Pirmledis

Nebenaujų padangų suspausta, šlapio sniego masė čiurkšlėmis tyška ant apledėjusio kelkraščio. Po truputį kylant temperatūrai, vairuoti automobilį darosi vis sudėtingiau.

Dar vakar lengvas šaltukas buvo išdžiovinęs kelius ir ledo neapklotas šaligatvio plyteles. Vakare, tirštiems debesims užtraukus giedrą dangų ir pradėjus stipriai snigti, akimirksniu viskas buvo padengta storu puraus sniego sluoksniu. Vaikų negalėjai atitraukti nuo langų, o išleisti į kiemą jie nė už ką nenorėjo grįžti į namus. Pirmasis šios žiemos sniegas savo švelnumu ir akinančiu baltumu visus lyg užhipnotizavo, nejučiomis priversdamas susimastyti apie artėjančias Kalėdas.

Iš karto po pusiaunakčio, pliusinė temperatūra krintančias snaiges pavertusi smulkiais lietaus lašais, švelnų, gruodžio pradžios sniegą pavertė sprindžio storumo šlapia sniego koše. Taigi planuota pusvalandžio kelionė automobiliu prailgs geromis 20 minučių, tačiau iš termosinio puodelio garuojantis malonus rytinės kavos aromatas ir begaliniai dviejų pakeleivių pokalbiai, apie buvusias ir būsimas žūkles, neleidžia nuobodžiauti.

Priekiniais  žibintais apšviestas pažliugęs lauko kelias daro nedidelį vingį ir atsirėmęs į tankų, eilėmis susodintą eglyną, užsibaigia nedidele aikštele su įrengta laužaviete. Nespėjus išjungti automobilio variklį, galvoje šmėstelėjo abejonės, ar ledas jau bus pakankamai tvirtas, ar išlaikys žvejus apsiginklavusius peikenomis ir žvejybinėmis dėžėmis. Juolab, kad mūsų svoris ir taip buvo solidus.

Nustojo lyti ir ore tvyrojo vėsus ir drėgnas šydas. Ryto vėsa smelkėsi į kūną. Medžių kamienais nubėgęs lietaus vanduo garavo sudarydamas rytinę miglą. Tamsiai pilkas dangus dar visiškai neprasišvietė, o kažkur pradingęs vėjas ore pakabino mirtiną tylą. Nesigirdėjo nei paukščių, nei žvėrių garsų, rodės šiame pasaulyje likome tik mudu abu.

Sparčiai susirinkę žūklei reikalingą mantą patraukėme siauru takeliu, miško apsuptyje tyvuliuojančio tvenkinio link. Takas buvo pažliugęs ir slidus, nuo medžių viršūnių už apykaklių krito lediniai vandens lašai. Tačiau tai nė kiek neerzino, o viltis rasti pakankamai tvirtą ledą vijo į priekį.

Kiek akys aprėpė visas tvenkinio plotas buvo padengtas ledu ir šlapia pliure, tik keliose vietose dar baltavo sniego lopinėliai. Pirmi smūgiai peikena, nuo nedidelio apledėjusio lieptelio, leidžia lengviau atsipūsti ir bičiulis nelaukęs mano pritarimo nukulniuoja ledu vis tikrindamas ledo tvirtumą. Išbandau ledą ir aš, nerūpestingai šlepsėdamas per patižusį sniegą skubu paskui „pionierių“. Ledas pasirodo gan tvirtas, apie 5 ar 6 centimetrus, ir tolygiai užšalęs per visą tvenkinio plotą.

Smagu poledinės žūklės sezoną pradėti pirmiems, kai aplink nesimato nei žmonių, nei jų pėdų, o tuo labiau ekečių. Tada žinai, kad po ledo sluoksniu tvyro nejudinta ramybė ir laimikis dabar priklauso tik nuo tavęs. Kaip jau tapo įprasta per daugelį metų, pirmosiose žūklėse ypatingą dėmesį skiriame ešerių paieškai. Šiuo metu radus jų susibūrimo vietas galima labai smagiai pažvejoti, juolab, kad ledas neskaidrus ir jie neturėtų baidytis.

Pirmas eketes pradedame daryti arčiau priekrantės žolių, ir kas kelis metrus, šachmatine tvarka tolstame tvenkinio vidurio link. Kol ledas dar nesustorėjęs ir eketei iškirsti užtenka kelių smūgių, dažnai renkamės tokią taktiką. Jei ledas būtų skaidrus, stengtumėmės gaudyti iš kart, nebaidant žuvies mūsų šmirinėjimu ant ledo ir skambiu kapojimu. Dabar gi padarome po 10 ar 15 ekečių ir tik tada pradedame jas tikrinti.

Prisėdus prie arčiausiai kranto esančios skylės, ausis vėl užgulė mirtina tyla, kuo puikiausiai galėjai girdėti duslų savo paties kvėpavimą. Nedidelę auksaspalvę avižėlę papuošiau besiraitančiu, skaisčiai raudonos spalvos trūkliu ir įleidau į eketę. Masalas skęsdamas paskui save nusitempė tik apie metrą plono, skaidraus valo. Siauras lavsaninis sargelis išsitiesė ir susukus laisvą valo atkarpą vėl išlinko informuodamas apie tinkamą gylį. Trūklį nuleidau ant dugno, kelis kart kilsteliu sukeldamas nedidelį dumblo debesėlį ir įnirtingai judindamas nedidelę putplasčio meškerėlę, keliu masalą apie 15 centimetrų nuo dugno, tada vėl paleidžiu ir viską kartoju iš naujo, tikėdamasis pamatyti tą pirmąjį sargelio virptelėjimą, pajusti pirmosios žuvies sunkumą kitame valo gale, smūgius po kurių plonas valas skamba ir be sustojimo traukiamas slysta tarp pirštų.

