnelis“ t.y. Brain Green Peas – būtent šis boliliukas priviliojo didžiausias žuvis. Anokios jos didelės – po pusę kilogramo sveriantys karosai. Tiesa, vienas buvo tradicinis lietuviškas „auksinukas“ – tokią žuvį pagauti visad labai malonu. Prie karosų dar pridėjau gerą dešimtį karšiukų ir kibimas aprimo.
Žuvys maitintis nustojo pačiu laiku, laikrodis rodo, kad reikia ruoštis namo. Žūklę tikrai užskaitau, ne dėl to, kad pavyko suvilioti krūvą nedidelių žuvelių, tačiau dėl to, kad tokią super giedrą ir šiltą dieną, kai vandens paviršiaus nesujudina nė viena bangelė, praleidau nuostabioje gamtoje.

2015/10/28

Rudens atostogos

Taip, atostogos. Ir nors, senai nebesu moksleivis, o pedagogine veikla užsiimu tikrai su vyresniais asmenimis, tačiau dalis kasmetinių atostogų šiemet kaip tik sutapo su mažųjų rudens švente.
Kaip ir jūs, taip ir aš savo laisvadienių neįsivaizduojame be žūklės, tai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Tad antrąją atostogų dieną kartu su bendraklubiečiu Artūru praleidome beplaukiodami ežere.
Pirmieji žvejai pakrantėje pradėjo rinktis dar vos brėkštant. Daugelis ruošia savo laivelius, tvarkosi žūklės įrankius ar aptarinėja praėjusią savaitę geriausiai „dirbusius“ voblerius.
Šiandien planuojame velkiauti, nes ežero vanduo dar vis šiek tiek drumstokas. Šiuo atveju aktyviai dirbantys vobleriai turėtų geriau vilioti plėšrūnes.
Pirmieji praplaukimai ir pirmieji kibimai, vieną kilograminę lydekaitę kolega be didesnių ceremonijų išprašo lauk. Puikiai pakrikštytas aktyviai dirbantis ešerio imitacijos „japonas“.
Antrasis kibimas buvo nerealizuotas, nors žuvis kėsinosi įsitraukti ir spiningą.
Didesni ar mažesni žuvų būriai išsibarstę po visą ežerą, tad tikėtis kibimo galima buvo bet kur. Aplink matome dar 6 valtis, tačiau ežeras didelis ir žvejų antplūdžio nesijaučia. Paviršiuje raibuliuoja nedidelės bangelės, o akis spigina aštri rudeninė saulė. Nuostabiausias oras žvejui, tačiau beveik pusantros valandos praplaukiojame tuščiai. Kartas nuo karto keičiame masalus, vis tikėdamiesi užkabinti tą kibiausiąjį.
Antrojo kibimo sulaukia ir gretimai plaukiojęs bičiulis, tačiau kitame valo gale vietoj lydekos atsidūrė net keturi bučiukai vėžiams. Vos keletas rainiuotųjų spurdėjo juose.
Po truputį pakilo vėjas, saulė pasislėpė už plono debesų sluoksnio ir prasidėjo žuvų šėlsmas. Ar pataikėme masalo spalvą, ar tiko darbas, dabar sunku pasakyti, tačiau kibimai beveik kas pusvalandį sudrebindavo mūsų meškerykočius. Žuvys nebuvo didelės - nuo kilogramo iki beveik dviejų, tačiau kibimų gausa negalėjo nedžiuginti, o puikus oras leido mėgautis gera žūkle.
Kibo gausiai, bet ne visos lydekos keliavo ant „pietų“ stalo. Galų gale ir „rudens atostogos“ dar tik prasideda, tad pradeda kamuoti įkyriausias klausimas - kur merksiu meškerę kitąkart?

