2012/07/22

Pirmledis

Nebenaujų padangų suspausta, šlapio sniego masė čiurkšlėmis tyška ant apledėjusio kelkraščio. Po truputį kylant temperatūrai, vairuoti automobilį darosi vis sudėtingiau.
Dar vakar lengvas šaltukas buvo išdžiovinęs kelius ir ledo neapklotas šaligatvio plyteles. Vakare, tirštiems debesims užtraukus giedrą dangų ir pradėjus stipriai snigti, akimirksniu viskas buvo padengta storu puraus sniego sluoksniu. Vaikų negalėjai atitraukti nuo langų, o išleisti į kiemą jie nė už ką nenorėjo grįžti į namus. Pirmasis šios žiemos sniegas savo švelnumu ir akinančiu baltumu visus lyg užhipnotizavo, nejučiomis priversdamas susimastyti apie artėjančias Kalėdas.
Iš karto po pusiaunakčio, pliusinė temperatūra krintančias snaiges pavertusi smulkiais lietaus lašais, švelnų, gruodžio pradžios sniegą pavertė sprindžio storumo šlapia sniego koše. Taigi planuota pusvalandžio kelionė automobiliu prailgs geromis 20 minučių, tačiau iš termosinio puodelio garuojantis malonus rytinės kavos aromatas ir begaliniai dviejų pakeleivių pokalbiai, apie buvusias ir būsimas žūkles, neleidžia nuobodžiauti.
Priekiniais  žibintais apšviestas pažliugęs lauko kelias daro nedidelį vingį ir atsirėmęs į tankų, eilėmis susodintą eglyną, užsibaigia nedidele aikštele su įrengta laužaviete. Nespėjus išjungti automobilio variklį, galvoje šmėstelėjo abejonės, ar ledas jau bus pakankamai tvirtas, ar išlaikys žvejus apsiginklavusius peikenomis ir žvejybinėmis dėžėmis. Juolab, kad mūsų svoris ir taip buvo solidus.
Nustojo lyti ir ore tvyrojo vėsus ir drėgnas šydas. Ryto vėsa smelkėsi į kūną. Medžių kamienais nubėgęs lietaus vanduo garavo sudarydamas rytinę miglą. Tamsiai pilkas dangus dar visiškai neprasišvietė, o kažkur pradingęs vėjas ore pakabino mirtiną tylą. Nesigirdėjo nei paukščių, nei žvėrių garsų, rodės šiame pasaulyje likome tik mudu abu.
Sparčiai susirinkę žūklei reikalingą mantą patraukėme siauru takeliu, miško apsuptyje tyvuliuojančio tvenkinio link. Takas buvo pažliugęs ir slidus, nuo medžių viršūnių už apykaklių krito lediniai vandens lašai. Tačiau tai nė kiek neerzino, o viltis rasti pakankamai tvirtą ledą vijo į priekį.
Kiek akys aprėpė visas tvenkinio plotas buvo padengtas ledu ir šlapia pliure, tik keliose vietose dar baltavo sniego lopinėliai. Pirmi smūgiai peikena, nuo nedidelio apledėjusio lieptelio, leidžia lengviau atsipūsti ir bičiulis nelaukęs mano pritarimo nukulniuoja ledu vis tikrindamas ledo tvirtumą. Išbandau ledą ir aš, nerūpestingai šlepsėdamas per patižusį sniegą skubu paskui „pionierių“. Ledas pasirodo gan tvirtas, apie 5 ar 6 centimetrus, ir tolygiai užšalęs per visą tvenkinio plotą.
Smagu poledinės žūklės sezoną pradėti pirmiems, kai aplink nesimato nei žmonių, nei jų pėdų, o tuo labiau ekečių. Tada žinai, kad po ledo sluoksniu tvyro nejudinta ramybė ir laimikis dabar priklauso tik nuo tavęs. Kaip jau tapo įprasta per daugelį metų, pirmosiose žūklėse ypatingą dėmesį skiriame ešerių paieškai. Šiuo metu radus jų susibūrimo vietas galima labai smagiai pažvejoti, juolab, kad ledas neskaidrus ir jie neturėtų baidytis.
Pirmas eketes pradedame daryti arčiau priekrantės žolių, ir kas kelis metrus, šachmatine tvarka tolstame tvenkinio vidurio link. Kol ledas dar nesustorėjęs ir eketei iškirsti užtenka kelių smūgių, dažnai renkamės tokią taktiką. Jei ledas būtų skaidrus, stengtumėmės gaudyti iš kart, nebaidant žuvies mūsų šmirinėjimu ant ledo ir skambiu kapojimu. Dabar gi padarome po 10 ar 15 ekečių ir tik tada pradedame jas tikrinti.
