Kuo gaudo čempionai?

Šie 2013 metų duomenys jus turėjo pasiekti dar ankstyvą pavasarį, tačiau dėl didelio užimtumo visa tai iškrito iš galvos. Prisiminiau, tik tada, kai baigėsi 2014 metų čempionatas. Prisiminiau, radau reikiamą medžiagą ir dabar, nors ir labai vėluodamas, pateikiu Jums.

Nepateikiu jokių slaptų ar sėkmingos žūklės receptų. Paprasčiausiai išdėstau sausus faktus apie 2013 metų Lietuvos Dugninės meškerės čempionate dalyvavusių ir geriausiai pasirodžiusiųjų dešimties žvejų naudotus meškerykočius bei rites. Tuo metu, man tai buvo labai įdomu – norėjosi palyginti naudotus mano paties ir konkurentų.

Feeder tipo meškerykočiai. Iš atliktos apklausos tapo aišku, kad lyderiaujančių gamintojų ir meškerykočių modelių tikrai nėra daug. Dauguma gaudo tikrai įvairiomis meškerėmis priklausomai nuo sąlygų. Išskirti gal būt norėčiau Drennan gamintojo meškerykočius, kuriais gaudė net 4 sportininkai iš dešimties. Populiariausias modelis Drennan Match Pro 12' Super Feeder. Antroje vietoje pagal populiarumą lieka Shimano meškerykočiai. Visų kitų gamintojų įrankiai užima tikrai nedidelį procentą. Į klausimą apie ketinimą įsigyti naujų meškerykočių, atsakymai taip pat buvo labai įvairūs – dauguma numatę įsigyti truputį galingesnių „kotų“, t.y Shimano Aernos, Shimano Super Ultegra, Preston Dutch Master ir Drennan Puddle Chucker Method meškerykočius.

            Ritės. Ritės taip pat naudotos pačios įvairiausios. Nuo pigiausių modelių, kurių galima įsigyti Gariūnų turgavietėje iki tikrai kokybiškų gaminių. Verta paminėti, jog praktiškai visas geriausiųjų sportininkų dešimtukas naudojo pintus PE valus, tad ir ritės manau buvo pasirinktos pagal atitinkamus kriterijus. Šioje kategorijoje lyderiauja Mitchell ritės, o būtent modelis Mitchell Mag Premier. Antrojoje pagal populiarumą vietoje - įvairūs Shimano ričių modeliai ir Ryobi. Iš pastarųjų verta paminėti Ryobi Applause.

            Puikiai suprantu, kad aukščiau paminėti įrankiai tikrai nėra panacėja ir jų įsigijimas dar nereiškia pergalės, tačiau manau pradedančiajam dugninės meškerės gerbėjui tai reikalinga informacija apmastymui.

Skaityti toliau

Netikėtas laimikis

Savaitgalio žūklė galėjo baigtis labai liūdnai, tačiau staigi ir bebaimė reakcija, ją padarė pakankamai linksmą. Taigi vėjo pagauta tuščia valtis nenuplaukė į ežero vidurį, nors visai nedaug trūko.

   Prisimenant ima juokas. Juokas juokais, tačiau tada neturėjau nei sausų kelnių, nei batų, o pakankamai stiprus vėjas džiovino nelabai maloniai. Tiek to, ne pirmas kartas.
   Tik pradėjus žūklę, pamačiau, kad iš labiausiai mėgiamų Reins valgomų guminukų pakuotės beliko vos vienas vienetas. Kuo reiks gaudyti nebežinojau, visos viltys buvo į kolegą, kuris vis atranda kažką rezultatyvaus.     Pirmas valties sustojimas jau beveik prieš pietus. Truputį vėluojame, tačiau geriau vėliau nei visai likti be žūklės. Per geras 20 minučių kolega gauna pora kibimų ant kažkokių baisių uodeguotų gumų, tačiau nė vieno rezultatyvaus.
 

Mano pirmas kibimas ant paskutiniojo likusio Reins Rockvibe Shad po pačia valtimi ir pajuntu solidų svorį su keistai besigalynėjančia žuvimi, bandome spėlioti, tačiau bergždžiai. Žuvis ramiai muistosi po pačia valtimi ir niekur plaukti nesiruošia. Po gerų penkių minučių šalia valties pamatome šamą. Keista, tačiau jo tikrai nesitikėjome. Šioje duobėje galima sugauti starkių, lydekų, ešerių, tačiau šią žuvį čia matome pirmą kartą. Tai mano pirmasis ūsuotasis sugautas spiningu.

