2017/08/16

Ekspedicija Švedija 2017 (2/4)

 
Susikrovėme. Labai sunkiai, bet pavyksta. Vieni kitiems padėdami užsikeliame kuprines ant pečių, prigriebiame improvizuotus neštuvus (panaudojome karišką lavonmaišį) su žūklės įrankiais, gelbėjimosi liemenėmis, tentais ir kita manta. Ant Remigijaus pagaminto karučio sukrauname valtis ir po truputį pradedame judėti. Taip judėti, nes ėjimu to nepavadinsi. Po kelių šimtų metrų jau reikia forsuoti upelį, o karutis niekaip nesusitvarko su akmenimis ir keturračio provėžomis. Tenka viską palikti ir tampytis pakaitomis. Taigi, per gerą pusvalandį pasistumiame tik kelis šimtus metrų, ir tik tuomet kai takas pradeda kilti į kalvą, sumažėja akmenų, judėjimas tampa kiek spartesnis.
Judėti į priekį darosi vis sunkiau – ilga įkalnė, beprotiškai sunkios kuprinės, spiečiai nepailstančių kraujasiurbių, kurie tik ir taikosi kaip pralysti pro veidą dengiantį tinklelį. Šiaip ne taip įveikus pirmą kilometrą bendromis pastangomis tenka remontuoti sulūžusį karutį, jis tikrai nebuvo pritaikytas nei tokiam svoriui, nei tokiai bekelei. Kelis skersinius atstoja čia pat vietoje nupjautas berželis, keletas metrų virvės ir po gero pusvalandžio vėl pajudame. Tuo pat metu mus aplenkia palengva žygiuojantys skandinavų žvejai. Persimetame keliais sakiniais apie „kritusius“, „artimiausias kapines“ ir „kraustymąsi su visais baldais“. Visi širdingai nusijuokia matydami mūsų vilkstinę. Jie gi atvyko tik kelioms nakvynėms ir planuoja gyventi vienoje stovyklavietėje, tad ir valčių netempia, ir juoktis turi teisę.
Virš galvų praskrenda sraigtasparnis. Matomai gabena žvejus į aukštupyje esančią stovyklą, iš kurios atskiros upės dalys yra pasiekiamos keturračiais arba pėsčiomis. Mums tokia prabanga sunkiai įkandama, tad ir toliau pėdiname suplukę ir vos vilkdami kojas. Kas keliasdešimt metrų keičiamės prie neštuvų, leidžiam pailsėti tai vienai tai kitai rankai. Išties, šiuo mūsų ekspedicijos momentu keikėme viską: ir sukrautas sunkias ir nepatogias kuprines, ir nelygų kelią, ir krapnojantį lietų. Įveikę pirmą kalvą kertame taką tarp nedidelių ežerėlių. Sušlampame, bandome spiningais patikrinti čionykščius vandenis, tačiau niekas neatsiliepia. Sukertame po šokoladinį batonėlį ir keikdamiesi judame toliau.
Optimizmo nesuteikia sutiktas vietinis švedas, kuris sunkiai stumia daiktais apkrautą dviratį. Pasak jo - atšalo oras ir per savaitę jis sugavo ne daugiau 20 kiršlių ir kelis upėtakius. Nuotaiką sujaukia, o ypač kai iki upės lieko dar pusė kelio.
 
