2019/03/03

Laimėti Lietuvos poledinės žūklės čempionatą?

Lietus, sniegas, reitingai, geltonos kortelės ir diskvalifikacijos, gramai ir kilogramai, rankų paspaudimai ir dar daug visko malonaus ir nelabai įvyko šiame Lietuvos poledinės žūklės čempionate, kur savo jėgomis, išmone ir technika lygiuojasi geriausi Lietuvos poledinės žūklės sportininkai.

Nepavyko Lietuvoje sudalyvauti praėjusiais metais, nes „virpinome“ Latvijos čempionate, tad šiemet čempionato laukiau labai stipriai. Norėjau įsitikinti, ar vis dar turiu parako . Pasirodo turiu – ir dabar atrodo, be didesnių pastangų pavyko antrąjį kartą tapti Lietuvos čempionu. Smagu! Labai smagu!

Kaip pavvyko? Trumpai apie tai.Visas čempionatas, o tiksliau du jo etapai, nes dėl prasto ledo trečiasis buvo atšauktas, vyko Rėkyvoje, visai šalia Šiaulių. Tai logiška, nes kitamet čia planuojamas Pasaulio čempionatas. Taigi, buvo nuspręsta sportininkams dėti visas pąstangas, kad kiek įmanoma geriau susipažinti ir perprasti šį telkinį.

Telkinys, lyg ir buvo aiškus, tačiau pastaraisias metais jis stipriai keitėsi ir tai kas veikė eilę metų, šiemet neveikė visiškai. Jau po pirmųjų treniruočių buvo aišku, kad bus daug sunkiau.

Pirmas etapas, pirmas turas ir šiek tiek perkopdamas kilogramą, tampu pirmas sektoriuje. Džiugu, tačiau ne viskas buvo labia lengva. Tai parodo ir maži svoriai ir netgi nesugavę nė vienos žuvies sportininkai. Daug gręžiau, daug tikrinau ir keliose eketėse pavyko pagauti kiek daugiau nei kalias žuvytes. To pakako, paprasčiausiai reikėjo laiku susiorientuoti ir atsirasti tinkamoje vietoje reikiamu laiku.

Antroji diena jau buvo kiek kitokia, žuvies buvo žymiai daugiau ir reikėjo ją atrasti iš kart arba bent jau per pirmąjį pusvalandį. Iš kart atsisėsti ant dėmės nepavyko, tačiau eigoje man atiteko pakankamai kibus sektoriaus kampas, kur protarpiais iššaudavo kuojyčių serijos. Gaudymas panašus – lakstymas, tikrinimas ir neužsisėdėjimas. Po turo svėrimas parodė, kad vėl esu pirmas zonoje, tad šiame ture iškovota pirmoji vieta man iš karto kabino aukso medalį.

Antrasis etapas. Supratau, kad norint išlaikyti aukštą poziciją negalima kristi ir būtina išsilaikyti 1-oje arba 2-oje vietoje ture. Startuoju potencionalioje dėmės vietoje, išsigręžiu šiek tiek eketėlių per sektorių, tačiau nedaug, vis dairausi ieškodamas kibios teritorijos. Vienoje eketėje pavyksta šiek tiek pagauti, bet jaučiu, kad to gali neužtekti. Kai kurie sportininkai gaudo gan intensyviai, tačiau prie jų prieiti ir tilpti į kibią zoną labai sunku. Gaudau, tačiau nepakankamai greitai ir tik likus valandai iki etapo pabaigos sudirbo dvi eketės kuriose sugavau bene didžiausią svorį. Sektoriuje lieku trečias, nuryju kartėlį ir keikiu save dėl neišnaudotos progos startuoti kiek geresnėje sektoriaus vietoje.

Kitos dienos turas buvo super paprastas, laisvas kibus kampas, tad išgręžiau gal tik 7 eketes. Pradėjus gaudyti iš kart pasirodė kuojytės – viskas gerai, neramino tik tai, kad gaudė visas sektorius. Ilgai būnant eketėje žuvytės smarkiai smulkėdavo, tekdavo ieškoti stambesnės, tačiau ramino tai, kad vis perėjus į „pailsėjusią” eketę, rasdavai 5-7 didesnes žuvytes. Gaudymas buvo pakankamai sėslus ir monotoniškas – viską turėjo lemti greitis. Pavyko – pirma vieta su kiek daugiau nei penkiais kilogramais.

Šiame etape užimu tik 5 vietą, vėliau perskaičiavus rezultatus nukrentu į 6. Tikrai netikėjau, kad su tokiu rezultatu galima atsidurti aukščiausioje pozicijoje. Pasirodo galima, nes daugelis sportininkų gaudė labai nestabiliai. Peržiūrėjus abiejų etapų rezultatus suprantu, kad mano rezultatas šio sezono reitinguose geriausias.

Džiugu, reiškia perkoptas 40-metis daug žalos nepadarė ;) Taigi, ko reikėjo, kad laimėti? Pirma, tai turėti akis užpakalyje, arba gerai sektorių matantį trenerį. Reikėjo laiku atsidurti reikiamoje vietoje, kurias iš anksto prognozuoti buvo labai sunku. Reikėjo greičio – greitas gaudymas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių siekiant pergalės. Visa kita tik antraeiliai dalykai, tačiau viskas keisis. Kiti metai vėl bus kitokie, rezultatai vėl bus nenuspėjami.

Na o pabaigai noriu padėkoti visiems komandos „Ant Bangos” bičiuliams už palaikymą, už gerą nuotaiką, už sulituotus kabliukus ir už galimybę vis kitaip pažiūrėti į šį ydomų sportą. Treneriui Linui Žvaliauskui, be kurio nebūtų šio rezultato. Visiems kurie sakė „sėkmės“ ;)