Iškabindamas guminuką visiškai jį sudraskau. Nors žuvis tikrai nėra didelė, tačiau labai slidi ir į pagalbą matuoti atskuba bičiulis. Lygiai 67 cm. Galėtų sverti apie pora kilogramų ir būtų labai skanus išrūkytas, tačiau taisyklės reikalauja tokio ilgio žuvis paleisti. Tą sėkmingai ir padarome įsiamžinę fotonuotraukoje.

Likęs be mėgstamų guminukų, dedu retai bepavedantį starkių siaubą Berkley Powerbait Ripple Shad 9 centimetrų „riperiuką“ su violetiniu atspalviu. Vos trečio metimo metu, tik nusileidusį masalą atakuoja žuvis. Kad tai vėl neeilinė žuvytė suprantu tik prie valties. Geros penkios minutės pasižaidimo ir į graibštą įvedu gražuolį starkį. Svarstyklių neturime, tad iš akies duodame tris kilogramus. Tai tikrai nėra šių vietų didžuvė, tačiau kol kas didžiausias mano sugautas šios giminės atstovas.

             Žūklės pradžia puiki, tik va gaila, kad taip ji ir pasibaigė. Toliau iki pat vakaro spiningais pramojavome tuščiai. Taip ir nesupratome, ar čia kaltas pasikeitęs vėjas, ar dar per šiltas ir drumstas vanduo.

Skaityti toliau

The END of 2014...

   Šis, 2014 metų Lietuvos dugninės meškerės Čempionatas asmeniškai man buvo labai sunkus. Manau, ir visai mūsų „Ant Bangos – Timar Mix“ komandai. Sunkus ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Rezultatai nedžiugino visų keturių etapų metu, o antrajame ir trečiajame etapuose, sugebėjome netgi nusiristi iki šeštosios vietos.

Kiek kartų bebandėme atrasti nesėkmių priežastis, tiek kartų likome nieko nepešę. Galų gale kaltinome netinkamai ištrauktus sektorius, netolygiai stovinčią žuvį ar dar ką nors. Tačiau kalčiausias manau čia visų varžybų dalyvių tobulėjimas, kuris šiemet labai smarkiai šovė į viršų. Nebeliko silpnų varžovų – ir „skaitytis“ dabar reikia su visais be išimties.

Šiam tobulėjimui didelį impulsą davė ankstesnių čempionatų nesėkmės, surimtėjęs požiūris į šį sportą ir netgi pirmoji Lietuvos rinktinės išvyka į Pasaulio čempionatą. Dabar beveik visos komandos turi trenerius ir jų asistentus, kurie neša taip reikalingą informaciją. Daromos vis gausesnės treniruotės – dieną prieš varžybas susirenka beveik visi jose gaudysiantys dalyviai.

Paskutiniame etape, vykusiame Bublių tvenkinyje šalia Kėdainių, sprendėsi viskas, tiek asmeninis sportininkų įsidėstymas sezono įskaitoje, tiek komandinis. Ir nors sezono lyderiai „Sidabrinis Kablys“ ir „Žvejo tribūna“ jautėsi žymiai saugiau, kitos komandos ėjo beveik taškas į tašką. Asmeniniai sezono rezultatai taip pat turėjo labai stipriai pasikeisti.

Treniruočių metu padarėme viską, ką galėjome: atrinkome tinkamą jauko receptūrą, tinkamus atstumus, gylio horizontus ir t.t. Viskas veikė puikiai. Sugauti keturis kilogramus per tris žūklės valandas nebuvo problema. Tačiau kaip bus varžybų metu, esant sportiniam spaudimui, nežinojo niekas.

O įvyko viskas kiek kitaip nei tikėjomės.  Abejas varžybų dienas nesisekė traukti burtų ir teko tenkinitis pakankamai prastais (mūsų įsitikinimu) sektoriais. Kaip bebūtų, darėme viską, ką sugebėjome. Labiausia džiaugėmės Karolio Dženkaičio pasirodymu ir liūdėjome dėl visą sezoną nesėkmių persekiojamo Gražvydo. Su Rimu sugaudėme taip pat tik vidutiniškai, tačiau svorio persvara sugebėjome užlipti ant trečiosios vietos laiptelio ir pasipuošti bronzos medaliais. Taip pat situacija susiklostė ir su galutine čempionato įskaita. Tik svorio skirtumu įveikėme klubo Kibkit.lt komandą ir likome trečiojoje vietoje.