2015/08/24

Žūklė šalia Beziers (2)

 Ir nors buvau truputį pavargęs besiblaškydamas palei O‘rb upelį, atsisakyti pagaudyti jūroje tikrai negalėjau. Juolab, kad tai nauja patirtis, o visa kas nauja dar labiau intriguoja ir traukia. Esu puikiai meškeriojęs plekšnes Baltijos jūroje, tačiau čia Viduržemio jūra ir pasak Pablo – plekšnių tikrai nepagausime.
Masalai jau suruošti, tepamės sumuštinius ir padedu sukrauti kolegos mantą. Mano gi Graphiteleader spiningėlis jūroje gaudyti visiškai netinka.
Pakeliui į pliažą, apie pusvalandį prastovime „kamštyje“, poilsiautojų pilni pajūrio keliukai. Įsikalbame apie žuvis, kurias teks gaudyti. Pagrinde tai Dorados, jūros ešeriai ir dar bala žino kokios rūšies žuvelės. Pasak mano gido – galime sugauti kelis kilogramus, galime keliasdešimt arba galime nesugauti visiškai. Dažnai tai priklauso nuo vėjo, bet dar dažniau tai – loterija. Svarbu, kad nebūtų vėjo iš jūros pusės, pasak Pablo jis pats nedėkingiausias. Vėliau žūklės metu vėjas keitėsi kelis kartus, tačiau visad pūsdavo išilgai kranto.
Kai pasiekėme gaudymo vietą poilsiautojų jau beveik nebebuvo. Vandens motociklų nuomotojai krovėsi ant ratukų savo „žirgus“, barmenai uždarinėjo kavinių langines, o arabės, nuo galvos iki kojų apsijuosę savo juodais skarmalais, nedidelėmis grupelėmis lindo į jūrą skalauti savo „marškų“. Saulė jau beveik pasiekė horizontą, o iki to laiko mums dar reikėjo susitvarkyti meškeres ir pasiruošti „keisčiausius“ mano matytus masalus.
Meškerykočiai, ritės, valai ir kiti aksesuarai naudojami patys pigiausi, na bent jau aš susidariau tokią nuomonę. Ir kam reikia brangių žaisliukų, kai žaidžiama vos kartą per mėnesį, dažniau ištrūkti Pablo nepavyksta.
 
Naudojami masalai išties keisti – ilgi ir trapūs jūros sliekai su nedidelėmis kojytėmis, lyg vandeniniai šimtakojai. Jos naudojamos lengvai užsirausti į smėlį. Ir veriami jie gan sudėtingai, su specialios adatos-vamzdelio pagalba. Be šių sliekų naudojome ir mistišką didelį negyvą slieką pavadinimu „bibi“. Juokinga nebuvo, ypač kai jį reikėjo perkirpti – kvapelis tikrai ne iš maloniųjų. Mano turimi fishmeal‘o jaukai kvepia žymiai skaniau. O kibo geriausiai ant didelių, net 10 centimetrų ilgio „apsiuvų“. Tikslaus pavadinimo nepamenu, tačiau nuo lietuviško masalo skiriasi dydžiu ir tuo, kad ištraukti iš namelio niekaip nepavyksta – reikia skelti namelį perpus.
Pirmas kibimas įvyko tik užmetus meškerę, stipriai nesipriešindama nedidelė dorada pasiekė krantą ir nukeliavo į jai skirtą kibirą. Dabar galėjau iš arčiau apžiūrėti šią žuvį – besibadantis karšis, su dideliais, labiau į žmogaus nei žuvies, panašiais dantimis. Kad burna sudėta labai tvirtai, galima buvo pamatyti iš antrojo kibimo - nemaža dorada (apie 1 kg) paprasčiausiai nulaužė kabliuką.
Labai keisti ir kibimo indikatoriai – mums visiškai nesuprantami jūrinėje žūklėje. Jie kabinami ant valo, lyg senos geros „beždžionėlės“ tarp pirmojo ir antrojo žiedų ir nuleidžiami beveik iki pat žemės. Net ir nedidelis jos pakilimas ar pasileidimas dažnai jau laikomas kibimu. Į viršūnėlę čia žiūrėti niekas nesivargina.
 Keista žūklė. Monotoniška ir neįpareigojanti, gali atsipalaiduoti ir sėdėdamas kėdėje ramiai mėgautis alumi ar sumuštiniu. Po kibimo ramiai pakilti ir niekur neskubant ištraukti laimikį.
Iki pirmos valandos nakties dviese sugavome dešimt doradų (nuo 400 iki 700 gr) ir vieną nedidelę makrelę, kurias kitą dieną iškepėme ant grotelių ir „sušlemštėme“ pietums. Taip pat ištraukėme ir kelias kitas nedideles žuveles, tačiau jas teko paleisti dėl čia, kaip ir pas mus galiojančių dydžio limitų.
Tokia ta jūrinė žūklė šalia Beziers. Rami, leidžianti pasigrožėti besileidžiančia saule ir pabraidyti šiltose Viduržemio jūros bangose. Stebėti krentančias žvaigždes rugpjūčio danguje ir svajoti...