Prisėdus prie arčiausiai kranto esančios skylės, ausis vėl užgulė mirtina tyla, kuo puikiausiai galėjai girdėti duslų savo paties kvėpavimą. Nedidelę auksaspalvę avižėlę papuošiau besiraitančiu, skaisčiai raudonos spalvos trūkliu ir įleidau į eketę. Masalas skęsdamas paskui save nusitempė tik apie metrą plono, skaidraus valo. Siauras lavsaninis sargelis išsitiesė ir susukus laisvą valo atkarpą vėl išlinko informuodamas apie tinkamą gylį. Trūklį nuleidau ant dugno, kelis kart kilsteliu sukeldamas nedidelį dumblo debesėlį ir įnirtingai judindamas nedidelę putplasčio meškerėlę, keliu masalą apie 15 centimetrų nuo dugno, tada vėl paleidžiu ir viską kartoju iš naujo, tikėdamasis pamatyti tą pirmąjį sargelio virptelėjimą, pajusti pirmosios žuvies sunkumą kitame valo gale, smūgius po kurių plonas valas skamba ir be sustojimo traukiamas slysta tarp pirštų.
Nesulaukęs kibimo, kaip ir mano kolega keičiu eketę. Vėl atlieku tuos pačius veiksmus. Tuščia, tačiau pastebiu susimuisčiusį partnerį, jo lėti rankų judesiai išduoda traukiant stambų laimikį. Nespėju prieiti ir kolega ranka iškelia puikų, kelis šimtus gramų sveriantį ešerį. Atkabina avižėlę ir paguldo ant šlapio sniego. Puikus, pirmasis dryžuotis išsiriečia puslankiu ir pasišiaušia parodydamas visus savo aštrius pelekus. Nuostabiai gražios, ryškiai raudonos ir tamsiai žalios spalvos daro šią žuvį nepakartojama savo stichijoje.
Spinduliuodami šypsenomis suplojame rankomis ir toliau puolame prie savo ekečių. Šį kartą nesulaukia kibimo ir mano kolega, tad traukiamės dar toliau nuo kranto, kur nedidelio upelio vaga eina išilgai tvenkinio ir sudaro kiek didesnį, iki 2 metrų siekiantį pagilėjimą. Tai nėra daug, tačiau vidutinis šio tvenkinio gylis siekia vos pusantro metro.
Įleidus avižėlę eketėn ir pamatavęs gylį, suprantu, kad esu ant pačio vagos šlaito, gylis pasikeičia keliolika centimetrų, tačiau  to užtenka, ir nespėjus sargeliui išsitiesti šis užlinksta. Akimirksniu seka pakirtimas ir kitame gale jaučiu ratą besukantį priešininką. Atsargiai, pirštų galiukais spausdamas plonytį, lyg plaukas valą periminėju iš vienos rankos į kitą. Žuvis kelis kartus bando pasislėpti gelmėje, truputį ją atleidžiu ir jaučiu kaip judindamas galvą laimikis kyla link ledo. Netrukus eketėje pamatau puikiomis spalvomis užsimaskavusį dryžuotąjį plėšrūną. Viršutinėje ešerio lūpoje matyti puikiai įsikabinusios auksinės avižėlės spindesys. Ranka išimu žuvį iš eketės, parodau kolegai ir pasigrožėjęs paguldau ant ledo. Gražus, iš akies 150 gramų sveriantis rainius nurimsta įkišęs galvą į sniegą. Nieko nelaukdamas ant kabliuko maunu trūklio lervą ir leidžiu dugno link, iki dumblino dugno dar likus apie pusė metro sargelis išsitiesina rodydamas, kad žuvis jau pačiupusi masalą. Švelnus pakirtimas ir antras panašaus dydžio ešerys keliauja ant ledo.
Džiaugsmas ir jaudulys susimaišo galvoje, juolab, kad kolega taip pat įnirtingai darbuojasi ir traukia jau trečią savo žuvį. Visi ešeriai panašaus dydžio – nėra nė vieno mažesnio nei 20 centimetrų. Nuovoka kužda, kad didesnių dar tikrai bus, svarbu žuvys nenustotų maitintis ir nepasitrauktų iš rastos susibūrimo vietos.
