2015/08/24

Žūklė šalia Beziers (2)

 Ir nors buvau truputį pavargęs besiblaškydamas palei O‘rb upelį, atsisakyti pagaudyti jūroje tikrai negalėjau. Juolab, kad tai nauja patirtis, o visa kas nauja dar labiau intriguoja ir traukia. Esu puikiai meškeriojęs plekšnes Baltijos jūroje, tačiau čia Viduržemio jūra ir pasak Pablo – plekšnių tikrai nepagausime.
Masalai jau suruošti, tepamės sumuštinius ir padedu sukrauti kolegos mantą. Mano gi Graphiteleader spiningėlis jūroje gaudyti visiškai netinka.
Pakeliui į pliažą, apie pusvalandį prastovime „kamštyje“, poilsiautojų pilni pajūrio keliukai. Įsikalbame apie žuvis, kurias teks gaudyti. Pagrinde tai Dorados, jūros ešeriai ir dar bala žino kokios rūšies žuvelės. Pasak mano gido – galime sugauti kelis kilogramus, galime keliasdešimt arba galime nesugauti visiškai. Dažnai tai priklauso nuo vėjo, bet dar dažniau tai – loterija. Svarbu, kad nebūtų vėjo iš jūros pusės, pasak Pablo jis pats nedėkingiausias. Vėliau žūklės metu vėjas keitėsi kelis kartus, tačiau visad pūsdavo išilgai kranto.
Kai pasiekėme gaudymo vietą poilsiautojų jau beveik nebebuvo. Vandens motociklų nuomotojai krovėsi ant ratukų savo „žirgus“, barmenai uždarinėjo kavinių langines, o arabės, nuo galvos iki kojų apsijuosę savo juodais skarmalais, nedidelėmis grupelėmis lindo į jūrą skalauti savo „marškų“. Saulė jau beveik pasiekė horizontą, o iki to laiko mums dar reikėjo susitvarkyti meškeres ir pasiruošti „keisčiausius“ mano matytus masalus.
Meškerykočiai, ritės, valai ir kiti aksesuarai naudojami patys pigiausi, na bent jau aš susidariau tokią nuomonę. Ir kam reikia brangių žaisliukų, kai žaidžiama vos kartą per mėnesį, dažniau ištrūkti Pablo nepavyksta.
 
Naudojami masalai išties keisti – ilgi ir trapūs jūros sliekai su nedidelėmis kojytėmis, lyg vandeniniai šimtakojai. Jos naudojamos lengvai užsirausti į smėlį. Ir veriami jie gan sudėtingai, su specialios adatos-vamzdelio pagalba. Be šių sliekų naudojome ir mistišką didelį negyvą slieką pavadinimu „bibi“. Juokinga nebuvo, ypač kai jį reikėjo perkirpti – kvapelis tikrai ne iš maloniųjų. Mano turimi fishmeal‘o jaukai kvepia žymiai skaniau. O kibo geriausiai ant didelių, net 10 centimetrų ilgio „apsiuvų“. Tikslaus pavadinimo nepamenu, tačiau nuo lietuviško masalo skiriasi dydžiu ir tuo, kad ištraukti iš namelio niekaip nepavyksta – reikia skelti namelį perpus.
Pirmas kibimas įvyko tik užmetus meškerę, stipriai nesipriešindama nedidelė dorada pasiekė krantą ir nukeliavo į jai skirtą kibirą. Dabar galėjau iš arčiau apžiūrėti šią žuvį – besibadantis karšis, su dideliais, labiau į žmogaus nei žuvies, panašiais dantimis. Kad burna sudėta labai tvirtai, galima buvo pamatyti iš antrojo kibimo - nemaža dorada (apie 1 kg) paprasčiausiai nulaužė kabliuką.
Labai keisti ir kibimo indikatoriai – mums visiškai nesuprantami jūrinėje žūklėje. Jie kabinami ant valo, lyg senos geros „beždžionėlės“ tarp pirmojo ir antrojo žiedų ir nuleidžiami beveik iki pat žemės. Net ir nedidelis jos pakilimas ar pasileidimas dažnai jau laikomas kibimu. Į viršūnėlę čia žiūrėti niekas nesivargina.
 Keista žūklė. Monotoniška ir neįpareigojanti, gali atsipalaiduoti ir sėdėdamas kėdėje ramiai mėgautis alumi ar sumuštiniu. Po kibimo ramiai pakilti ir niekur neskubant ištraukti laimikį.
Iki pirmos valandos nakties dviese sugavome dešimt doradų (nuo 400 iki 700 gr) ir vieną nedidelę makrelę, kurias kitą dieną iškepėme ant grotelių ir „sušlemštėme“ pietums. Taip pat ištraukėme ir kelias kitas nedideles žuveles, tačiau jas teko paleisti dėl čia, kaip ir pas mus galiojančių dydžio limitų.
Tokia ta jūrinė žūklė šalia Beziers. Rami, leidžianti pasigrožėti besileidžiančia saule ir pabraidyti šiltose Viduržemio jūros bangose. Stebėti krentančias žvaigždes rugpjūčio danguje ir svajoti...