Aišku džiaugiamės ir didžiuojamės pasiektu rezultatu, juk tai tikrai didelio darbo ir teigiamo požiūrio į šį sportą vaisius. Jo niekaip nebūtume pasiekę, jeigu ne mūsų komandos rėmėjai UAB „Kotas“, aprūpinę puikiais vengriškais Timar-Mix jaukais ir didelėmis nuolaidomis žūklės įrangai. O jeigu ne treneris Linas Žvaliauskas, pasiekti tokį rezultatą būtų praktiškai neįmanoma.

FOTO Mindaugo Petraičio ir Lino Žvaliausko

Skaityti toliau

Pasaulio čempionatui pasibaigus

          Atrodo dar vos prieš kelias dienas visos rinktinės narių smegenys virte virė nuo idėjų, kaip geriau pasirodyti 4-ąjame Pasaulio dugninės meškerės čempionate. Dabar,  visi jau esame saugiai sugrįžę į gimtinę ir galime ramiai apsvarstyti Lietuvą atstovavusių pasirodymą. Pažvelgti į tai kas buvo atlikta nepriekaištingai ir į tai ką verkiant reikia tobulinti. Vienu trumpu straipsneliu čia neapsieisime ir tikiuosi mėnesio bėgyje rimtesnis rašinys atsiras viename iš žūklės žurnalų.

                Pradėsiu nuo 1-mosios varžybų dienos. Ištraukiame burtus, tačiau jie ne tokie kokių norėtume. Kitaip nebus, tad Paulius siunčiamas į E sektorių, kur reikia didelio greičio, o karšiai gali visiškai nepasirodyti. Kiti gi, ten kur galima tikėtis pagrindinį svorį sudarančių karšių.

                Treniruočių metu surinkta informacija rodo, kad karšiukų galima buvo tikėtis tik 7-8 metrų gylyje, ten pat galima sulaukti ir hibridų su kuojomis. Artimojoje distancijoje kibo išskirtinai tik nedidelės kuojos, kuriomis mūsų manymu buvo sunku padaryti rezultatą (išskyrus sektorių E, kuriame jos ir buvo pagrindinis laimikis).

                Iki starto skanuojamės dugną ir ieškome tinkamo gylio horizonto. Jis gali būti ir 15 metrų ir 30 metrų nuo kranto, mat tvenkinio vaga labai vingiuota. Klipsuojamės meškeres ir laukiame signalo jaukinti. Jaukinsime pakankamai sunkiu Sensas jauku su dideliu kiekiu karpytų sliekų ir kokonų. Taip pat turime mažų masalinių sliekučių, uodo trūklio lervų, gyvų ir negyvų musės lervų. Esame pasiruošę bet kokiai situacijai.

                Po signalo jaukinti, niekas neskuba – į žūklavietę siunčia vos kelias šėryklas, kiti gi sportininkai stipriai slepia būsimą žūklės tašką ir jaukina bet kur. Sumetu šešias startines šėryklėles pilnas karpytų sliekų. Tą patį daro ir olandas gaudantis šalimais ir ukrainietis iš kairės. Kibimo tenka palaukti – kelios kuojos ir ilgai lauktas karšiukas. Reiškia viskas gerai ir galima gaudyti toliau. O toliau viskas verčiasi aukštyn kojom.

                Olandas gaudantis man iš dešinės pradeda šėlti ir traukia po karšiuką kas 10 minučių. Aš tuo tarpu sugaunu vos viena kuojytę ar ešeriuką. Karšiukai mano taške kaip pasirodė, taip ir pradingo. Džiugina tik keli hibridai, tačiau tas kilogramas žuvies per pirmas dvi valandas gali būti visiškai pražūtingas. Tolimą tašką pradedu jaukinti be gyvų priedų ir kuojyčių kibimai pasipila vienas po kito. Nusprendžiu nieko nekeisti ir nebežiūrėdamas į besismaginantį olandą stengiuosi padaryt svorį kuojytėmis. Taškas gilus, greičio didelio nėra, tačiau jaučiu, kad svoris po truputi didėja. Likus dviem valandom bandau gaudyti iš dar mažesnės distancijos, tačiau kuojos čia nesilaiko. Tenka grįžti į gilesnį.

                Svėrimas pradedamas nuo manęs. Svarstyklės rodo 4.464 kg svorį. Olando virš 10-ties. Galutiniai rezultatai mano zonoje nedžiuginantys. Lieku tik 13-tas, ir nors tai geriausias rezultatas iš mūsų komandos, tačiau juo tikrai nesu patenkintas. Guodžia tik tai, kad apgaudžiau 12 dalyvių.