Iš eketės ištraukiame po vieną, dvi žuvis ir tik kibimui aprimus eketėn įleidžiame po keletą žiupsnelių trūklių, kurie besileisdami link dugno vėl ir vėl privilioja ešerius. Taip keičiame eketę po eketės, vėl sugrįžtame į tas kuriose kibo geriausiai ir vėl atgal. Sukame ratus tarp ekečių, ir rodos, ne męs viliojame ešeriu, o kažkokia nematoma jėga mums liepia niekur nesitraukti. Traukiame žuvį po žuvies ir džiaugiamės tuo, neturime laiko net karštos kavos gurkšniui.
Įnikę į gaudymo procesą, net nepastebėjome, kaip aptemo dangus ir pažiro smulkios snaigės. Jos lėtai sklęsdamos leidosi ant ledo ir ištirpdavo nepalikdamos nė žymės. Kas minutę jos tolydžio didėjo ir dabar jau krito dideliais sniego kąsniais. Vėjo nebuvo ir rodės ne snaigės krinta žemėn, o mes su visu tvenkiniu ir nebyliomis priekrantės nendrėmis kylame į viršų. Po akimirkos įsiaudrinusi vaizduotė apsiprato su nuostabiu reginiu. Sučirškė įsižiebęs degtukas, pro šnerves pasklido dūmas. Beliko tik džiaugtis šiuo gaiviu žiemos oru ir įsmeigus akis grožėtis po truputėlį krintančiu dangumi.
Žuvys vis dar kibo, tačiau pilnėjančios laimikio dėžės ir gryno oro pertekliaus sukeltas nuovargis vertė baigti žūklę. Pilni įspūdžių ir pasitenkinimo jausmo jau planavome kitą žūklę, tačiau ji bus kitokia. Ledas bus daug storesnis, aplink juoduos žvejų figūrėlės, nebus tos ore pakibusios tylos ir galų gale žuvys po truputį apsipratusios su vandenį uždengusiu lediniu dangčiu, išsisklaidys po visą tvenkinį. Tai jau nebebus pirmledis, o juk būtent jis taip vilioja ir užburia žvejo vaizduotę.

Martynas Mikelionis
2012 07 18

2012/07/15

Balandžio akimirka

Šiuo, perdžiūvusiais, pernykščiais lapais užverstu takeliu jis ėjo pirmą kartą. Šlaitas buvo labai status, tad kojas teko statyti vieną šalia kitos, stengiantis išlaikyti pusiausvyrą ir nenugarmėti žemyn.
Apysunkė kuprinė ir tvirtas, lyg ginklui skirtas dėklas varžė judesius. Vis dėlto dairytis  netrukdė ir nepastebėti bundančio miško buvo neįmanoma. Pro tankiai susiraizgiusias medžių šakas skverbėsi šilta pavasario saulė. Jos akinančiai ryškūs, šilumą skleidžiantys spinduliai sėjo gyvybę. Šviesiai žali bundančių augalų lapeliai nesustabdomai stiebėsi į viršų, sudarydami švelnų miško paklotą. Tai vienur, tai kitur akys užkliūdavo už mėlynuojančių žibučių gojelių.
Jis žinojo, kad po savaitės viskas dar labiau pasikeis ir mėlynai raudonus žibuoklių žiedus pakeis ištisi baltų plukių plotai. O šimtamečiai medžiai pasidabins pirmaisiais pumpurais ir švelniais lapeliais.
Priėjus šlaito apačią ausis pasiekė be galo malonus čiurlenančio upelio garsas. Drumstas pavasario vanduo tekėjo potvynio išplauta vaga ir nuo vandens paviršiaus akis pasiekė auksiniai saulės atspindžiai. Pakerėtas vaizdo žmogus buvo besustojąs, bet mintys vijo tolyn.
 Paskubomis perbrido seklų upelį, pralindo pro prieš keletą metų vėjo nuverstą eglę. Iki tikslo liko tik akimirka. Akimirka, kurios jis ilgėjosi metus laiko, kurios pabudinti vaizdai neleisdavo užmigti naktimis.
Vaizdas atsivėręs prieš akis vis kitoks, tačiau visad nuostabiai didingas ir be galo traukiantis. Vos už žingsnio prasideda nedidelis skardis ir krinta į dangaus mėlynę atspindintį platų upės vingį. Akinantys saulės spinduliai apšviečia iš visų pusių upę supantį mišką, o raibuliuojantis vanduo prikausto žvilgsnį ir neleidžia atitraukti akių nuo kerinčio paveikslo. Pavasariu besidžiaugiančių paukščių čiulbesys kartoja ir kartoja savo nuostabiai skambančius etiudus.
