Kai prieš tris
savaites planavome išvyką į Atmatą orų prognozės buvo pačios geriausios –
šiltas vasaros pradžios oras, vos kelių metrų per sekundę vėjelis žadėjo puikią
žūklę ir gausų laimikį. Į šį, metus lauktą savaitgalį, sudėjome visas savo
viltis ir ilgai kauptus žūklės įgūdžius. Tiesa pasakius man tai buvo antra
išvyka prie šios puikios upės, tačiau pačiose žiotyse dar nebuvau buvęs, o tai
dar labiau jaudino. Norą ten nuvykti dar labiau sustiprino prieš savaitę pasirodžiusi
žinutė interneto platybėse –„ ešeriai nuo
300 iki 700 gr., dupletais, pirmyn kariai...“. Kuris gi „sveiko“ proto
žvejas atsispirs tokiai pagundai?
Likus savaitei
iki išvykimo prognozės ėmė keistis ir sinoptikai jau nebežadėjo nė trupučio to
gėrio apie kurį suokė vos prieš kelias dienas. Na ką gi, su tomis ilgalaikėmis
prognozėmis visad taip būna. Iki 20 m/s siekiantis vėjas, griausmingai nuo
Baltijos judantys dideli lietaus debesys ir balandžio mėnesiui būdinga oro
temperatūra iš paskutiniųjų stengėsi sužlugdyti aukštą „karių“ moralę.
Tačiau viskas jau
nuspręsta, valtys, meškerės, varikliai paruošti ir tik laukia kol atsidurs ant
vandens. Dar iš vakaro viską sukrauname į tikrai talpų Toyota Previa
automobilį. Kolegos netgi sugebėjo pataupyti miegą ir vakare išėję į kiemą
prisirinkti naktinių sliekų. Viskas – belieka tik susikaupti ir gerai
išsimiegoti prieš 300 kilometrų kelionę į žvejų „meką“, aš turbūt, kaip ir
daugelis prisiekusių žvejų sunkiai užmiegu prieš tokias išvykas.
Rytas nors ir
giedras, tačiau žinome, kad apie 12 valandą dangus pratrūks ir lietus nesustos
pliaupęs visą savaitgalį. Pajudame kaip suplanuota. Kelionė neprailgsta,
klausomės geros muzikos ir stebimės asmenimis skambinančiais į radijo stotis.
Pakeliui aplankome prekybos centrą, įsigyjame žvejo korteles gaudyti Nemuno
deltoje 2 paroms. Tik
pervažiavus Rusnės tiltą negalime atitraukti akių nuo upės – taip ilgai lauktas
savaitgalis prasideda.
Pravažiavus
Uostadvarį surandame puikią ir nuošalią vietą stovyklavietei. Paskubomis ant
viršaus tempiamės neperšlampamus rūbus ir nebekreipdami dėmesio į vis
stiprėjantį lietų pučiame valtis bei tvarkomės žūklės inventorių. Viena po
kitos žiočių link praplaukia kelios valtys o ten jau matome bent 7 valčių ir didesnių laivų grupę – tai
nuteikia optimistiškai, juk jie nesusirinkę be reikalo.
Valtys ant
vandens, varikliai užsikuria be problemų ir plaukiame tiesiu taikymu ten, kur
dar nesame buvę į Atmatos žiotis. Echolotas rodo vieną kitą didesnę duobę,
gražų ir gilų farvaterį tik ne žuvį. Kaip bebūtų keista, matome šen bei ten
pliaukšiančią žuvį, tačiau echolotas per dvi paras parodė vos kelis žuveliokus.
Lėta eiga praplaukiame farvateriu, nužvelgdami gaudančiuosius. „Žoro“ nėra. Kas
antra valtis gaudo naktiniais sliekais, tačiau irgi tuščiai, per gerą valandą
pastebėjome tik vieną ekipažą bekrapštantį apystambį ešerį. Bandome ir mes,
fortūna nesišypso ir per gerą valandą keisdami vietas ir masalus nesulaukiame
nė kibimo. Kylame upe aukštyn tikrindami vieną duobę po kitos, perkritimą po
perkritimo, visur tuščia. Taip pakylame iki Minijos. Nėra nei starkių, nei
lydekų ir tik neūžaugos ešeriokai griebia mikromasalus pačioje priekrantėje.