Ir tik, kai tolumoje pamatome upę visiems atsiranda antras kvėpavimas. Jaučiau, kaip vėl užplūsta jėgos ir tą paskutinį kilometrą įveikėme pakankamai greitai, su pakylėta nuotaika. Taigi, reziumė – 10 kilometrų atstumą įveikėme per 6-7 valandas. Tikri vėžliai, bet reikėjo mus pamatyti. Suplukę, nusimetėme kuprines ir kritome aukštielninki ant žemės, nenorėdami net atsigręžti į kuprinių pusę. Žinojome, kad sunkiausias etapas jau įveiktas ir kad toliau bus tik lengviau.
Upė mus pasitiko pakankamai stipria srove ir skaidriu kaip krištolas lediniu vandeniu. Drąsiai gėrėme tiesiog iš jos, neieškodami šaltinių ar mažesnių upelių. Vandens kiekis priminė Merkio žemupį, tačiau su žymiai stipresne srove, mažesniu gyliu ir milžiniškais akmenimis. Vagos kritimas matėsi plika akimi, o šniokštimas buvo girdimas už kelių šimtų metrų. Tikrai bus ką veikti su mūsų valtelėmis, tikėjomės kiek ramesnio vandens.
Kol įkūrėme pirmąją stovyklavietę, buvo laiko apžiūrėti ir upę ir jos pakrantes. Trukdė tik vis purškiantis lietus, tačiau labai į jį nekreipėme dėmesio – svarbu nebereikia tempti tų sunkių nešulių. Upė tikrai nėra laukinė, kur neįmanoma sutikti žmonių. Gretimai stovyklavo keli vietiniai švedai, kurie iš šalimais sudėtų įrankių tikėjosi lašišų. Buvo pasistatę didelę palapinę ir dabar mėgavosi karšta, ant laužo kepta vakariene. Pakrantėje radome dar kelias tuščias stovyklavietes ir žvejų nutryptą takelį pačia pakrante.
Tai šiek tiek liūdino, tačiau nuotaikas greitai pataisė Kęstutis ir Marius - spiningais patikrinę pirmą ramesnės srovės ruožą. Per kelias minutes ant mikro vartiklių sugavo 4 kiršlius, kurių vienas buvo per 40 centimetrų. Tikrai ne kuklus rezultatas, Lietuvoje tokio kiršlio aš nebuvau sugavęs. Taigi, nuotaikos jau pakilesnės. 
Pasistatome palapines, susikuriame laužą iš mums ištikimai tarnavusio karučio ir aplinkinių sausų berželių. Tačiau nuo uodų tai ne ypatingai saugo, tenka būti su tinkleliu arba kas pusvalandį teptis viską graužiančiomis priemonėmis nuo uodų. Ant atsineštos dujinės viryklės paskubomis pasidarome bendrą vakarienę iš grikių su šernienos ir kiaulienos konservais, atsigeriame kavos ir netverdami savo kailyje lekiame prie upės mirkyti masalų. Nors laikrodis rodo 22 valandą, tačiau sutemti nesiruošia, o  vakarienė šiek tiek atstatė jėgas.
Pirmi metimai bevaisiai, ir tik sulėtinus pravedimą sulaukiu pirmų kibimų. Nedideli, iki 30 cm kiršliai veriasi vienas po kito. Būtų smagu, tačiau nuovargis vis dėlto daro savo ir ilgai nežūklaudami krentame ilsėtis, o ir lietus vis stiprėja. Keistos tos poliarinės naktys – per visą kelionę tamsos taip ir nesulaukėme, nors beveik kiekvienas pasiėmėme po 2 prožektorius.
Naktis praėjo akimirksniu, o apie paros metą galima spėti tik pagal laikrodį, nes dangumi plaukiantys debesys ir migla trukdo laiko nuovokai. Netinkamos mūsų palapinės jau po pirmos nakties pasirodo nieko vertos. Daugelyje palapinių balos, šlapi miegmaišiai ir kiti daiktai. Patys kalti, kitoje stovykloje būtinai tempsimės tentus apsaugai nuo lietaus. O jo tikrai yra, rodos kelios minutės be kritulių ir vėl atplaukęs debesis apsipila purslais. Saulės kol kas nematyti. O uodai ir piktosios „moškės“ nesiruošia nurimti, aktyvios ir dieną ir naktį. Truputį traukia kojų raumenis, gelia pečius. Dar kelias dienas jausime smagaus žygio pasekmes. Bendražygis Marius vos išsiropščia iš miegmaišio ir stena dėl nugaros skausmų.
Papusryčiaujame tradiciškai, tik šį kartą – ryžių košė su konservais. Atsigeriame kavos ir ruošiamės valtis tolimesniam etapui. Turime savaitę laiko nusigauti iki pirmo labiau civilizuoto taško ir iš jo pėsčiomis pasiekti mūsų automobilį, tačiau iki jo dar geri 50 kilometrų upe, kurie taip pat pilni nuotykių ir sunkumų. Juk nė vienas čia nesame buvę, nė vienas nesame patyrę šio krašto svetingumo.
Gerą valandą pučiame valtis ir į jas krauname savo mantą. Viską kišame į celofaninius maišus, kad neduok dieve išvirtus viskas neperšlaptų. Tada viską tvirtiname prie valties, velkamės neskęstančias liemenes ir pajudame pirmyn. Lėkdami stipria upės srove suprantame, kad kartas nuo karto reikia sustoti ir slenksčius įveikti brendant pakrante, labai jau nesinori prakiurdyti ir taip seną valtelę. Juo labiau Kęstutis leidžiasi nedidele PVC valtele labiau skirta pliažo pramogoms nei ekstremaliam leidimuisi upe, o Laimis plaukia vienviete pripučiama baidare prisirišęs neperšlampamą, oro pripūstą maišą, kuriame sukrauta kuprinė.
Tikiu, dabar tai atrodo juokingai ir labai drąsiai, bet tuo metu mes meldėmės, kad neduok dieve niekas neprakiurtų ir galėtumėme saugiai leistis toliau.
Bus daugiau....

Foto iš ekspedicijos dalyvių albumų
 

0 komentarai (-ų):