Nesulaukęs kibimo, kaip ir mano kolega keičiu eketę. Vėl atlieku tuos pačius veiksmus. Tuščia, tačiau pastebiu susimuisčiusį partnerį, jo lėti rankų judesiai išduoda traukiant stambų laimikį. Nespėju prieiti ir kolega ranka iškelia puikų, kelis šimtus gramų sveriantį ešerį. Atkabina avižėlę ir paguldo ant šlapio sniego. Puikus, pirmasis dryžuotis išsiriečia puslankiu ir pasišiaušia parodydamas visus savo aštrius pelekus. Nuostabiai gražios, ryškiai raudonos ir tamsiai žalios spalvos daro šią žuvį nepakartojama savo stichijoje.

Spinduliuodami šypsenomis suplojame rankomis ir toliau puolame prie savo ekečių. Šį kartą nesulaukia kibimo ir mano kolega, tad traukiamės dar toliau nuo kranto, kur nedidelio upelio vaga eina išilgai tvenkinio ir sudaro kiek didesnį, iki 2 metrų siekiantį pagilėjimą. Tai nėra daug, tačiau vidutinis šio tvenkinio gylis siekia vos pusantro metro.

Įleidus avižėlę eketėn ir pamatavęs gylį, suprantu, kad esu ant pačio vagos šlaito, gylis pasikeičia keliolika centimetrų, tačiau  to užtenka, ir nespėjus sargeliui išsitiesti šis užlinksta. Akimirksniu seka pakirtimas ir kitame gale jaučiu ratą besukantį priešininką. Atsargiai, pirštų galiukais spausdamas plonytį, lyg plaukas valą periminėju iš vienos rankos į kitą. Žuvis kelis kartus bando pasislėpti gelmėje, truputį ją atleidžiu ir jaučiu kaip judindamas galvą laimikis kyla link ledo. Netrukus eketėje pamatau puikiomis spalvomis užsimaskavusį dryžuotąjį plėšrūną. Viršutinėje ešerio lūpoje matyti puikiai įsikabinusios auksinės avižėlės spindesys. Ranka išimu žuvį iš eketės, parodau kolegai ir pasigrožėjęs paguldau ant ledo. Gražus, iš akies 150 gramų sveriantis rainius nurimsta įkišęs galvą į sniegą. Nieko nelaukdamas ant kabliuko maunu trūklio lervą ir leidžiu dugno link, iki dumblino dugno dar likus apie pusė metro sargelis išsitiesina rodydamas, kad žuvis jau pačiupusi masalą. Švelnus pakirtimas ir antras panašaus dydžio ešerys keliauja ant ledo.

Džiaugsmas ir jaudulys susimaišo galvoje, juolab, kad kolega taip pat įnirtingai darbuojasi ir traukia jau trečią savo žuvį. Visi ešeriai panašaus dydžio – nėra nė vieno mažesnio nei 20 centimetrų. Nuovoka kužda, kad didesnių dar tikrai bus, svarbu žuvys nenustotų maitintis ir nepasitrauktų iš rastos susibūrimo vietos.

Iš eketės ištraukiame po vieną, dvi žuvis ir tik kibimui aprimus eketėn įleidžiame po keletą žiupsnelių trūklių, kurie besileisdami link dugno vėl ir vėl privilioja ešerius. Taip keičiame eketę po eketės, vėl sugrįžtame į tas kuriose kibo geriausiai ir vėl atgal. Sukame ratus tarp ekečių, ir rodos, ne męs viliojame ešeriu, o kažkokia nematoma jėga mums liepia niekur nesitraukti. Traukiame žuvį po žuvies ir džiaugiamės tuo, neturime laiko net karštos kavos gurkšniui.

Įnikę į gaudymo procesą, net nepastebėjome, kaip aptemo dangus ir pažiro smulkios snaigės. Jos lėtai sklęsdamos leidosi ant ledo ir ištirpdavo nepalikdamos nė žymės. Kas minutę jos tolydžio didėjo ir dabar jau krito dideliais sniego kąsniais. Vėjo nebuvo ir rodės ne snaigės krinta žemėn, o mes su visu tvenkiniu ir nebyliomis priekrantės nendrėmis kylame į viršų. Po akimirkos įsiaudrinusi vaizduotė apsiprato su nuostabiu reginiu. Sučirškė įsižiebęs degtukas, pro šnerves pasklido dūmas. Beliko tik džiaugtis šiuo gaiviu žiemos oru ir įsmeigus akis grožėtis po truputėlį krintančiu dangumi.

Žuvys vis dar kibo, tačiau pilnėjančios laimikio dėžės ir gryno oro pertekliaus sukeltas nuovargis vertė baigti žūklę. Pilni įspūdžių ir pasitenkinimo jausmo jau planavome kitą žūklę, tačiau ji bus kitokia. Ledas bus daug storesnis, aplink juoduos žvejų figūrėlės, nebus tos ore pakibusios tylos ir galų gale žuvys po truputį apsipratusios su vandenį uždengusiu lediniu dangčiu, išsisklaidys po visą tvenkinį. Tai jau nebebus pirmledis, o juk būtent jis taip vilioja ir užburia žvejo vaizduotę.

Martynas Mikelionis

2012 07 18