Valtys viena po kitos skirstosi neiškentę lietaus, o mes vis neprarasdami
vilties tikriname kiekvieną dugno nelygumą. Valgoma guma, sunkesnis „džigas“
starkiui, naktinis sliekas ir vėl nuo pradžių. Tuščia, jau beveik 3 valandos o
mes dar neturėjome jokio rimtesnio kibimo.
Skambutis draugui
ir sulaukiame kiek optimistiškesnio atsakymo – „turiu 2 gražius ešerius ir dar
vienas nutrūko“. Nelaukiame nieko ir maname žiočių link. Valtį statome kiek
aukščiau kolegos ir metame į upės vagą. Atlikus vos kelis „valgomo“ 2,5 colio
guminuko prašokdinimus pajaučiu pirmą rimtą kibimą. Mikrikinis kotas išlinksta
o naujas Pantoon pintukas įsitempia kaip styga. Žuvis po truputį pakyla ir
paviršiuje pamatau apie 400 gramų sveriantį ešerį. Būtent tokių mes čia ir
važiavome. Pagaliau. Greitai užmetu vėl ir net nespėjus masalui pasiekti dugno
seka ryžtingas smūgis. Toks pats kaip pirmas dryžuotis pasiekia valtį. Trečias
metimas ir jau spurda trečias puikus ešerys. Mintyse viena – va dabar tai bus,
spėjau netgi įsivaizduoti tūkstantį puikių ešerių tik ir belaukiančių mano
masalo. Tačiau tuo viskas ir baigiasi, tik kolega slieku sugundo kelias panašaus
dydžio žuvis. Sekančių kibimų laukiame apie pusvalandį, tačiau ešerių dydis
atperka laukimą. Didelio skirtumo tarp masalų nėra, aš gaudau valgoma guma ant
6 gr. galvakablio, kolega slieku, kitas draugas mažiausiais mikrikais surištais
ant „paternosterio“. Ešeriams užplaukus gaudome visi, tačiau būrelis greit
dingsta ir vėl tenka laukti pusvalandį.
Kyla vėjas ir
besileidžianti saulė veja mus į krantą – juk reikia įsikurti stovyklavietę ir
pavakarieniauti t.y. papietauti. Naktį smarkiai lyja, kyla vėjas ir net sugeba
nulaužti medžio šaką, kuri nukritusi ant palapinės nejuokais išgąsdina.
Rytas pasitinka
baisiai apniukęs, tačiau puikiai matosi nuo Nidos atpučiami didžiuliai,
švininiai debesys. Bangos bent dvigubai didesnės vakar. Tai mūsų nesustabdo ir
jau 7 valandą su naujomis jėgomis šturmuojame Atmatą. Toli neplaukiame ir
bandome kitapus stovyklavietės esantį šlaitą, kur vakar matėme taip pat gaudant
ešerius. Bangos tokios didelės, kad valties neįmanoma išlaikyti vietoje.
Inkarai nebelaiko ir karts nuo karto tenka parplaukinėti stengiantis nepamesti
vietos. Kibimas labai silpnas, užkimba vos vienas, kitas ešerys o vėjas ir
lietus vis stiprėja. Bekeičiant vietą dar sugebame panerti į bangą ir tenka
sukti krantan išsipylinėti vandens.
Prieš pietus
vėjas visai pašėla ir valties nebelaiko net keli sujungti inkarai. Darosi
sudėtinga naudoti net per 20 gramų sveriančius galvakablius. Nutariame grįžti
krantan ir palaukti kol nurims vėjas. Toks laukimas trunka iki 16 valandos,
tačiau vėjas tik dar labiau įsišėlsta. Internetinės prognozės nerodo jokio
pagerėjimo ir mes nenoromis nusprendžiame daugiau nebeplaukti. Su oru
nejuokaujame ir nežiūrint į didelį norą likti, nusprendžiame krautis daiktus.
Na o kelias namo
kaip visad liūdnesnis nei į priekį, tačiau galvose jau rezgamas naujas „planas
– chuliganas“, na o Atmatą aplankysime kitąmet ir tikėkimės geresniu oru.