2015/08/22

Žūklė šalia Beziers, Prancūzijoje

Manau kiekvienas, net ir pats jauniausias žvejas mintyse nuolat nešiojasi savo vaizduotės sukurtą nuostabiausios upės vaizdą. Ir kiekvienoje šis nuostabus piešinys bus vis kitoks. Tai priklauso nuo mūsų išgyvenimų, svajonių ir troškimų. Dažnai mes ir pragyvename savo gyvenimus tokio grožio nė akyse neregėję, tačiau kartais taip pasiseka, kad norisi rėkti iš laimės, o širdis plaka F1 greičiu, kai neužmerktomis akimis pamatai tą svajų išpuoselėtą tekančios srovės vaizdą.
Man panašiai nutiko vakar, kai neištvėręs pietų Prancūzijos karščio teikiamų malonumų ir nulėkęs į prekybcentrį įsigijau žūklės leidimą, skirtą vienos dienos žūklei gėluose vandenyse. Tada peržiūrėjau google vietovės aerofotonuotraukas ir nusižiūrėjęs gražiausią, šalia tekančios upės O'rb atkarpą iš pat ryto nulėkiau į žvalgybą.
Mane pakerėjo jau pats pirmas skaidraus vandens srauto vaizdas. Stipri srovė mušėsi į didžiules uolas ir vertėsi per jas suskildama į tūkstančius lašų. Aukštyn nuo upės uolos kilo į didelius kalnus, taip dar sustiprindamos įvaizdį. Susidariusiose sūkuriuojančiose duobėse puikiai galėjai įžiūrėti kiekvieną dugno akmenėlį, nors gylis viršijo ir tris metrus. Pleškinau fotoaparatu, tačiau jokios nuotraukos neperteiks atsiradusio noro kaip galima greičiau švystelėti masalą į srovę.
Ankstus rytas, o aš jau kaip kalnų ožys karsčiausi uolomis ir bandžiau sugauti bent kokią žuvelę. Visur šmirinėjo tik nedidelės žuvelės, didesnių egzempliorių nesimatė. Tačiau intuicija vijo pirmyn ir ne be reikalo.
Upei pradėjus platėti ir seklėti atsirado ir pirmieji kibimai. Tai nedideli iki 400 gr. šapaliukai, tačiau 1 numerio Mepps sukrę variniu lapeliu kirsdavo  vos ne kiekvienu metimu. Bandžiau keisti masalus, tačiau Lietuvoje sėkmę atnešantys vobleriukai čia žuvies visiškai nedomino. Vos vienas kitas „pasirašydavo“ ant plaukiančiųjų ir tai šiems tik įkritus. Taip eidamas gerą puskilometrį pakrante išbandžiau beveik visą savo nedidelį masalų arsenalą – originalioji nr. 1 Aglia variniu lapeliu ir tokio paties Black Fury geltonais taškais buvo nenugalimos. Prancūzams tiko tik prancūzai.