Nusileidus nuo šlaito viskas tapo pažystama – ir medžiai turintys savo vardus, ir pakrantėje stūksantys rieduliai, ir sūkuriuojantį vandenį išspjaunantys upės duburiai. Čia jis sugrįžta kiekvieną pavasarį, kai upė išsivaduoja nuo ledų, o vanduo nuskaidrėja, kai pakrantėje išsikala pirmieji žolės daigeliai ir vanduo, nušviestas vis aukščiau kylančios saulės, pradeda alsuoti gyvybe.
Kiek akys aprėpė upės pakrantėje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų, o tai dar labiau jaudino ir teikė vis stiprėjančią viltį.  Apžiūrėjęs apyskaidrį upės vandenį, mintyse perskaitė upės dugną - kur stūkso akmuo, kur paskandintas potvynio rąstas, o kur pavasarinio ledonešio sustumtos smėlio sąnašos. Ilgametė patirtis neleido suklysti. Sukoręs dar gerus penkiasdešimt metrų surado tai ko ieškojo. Čia upė buvo išplovusi nedidelę duobę, kuri pasroviui seklėjo ir persiritusi per kelis didelius riedulius tarytum apmirdavo. Srovė pakankamai lėta ir plačia tėkme tekėdavo apie trisdešimt metrų.
Dar prieš nusiimdamas visą savo ekipuotę jis atmintinai žinojo būsimų veiksmų seką ir iš kuprinės pradėjo  traukti tik jam žinomus jauko pakelius, konservuotų kukurūzų skardines, šutintus žirnius, kelis buteliukus su keistais, nosį riečiančiais, kvapais.
 Nepraėjus nė 5 minutėms saulėje raibuliuojančio vandens paviršių sudrumstė kelios saujos pabertų auksaspalvių konservuotų grūdų, kurie greitai pasiekia dugną ir genami srovės, šokčiodami ridenasi  akmenimis.
Šios pirmosios saujos jauko puikiai pritraukia atsargius šapalus arčiau žvejo. Tokios porcijos dabar pasieks vandenį kas keliasdešimt minučių. Ridenamiems srovės grūdams neatsispiriantys šapalai po truputį juos rinks ir kils prieš srovę, taip priplaukdami visai šalia žvejo. Planas paprastas ir per daugelį metų beveik nekinta, vis dėlto vykdymo fazė kaip bebūtų lieka pati svarbiausia ir atsakingiausia.
Neskubėdamas ir nesukeldamas bereikalingo triukšmo žvejys pradeda ruoštis įrankius. Tai visada labai svarbus etapas, nes nuo teisingai paruošto įrankio dažniausiai ir priklauso sėkmė. Paruošus meškeres į pakrantės žvirgždą įsmeigiami jų laikikliai, ant stambių aukso spalvos kabliukų užkabinamas masalas ir atsargiai užmetus belieka tikėtis galingo šapalo kibimo.
Žuvies gali tekti laukti ir valandą ir dvi, kad ir kaip ten būtų vis šylantis upės vanduo žada būsimą laimikį. Tačiau nevalia atsipalaiduoti, nors galvoje vis šmėkščioja praėjusių žūklių fragmentai: meškeres nuo laikiklių verčiantys žuvų smūgiai, zvimbiantys ritės stabdžiai ir netgi vėjyje plevėsuojantis stipraus šapalo nutrauktas valas. Šie vaizdiniai, kaip spalvotos nuotraukos žvejo albume, žadina vaizduotę.
Dar kelios saujos jauko pasiekia upės srovę ir pradingsta raibuliuojančioje gelmėje.
Nespėjus nė atsitiesti vieną iš meškerykočių sudrebina stiprūs, vienas po kito sekantys smūgiai. Meškerykočio viršūnėlė taip ir nespėja išsitiesti, bet staigus pakirtimas jau buvo pavėluotas. Nors meškerykotis buvo vos už kelių metrų, šapalui pakako laiko atsikratyti kabliuko. Nusivylimo banga užlieja kūną ir sukeltas adrenalinas pasiruošia išsiveržti keiksmų kruša, nepaisant to žvejys susivaldo ir nurijęs nerealizuoto kibimo kartėlį stengiasi susikaupti. Paskubomis veria naują porciją kukurūzų ir meta meškeres ten kur buvo pirmasis kibimas.