2015/08/22

Žūklė šalia Beziers, Prancūzijoje

Manau kiekvienas, net ir pats jauniausias žvejas mintyse nuolat nešiojasi savo vaizduotės sukurtą nuostabiausios upės vaizdą. Ir kiekvienoje šis nuostabus piešinys bus vis kitoks. Tai priklauso nuo mūsų išgyvenimų, svajonių ir troškimų. Dažnai mes ir pragyvename savo gyvenimus tokio grožio nė akyse neregėję, tačiau kartais taip pasiseka, kad norisi rėkti iš laimės, o širdis plaka F1 greičiu, kai neužmerktomis akimis pamatai tą svajų išpuoselėtą tekančios srovės vaizdą.
Man panašiai nutiko vakar, kai neištvėręs pietų Prancūzijos karščio teikiamų malonumų ir nulėkęs į prekybcentrį įsigijau žūklės leidimą, skirtą vienos dienos žūklei gėluose vandenyse. Tada peržiūrėjau google vietovės aerofotonuotraukas ir nusižiūrėjęs gražiausią, šalia tekančios upės O'rb atkarpą iš pat ryto nulėkiau į žvalgybą.
Mane pakerėjo jau pats pirmas skaidraus vandens srauto vaizdas. Stipri srovė mušėsi į didžiules uolas ir vertėsi per jas suskildama į tūkstančius lašų. Aukštyn nuo upės uolos kilo į didelius kalnus, taip dar sustiprindamos įvaizdį. Susidariusiose sūkuriuojančiose duobėse puikiai galėjai įžiūrėti kiekvieną dugno akmenėlį, nors gylis viršijo ir tris metrus. Pleškinau fotoaparatu, tačiau jokios nuotraukos neperteiks atsiradusio noro kaip galima greičiau švystelėti masalą į srovę.
Ankstus rytas, o aš jau kaip kalnų ožys karsčiausi uolomis ir bandžiau sugauti bent kokią žuvelę. Visur šmirinėjo tik nedidelės žuvelės, didesnių egzempliorių nesimatė. Tačiau intuicija vijo pirmyn ir ne be reikalo.
Upei pradėjus platėti ir seklėti atsirado ir pirmieji kibimai. Tai nedideli iki 400 gr. šapaliukai, tačiau 1 numerio Mepps sukrę variniu lapeliu kirsdavo  vos ne kiekvienu metimu. Bandžiau keisti masalus, tačiau Lietuvoje sėkmę atnešantys vobleriukai čia žuvies visiškai nedomino. Vos vienas kitas „pasirašydavo“ ant plaukiančiųjų ir tai šiems tik įkritus. Taip eidamas gerą puskilometrį pakrante išbandžiau beveik visą savo nedidelį masalų arsenalą – originalioji nr. 1 Aglia variniu lapeliu ir tokio paties Black Fury geltonais taškais buvo nenugalimos. Prancūzams tiko tik prancūzai.

Upė išplatėjo dar labiau, akmenys sumažėjo ir pagrindinė srovė persimesdavo tai į vieną upės krantą, tai į kitą. Būtent šiose vietose ir buvo didžiausi žuvies susibūrimai. Šapalų vis daugėjo, o ir pačios žuvys didėjo. Iš vieno taško galėdavai ištraukti iki 15 žuvų. Upė sekli, vanduo šiltas, tad bristi kiek aukščiau kelių siekiančiu vandeniu – vienas malonumas. Juo labiau, kad aplink nesimato nė gyvos dvasios. O priekrantės srovėje slepiasi stambių žuvų siluetai.
Šapalai nebuvo vieninteliai upės gyventojai. Jie vandenį dalinosi su man visiškai čia netikėta žuvies rūšimi – tai ūsoriai. Tiek ūsorių kiek plaukiojo O'rb upėje kaip gyvas nebuvau matęs. Jie laikydavosi kiek gilesnėse upės vietose, šalia slenksčių ir nebijodavo išplaukti į seklius vos 30 cm gylio ruožus. Beveik visad laikydavosi būriais po 10 ar 15 individų, iš akies nuo 500 gr. iki 1,5 kg. svorio. Kaip tik nebandžiau jų suvilioti – nepavyko. Nė į vieną dirbtinį masalą nereagavo visiškai, tad vis dar ūsorių gaudymas spiningu man yra nesuprantamas.
O šapalai vis kibo, vietom jų buvo tiek daug, kad pagavus 10 ar 15 vienetų eidavai į kitą ruožą tik dėl to, kad atsibosdavo. Labai didelių nebuvo, didžiausias galėjo sverti tik apie kilogramą, tačiau akimis pastebėjau žymiai didesnių, kurie plaukiojo ramiose vietose ir masalus ignoruodavo.
Iki pietų praėjau tik kelių kilometrų ruožą, tačiau įspūdžių pakako ilgam. Gaila, nepagavau nė vieno upėtakio – jei dar kada pavyks čia atvykti, reiks pabandyti laimę 10 ar 15 kilometrų aukščiau kalnuose.
Grįžtant iki automobilio saujomis kimšau raudonas ir žalias vynuoges. Mažos, tačiau tokios saldžios, kad rankos sulipdavo vos jas sutraiškius. Kur nevalgysi, jei vynuogynų čia tiek pat kiek pas mus pasėlių apskritai.
Tik grįžęs sužinojau, kad po kelių valandų esu pakviestas vykti į vakarinę žūklę nuo jūros kranto – atsisakyti negalėjau, bet apie tai truputį vėliau.