Upė išplatėjo dar labiau, akmenys sumažėjo ir pagrindinė srovė persimesdavo tai į vieną upės krantą, tai į kitą. Būtent šiose vietose ir buvo didžiausi žuvies susibūrimai. Šapalų vis daugėjo, o ir pačios žuvys didėjo. Iš vieno taško galėdavai ištraukti iki 15 žuvų. Upė sekli, vanduo šiltas, tad bristi kiek aukščiau kelių siekiančiu vandeniu – vienas malonumas. Juo labiau, kad aplink nesimato nė gyvos dvasios. O priekrantės srovėje slepiasi stambių žuvų siluetai.
Šapalai nebuvo vieninteliai upės gyventojai. Jie vandenį dalinosi su man visiškai čia netikėta žuvies rūšimi – tai ūsoriai. Tiek ūsorių kiek plaukiojo O'rb upėje kaip gyvas nebuvau matęs. Jie laikydavosi kiek gilesnėse upės vietose, šalia slenksčių ir nebijodavo išplaukti į seklius vos 30 cm gylio ruožus. Beveik visad laikydavosi būriais po 10 ar 15 individų, iš akies nuo 500 gr. iki 1,5 kg. svorio. Kaip tik nebandžiau jų suvilioti – nepavyko. Nė į vieną dirbtinį masalą nereagavo visiškai, tad vis dar ūsorių gaudymas spiningu man yra nesuprantamas.
O šapalai vis kibo, vietom jų buvo tiek daug, kad pagavus 10 ar 15 vienetų eidavai į kitą ruožą tik dėl to, kad atsibosdavo. Labai didelių nebuvo, didžiausias galėjo sverti tik apie kilogramą, tačiau akimis pastebėjau žymiai didesnių, kurie plaukiojo ramiose vietose ir masalus ignoruodavo.
Iki pietų praėjau tik kelių kilometrų ruožą, tačiau įspūdžių pakako ilgam. Gaila, nepagavau nė vieno upėtakio – jei dar kada pavyks čia atvykti, reiks pabandyti laimę 10 ar 15 kilometrų aukščiau kalnuose.
Grįžtant iki automobilio saujomis kimšau raudonas ir žalias vynuoges. Mažos, tačiau tokios saldžios, kad rankos sulipdavo vos jas sutraiškius. Kur nevalgysi, jei vynuogynų čia tiek pat kiek pas mus pasėlių apskritai.
Tik grįžęs sužinojau, kad po kelių valandų esu pakviestas vykti į vakarinę žūklę nuo jūros kranto – atsisakyti negalėjau, bet apie tai truputį vėliau.