Viltis, kad sekanti žuvis  neprivers ilgai laukti pasitvirtino ir staigų meškerės linktelėjimą sekė švelnus pakirtimas. Ritės stabdis kiek prasisuko nuo pirmojo šapalo smūgio, o puikiai žuvies smūgius amortizuojantis meškerykotis iki minimumo sumažino atsikabinimo tikimybę ir metras po metro ant ritės klojamas valas tai patvirtino.
Žuvis nors ir nebuvo didelė, tačiau traukiama prieš srovę sugebėjo parodyti visus savo kovos sugebėjimus, o pritrauktas prie kranto šapalas dar pabandė pasislėpti pernykštėje priekrantės žolėje, bet žvejys staigiu judesiu apėmęs stambų plačiaburnio sprandą iškėlė žuvį iš vandens. Nuostabūs, ryškiai raudoni žuvies pelekai sužibo saulėje ir raumeningas, auksiniais žvynais padabintas žuvies kūnas kėlė susižavėjimą šia stipria ir kovinga vandens gyventoja.
Išlaisvintas nuo kabliuko kilograminis šapalas atsargiai paguldytas ant pernykščių vandenžolių ir skaisčiai raudonomis žiaunomis pajutęs vėsų, deguonies prisodrintą, upės vandenį akimirksniu nuplaukė gelmėn.
Žvejys negalėjo nuslėpti užplūdusio džiaugsmo ir puikių emocijų perpildytas, besišypsantis veidas džiaugėsi šia malonia akimirka. Būtent tokie momentai, kuomet po puikios kovos gali suteikti žuviai dar vieną šansą, labiausiai jaudina. Žmogus supranta, kad nenaikina to šimtmečius gamtos kurto grožio, o jį saugo.
Sekančios žuvies pasirodymo tenka laukti beveik dvi valandas, tačiau kibimo, kurio metu meškerė vos neatsiduria vandenyje vertėjo išlaukti. Pakirsta žuvis su nenusakoma jėga neria pasroviui, sukeldama milžiniškas apkrovas žviegiančiai ritei ir nepakankamai standžiam meškerykočiui.  Laimikis neeilinis, ir kaskart pasikartojantys stiprūs besipriešinančios žuvies smūgiai vertė neprarasti budrumo. Kūnas įsitempė kaip styga ir kiekvienas žuvies judesys priversdavo širdį plakti vis smarkiau. Vienas neteisingas žvejo veiksmas galėjo niekais paversti pusdienio pasiruošimą. Žuvis vis priešinosi ir, rodės, ji nė neketina pasiduoti. Gerai sureguliuotas įrankis,  ilgamečiai įgūdžiai ir minutė po minutės, metras po metro plačiaburnis buvo priverstas paklusti žvejo valiai. Įtampa išliko visą laiką iki ranka pakištas platus tinklelio lankas neatsidūrė po žuvimi. Staigus kilstelėjimas ir besiblaškantis šapalas purslais aptaškė viską aplinkui.
Būtent tokio laimikio ir buvo tikėtasi, tokios žuvys sužadina bet kurio žvejo vaizduotę. Šiomis  akimirkomis viskas aplinkui lyg prapuolė, nesimatė bundančios gamtos grožio, nesigirdėjo paukščių giesmės ar vėjo lankstomų medžių traškesio, beliko tik kova tarp dviejų, savotiškai lygių priešininkų.
Kabliukas iškabinamas iš mėsingos lūpos, žuvis atsargiai pasveriama, šviesos srautas kelis kartus apšviečia fotoaparato matricą įamžindamas ir taip nepamirštamą laimikį. Belieka atsisveikinti ir ilgai lauktą žuvį palydėti namo į savo gimtąją stichiją.
Puikus, 2,5 kilogramo ribą peržengęs plačiaburnis palengva judindamas tamsiai radoną, plačią uodegą pradingsta iš akiračio. Sąmonė vėl pradeda reaguoti į aplinką, pasigirsta vėjo ošimas, akyse vėl pasirodo nuostabus gamtos grožis.
Tai akimirka su savimi, akimirka sau, akimirka sunkiai perteikiama žodžiais. Akimirka, kurios jis ilgėjosi metus laiko, kurią jis pergyveno ir kurios pabudinti vaizdai vėl neleis užmigti naktimis.


 Martynas Mikelionis 
 (2012-07-15, toli nuo Lietuvos)