                Bendras komandos rezultatas nedžiuginantis. Surenkame net 87 baudos taškus (13 -15 -18 -18 -23). Sugauname 395 žuvis, tačiau jos nedidelės ir specialiai jų nesistengėme gaudyti – tai buvo tik atsarginio plano dalis. Norint turėti kiek geresnį rezultatą reikėjo sugauti bent 500 kuojyčių.

                Besiruošdami antrajam turui daug diskutavome ir nagrinėjome padarytas klaidas. Buvo aišku, kad karšių gaudymas šiame vandens telkinyje nėra mūsų stiprioji pusė, o štai nuo pat starto pradėjus gaudyti smulkmę dar galima išsikapstyti ir pagerinti rezultatą. Treneris Linas Žvaliauskas taip ir padarė – antrosios dienos taktika – smulkmės gaudymas iš artimiausio įmanomo atstumo, tačiau jaukinant ir tolimąjį 7-8 metrų tašką tikintis karšių. Pakeičiame jauko sudėtį – jį lengviname, darome puresnį, tačiau tokį, kad žūklės eigoje būtų labai lengva keisti jo savybes. Sensas priedų pasirinkimas mums puikiai leido tuo varijuoti.

                Antrąją dieną reikia keltis dar anksčiau, tad miego trūkumas dar labiau jaučiamas. Vienu automobiliu išvežioti visus komandos narius nėra lengva, tad pasinaudojome Sergejaus bendravimo įgūdžiais – E sektoriuje gaudysiantis Mantas važiuoja su vietiniu airiu. Mes gi, skubame greičiau be kamščių išsikrauti šalia sektorių.

                Šį kart gaunu C sektorių su pakankamai ilgu atabradu. Karšiam reikalingas gylis tik už 29 metrų atstumo. Tačiau turo metu tame taške nemačiau nė kibimo, o štai kuojos iš artimesnės distancijos kibo puikiai. Pirma valanda buvo kiek sudėtingesnė, visiškai netiko kabliukai dirbę greitam gaudyme E sektoriuje. Čia labiausiai tiko didelis 12 numerio kablys su viena musės lerva. Toks derinys padėjo traukti kuoją po kuojos. Mane kuruojantis antrasis treneris Vidmantas neleido liūdėti ir drąsino. Šalia gaudantis švedas per pirmas dvi valandas ištraukė 6 karšiukus, tačiau aš ėjau „va bank“ ir stengiausi prisivyti iš kairės sėdintį greitąjį airį. Jis pirmame ture sugavo 165 žuvis ir užėmė 4 vietą sektoriuje. Žuvies skaičiuotojas sėdintis už nugaros daugiau žiovavo, nei skaičiavo žuvį. Pagal užrašus ant asmeninės lentelės aš dvigubai atsilikinėjau nuo airio. Tačiau tai nebuvo tiesa, mano tempas buvo didesnis. Po poros valandų švedas jau miegojo, o aš vis dar gaudžiau nekeisdamas tempo. Gailėjausi nepasirinkęs keliais metrais artimesnės distancijos – būtų ėjęsi dar geriau, tačiau jau buvo vėlu – nesinorėjo išbarstyti žuvies.

                Pagaliau svėrimas. Svarstyklės rodo 6,174 kg. Tikrai neblogas rezultatas, turint omenyje, kad laimikį sudaro vien nedidelės kuojos. Gaunu nuo airio, tačiau kaip turi būt pakraunu švedui, ukrainiečiui, rusui ir dar 18-ai savo zonos žvejų. Nuotaika tikrai gera. O sužinojus, kad Paulius Korsakas savo zonoje liko 4-tas, ji tampa dar geresnė.

                Antrą dieną mes 8-ti (4 - 7 -12 -12 -14) ir tai dvigubai geresnis rezultatas nei pirmąją. Džiaugiamės tokiu rezultatu ir sveikiname vienas kitą. Suveikė viskas – jaukai, taktika ir nusiteikimas. Jaučiame, kad panašiai galėjome sugaudyti ir pirmąją dieną,  deja tai liks mums pamoka.

                Belaukdami galutinių rezultatų sveikiname laimėjusią Anglijos rinktinę. Renkame čempionų autografus ir linksminamės, nors esame tik 15-ti. Apdovanojimų ceremonija taip pat šauni, jaučiuosi lyg laimėjęs šias varžybas. Visų veidai švieste šviečia, o aplodismentų „lietus“ aplieja vėl ir vėl.

                Manome, tai buvo puikus debiutas, parodęs, kad Lietuva gali būti ne tik viduryje, tačiau ir turnyrinės lentelės priekyje. Tereikia dėti dar daugiau pastangų ir suprasti, kad vykstame kovoti su geriausiais iš geriausių. O ta kova nebūtų įvykusi apskritai jei ne mūsų užsispyrimas ir geranoriški rėmėjai.