2015/07/16

Pasibaigus 5-ajam Pasauluio Čempionatui feederiu

Pagaliau radau laiko prisėsti ir baigti rašyti 5-ojo Pasaulio čempionato dugnine meškere įspūdžius. Juolab, kad visos mintys jau pakankamai susigulėjo, tad pertraukti rašymą gali tik švilpiantis arbatinukas, pranašaujantis apie užvirusią kavą.
Pradėsiu nuo penktosios treniruočių dienos, nes apie ją informacijos taip pat nepateikiau. Paprasčiausiai tam nebuvo laiko – pasiruošimas pirmajam turui žymiai svarbesnis darbas.
Jei atvirai, penktoji treniruotė mus dar labiau įsuko į neteisingų minčių ir sprendimų verpetą. Ji buvo pakankamai rezultatyvi (jei kelis kibimus galima taip vadinti), tad tai privertė dar labiau patikėti mūsų pasirinkta jaukinimo ir gaudymo taktika. Daug gyvų priedų, dažnas jaukinimas, minimaliai sotus, šviesios spalvos jaukas. Dažnas dviejų taškų jaukinimas, pastovus masalų keitimas ir dar visa krūva taktinių gudrybių, kurių laikymasis mums turėjo padėti išlaikyti pakankamai gerą praėjusių metų poziciją, o gal ir užlipti laipteliu ar dviem aukščiau.
Tik grįžus po valanda trumpesnės treniruotės visus dalyvius surinko treneriai, galutiniams nurodymams. Surinko – per daug paprastai pasakyta. Išties rinko gerą pusvalandį. Kiekviena treniruočių diena iš tiesų, po truputį mus vertė „zombiais“. Visiems be išimties trūko miego ir elementaraus poilsio, normalaus maisto ir didelio puodelio rimtos kavos. Tad, kol tokių „suzombėjusių“ dalyvių grupė surenkama į vieną vietą – praeina nemažai laiko.
Ant atsarginių suolelio, ateinančios dienos pirmajam turui, buvo pasiųstas Donatas. Nesigilinsiu į trenerių sprendimo motyvus, tik pasakysiu, kad atsisėsti galėjome bet kuris, rezultato tai nebūtų labai įtakoję. Atsarginis, tai nereiškia sėdėti ir nieko nedaryti – Donatas turėjo dirbti, kaip ir visi dalyviai, tik jo darbas buvo – pamatyti, perduoti, suskaičiuoti, patarti ir t.t. T. y jei mums nuo platformų įsiskaudėdavo užpakalius, tai Donatui turėjo skaudėti kojas, nuo vaikščiojimo šalia milžiniškų sektorių.
Treneriai paskirstė visai rinktinei reikalingus atlikti darbus su jaukais, masalais ir tik tuomet, apie 10-ą valandą vakaro prisėdome prie savo pavadėlių, meškerykočių, schoklyderių ir kitų įrankių tvarkymo. Panašiai tokia vakarinė dienotvarkė jau tesėsi penkta diena. Tad laiko pasėdėti prie kompiuterio, pabendrauti Skype su šeima paprasčiausiai nelikdavo.
Varžybų rytas pasitiko pakankamai gražiu oru. Nuotaikos puikios, nors ir nežinome, ar pamatysime nors vieną kibimą. Viliamės, kad ištraukti sektoriai padės nors kiek susitvarkyti su kibimų stoka. Jei atvirai, teisingas sektorius šiose varžybose lėmė tikrai daug, tačiau netinkamas gaudymas, niekais galėjo paversti rezultatą ir labai gerame sektoriuje.
Pripratę prie trumpo pasiruošimo laiko Lietuvos čempionate, pasiruošiame akimirksniu, tad laisvo laiko metu vis papildomai skanuojamės dugną ar tvarkomės jaukus, masalus.
Jaukinimo ir starto signalai šiek tiek išgąsdina, mat skelbiam per už nugaros pakabintus ruporus. Pirmi metimai ir pirmi laukimai nieko neatneša, taip pradirbu tris valandas nematydamas nė vieno kibimo savo jaukintuose taškuose. Gretimame sektoriuje sėdintis vengras sugeba ištraukti kelias nedideles žuvis, tačiau jo situacija žymiai geresnė. Nekimba man nei byčiokai, kurie gali padėti pabėgti nuo nulio. Šiaip ne taip visai šalia kranto randu vieną šių žuvelių. Toliau juos gaudyti beprasmiška, nes nebematau nė vieno krepštelėjimo. Imuosi ankščiau suplanuotos taktikos, tačiau taip iki finišo nieko ir neištraukiu. Pirmasis etapas man baigiasi su vienu vieninteliu byčioku ir leidžia aplenkti du varžovus savo puszonyje, kurie nesugauna nieko.