                Dėkojame visiems prisidėjusiems prie Lietuvos rinktinės dalyvavimo pasauliniame čempionate. Ypač dėkingi SALMO, padengusiai didžiąją dalį finansinių išlaidų ir aprūpinusiai prancūziškais SENSAS jaukais. Alytaus miesto savivaldybei ir geriausių žvejybinių dėžių poledinei žūklei gamintojui Stasiui Jarašiūnui suorganizavusiems transportą kelionei. AUTOVEGA‘i, skyrusiai  automobilinę priekabą su kabliu, žvejybinei mantai gabenti. UAB „KOTAS“, parduotuvei Airijoje „ VILNIUS“ dėkojame už finansinę paramą, o reklamos agentūrai  „JŪSŲ VIZIJA“ už profesionaliai atliktas reklamos paslaugas.

Daugiau foto čia http://marciusxxxx.minus.com/mk9xNN7DRR5pi
 

Skaityti toliau

Ketvirtoji ir penktoji treniruočių Airijoje dienos

Męs vis dar Airijoje, męs vis dar gyvi. Nors rankos ir maudžia nuo kasdienių treniruočių, tačiau noras siekti tikslo degte dega pas visus dalyvius. Nuovargis jaučiasi nerealiai.
Trumpai apie šiandienos treniruotę. Turėjome garbę gaudyti viename iš sudėtingesnių sektorių. Čia buvo veik stačiausias tvenkinio šlaitas ir didelės povandeninės uolos, kurios vieną po kito „valgė“ mano svarelius skirtus žūklavietės tikrinimui. Ne ką geriau buvo ir kitiems komandos nariams, o Mantas turėjo tik siaurą griovį su lėkštesniu dugnu besitęsiantį iki 15 metrų nuo kranto. Aplink buvo lyg kokios pilies griuvėsiai. Juose laidojome ir šėryklėles ir kabliukus. Tikras išbandymas. Tačiau žuvies pagavome. Bene geriausias taškas ir buvo Manto. Vėl kibo kilograminiai unguriai, su kuriais daugiau vargo nei naudos, o prie pa kanto pliauškėjo sprindiniai upėtakiukai.  Jaukai veikė, o ir taktikos daug koreguoti tikrai nereiks.
Taigi jau praktiškai žinome kaip gaudysime keturiuose iš penkių varžybų zonų. Penktojoje turėsime paskutinę treniruotę. Žinome tik tiek, kad pirmadienį čia kibo milžiniški kiekiai karšių, o dabar vyravo tik smulkios kuojytės. Jų kiekis didelis ir reiks visą varžybų laiką laikyti didelį tempą. Svoriai sunkiai prognozuojami. Pagal vietinius airius, rytoj jų gali ir visiškai nebūti.
Po treniruotės visų čempionato dalyvių laukė oficialioji varžybų atidarymo ceremonija ir paradas. Vos spėjome palysti po dušu, o jau reikėjo stovėti tarp 25 šalių dalyvių pasipuošus tautinėmis spalvomis. Lydimi gausių, susirinkusių žiūrovų aplodismentų, žygiavome Coachforto pagrindine gatve. Puikus tautinės muzikos ansamblis visą renginį puošė šauniais ritmais. Tokioje eisenoje dalyvavau pirmą kartą ir ji paliko neišdildomą įspūdį – jautėmės lyg būtume čempionai.
Susirinkę į vietinės bendruomenės salę išklausėme oficialių atstovų kalbų, puikaus koncerto, o kiekviena šalis buvo pristatyta skambant tautiškiems himnams. Daugiausia aplodismentų aišku sulaukė irijos rinktinė ir nelengviausius laikus išgyvenanti Ukrainos komanda.
Tik apie devintą valandą vakaro pajudjome viešbučio link – juk rytoj laukia paskutinė treniruočių diena.
p.s. Šiandien paskutinėje treniruotėje puikiai pagaudėm kuojų, tačiau Anglijos rinktinė sėdėdami gretimame sektoriuje gaudė ir karšius. Taigi bus šiam vakarui klausimų ir diskusijų apie pasirinktas taktikas. O dabar kol dar yra truputį laiko, visi tvarkosi įrankius. Rinktinės vyr treneris traukia burtus. Po kelių valandų žinosime kas ir kurioje zonoje gaudys. Esame šeši žvejai, tad vienas turėtų tapti atsarginiu – treneriai kol kas šią info slepia. Taigi laukiam burtų ir kaupiamės.

Skaityti toliau