Geriausiai sugauna Mantas, išpešdamas kelis puikius ešerius savo zonoje. Tai jam atneša pirmąją vietą puszonyje ir labai pakelia komandą į aukštesnę poziciją. Tačiau suprantame, kad tai tik pirmas žingsnis ir kad kitą dieną gali taip nepasisekti.
Antrajai varžybų dienai, treneriai vietoj Rimo sodina gaudyti Donatą. Manau, kad niekas nepasikeis, nes nekeičiame nei gaudymo taktikos, nei jaukų. O ir nežinome, ką reikėtų keisti. Rodos viską darome teisingai.
Visą rytą lyja lietus, tad daiktus išsikrauname paskubomis. Velnias – man iškrenta ta pati zona, o  ir gaudysiu šalia Phil Ringer. Tvarkydamasis įrangą jaučiu nedidelį stresą, nes nei pasiruošimo metu nei varžybų metu žiūrovų kiekis šalia brito sektoriaus nemažėja.
Ir ne be reikalo, jau per pirmąsias valandas Phil‘as sugauna kelias žuvis. Jo tinklelyje nedidelė kuoja, karšiukas ir plekšnė. Aš gi dar neturiu nieko. Neilgai trukus, įtempdamas ilgą valo atkarpą pamatau gražų tempimą. Instinktyviai pakertu  ir kitame gale pajuntu solidų svorį. Keliu šėryklėlę per šlaito akmenis tikėdamasis neužkabinti žuvies. Po truputį bevargindamas prie graibšto privedu ne tikėtą karšį, o  netoli pusės kilogramo sveriantį ešerį. Pakeltą nykštį parodo dalyvių prižiūrėtojas sėdintis už nugaros ir net primerkia akį iš džiaugsmo, juk vakar nei mano nei dar keturiuose aplink esančiuose sektoriuose nebuvo kitos žuvies išskyrus byčiokus.
Jaučiu, kad jei ir nelenkiu kolegos brito, tai bent jau nedaug trūksta. Kibimų daugiau nėra, tad sugalvoju papildomai pagauti bent vieną byčioką. Šalia kranto vieną pagaunu, bet tikslas - dar bent viena didesnė žuvis. Tikslo nepasiekiu, o anglas paskutinį pusvalandį sugeba ištraukti du gražius karšius. Nusvyra rankos, nebesinori daugiau nieko daryti ir galvoti.
Po svėrimo paaiškėja, kad mano ešerys aplenkia net 7 žvejus sektoriuje. Neblogas rezultatas, tačiau jis nepadeda mūsų rinktinei išsilaikyti pirmosios dienos pozicijoje. O Mantui, vakar laimėjusiam zonoje, šiandien neužkimba nė viena žuvis. Jaučiu kaip krentam, tik ar labai toli?
Į 20 poziciją. Tai paaiškėja po apdovanojimų. Nors ir nuotaikos ne kokios, tačiau varžybų uždarymo bankete visgi pavyksta atsipalaiduoti. Puikus karštas maistas ir užkandžiai išmeta iš galvos visas varžybų nesėkmes.
Ilgoje kelionėje Lietuvon, mąsčiau apie mūsų pasirodymą šiame Pasaulio čempionate. Iš ties esame ten, kur ir turėtume būti, ir sportinės dugninės meškerės lygis mūsų šalyje, kol kas yra tik toks, koks yra – vidutinis, lyginant su vedančiomis šalimis. Pakilti aukščiau mes galime tikėtis tik po gerų penkių metų, jei nenutrūks dabar esantis progresas, jei nenustosime dalyvauti tarptautinėse varžybose, jei Lietuvoje didės sportininkų skaičius ir kiekvienais metais keisis telkiniai. Mums trūksta išties nemažai, bet kruopštus darbas ir iniciatyva gali viską, ir tikiu vieną kart mūsų rinktinė užlips ant aukščiausio apdovanojimų laiptelio.
O pabaigai labai norėčiau padėkoti, už galimybę dalyvauti šiame čempionate mūsų gausiam rėmėjų būriui ir ypač Salmo, skyrusiai didžiausią paramą jau antri metai iš eilės. Ačiū visiems palaikiusiems mus šioje nelengvoje kovoje.
Komandiniai rezultatai
Asmeniniai rezultatai