"Matiliai"

Štai tokį "juodą" darbą tenka nudirbti tam, kad mes turėtume gražių, švarių kirmėlaičių be kurių turbūt nė vienas neįsivaizduojame žieminės žūklės.

Skaityti toliau

Tarpušventis

 Užsitęsusio kalėdinio vakarėlio pasekmių praktiškai nesijautė, tačiau vairuoti automobilio šį kartą nedrįsau, o kolega neatsisakė. Per kelis sustojimus surinkome visą ekipažą, pakeliui užsukome "trūklių" ir pasipildėme mineralinio vandens atsargas degalinėje.

Šį kartą tikrinsime nedidelį ežerėlį Dzūkijos nacionaliniame parke. Aš čia nebuvęs, tad pažintis su kiekvienu nauju vandens telkiniu suteikia viltį ir be galo džiugina. Dažnai pirmas įspūdis ir išlieka visam gyvenimui, pirmi laimikiai vis pakursto norą sugrįžti arba ne.

Paliekame automobilį ir kelis šimtus metrų klampojame per atšilimo dar neištirpdytas pusnis. Mus pasitinka nedidelis ežerėlis pasislėpęs miško apsuptyje. Ledo storis siekia 15 cm ir ant jo telkšo plonas vandens sluoksnis. Sniego belikę vos keli ploteliai - viskas ištirpdyta vakarykščio lietaus.

Gręžiame eketes, leidžiame avižėles, o pirmosios nedidelės kuojytės paskubomis keliauja ant "vėliavėlių" bei "skritulių" kabliukų.

Laikas ieškoti ešerių - vėl gręžiu dešimt ekečių, tą patį daro ir kolegos. Tuščia, ir nors prieš kelias savaites čia be problemų buvo galima išvilioti kelis kilogramus puikių dryžuotųjų - šiandien jie nepasidavė.

Antra dešimtis ekečių ir pirmas kibimas. Iš lėto plonu 0.06 mm valu traukiu nenurimstančią žuvį, po kelių valo atleidimų iš eketės iškrapštau tikrai padorų, kiek virš 200 gr. sveriantį ešerį. Pasidžiaugiu gerai dirbančiu Drennan Rig Line valu ir vėl greitai skandinu masalą atgal, tačiau kibimo nėra. Tikrinu kitas eketes, bet tuščiai. Vėl gręžiame ir bandome įminti nekibos mįslę, tačiau bergždžiai.

Nenorom kalbantys vietiniai pareiškia, kad staiga atšilus kibimas visiškai dingo ir patys sėdi be laimikio nukabinę nosis. Taip jau būna, vakar kibo, o šiandien dažniausiai – nebe. Tačiau mes nepasiduodame ir įnirtingomis paieškomis, pavertę rėčiu didesnę dalį ežero, sugebame sugraibyti dar kelias kiek mažesnes žuvis.

 Vėliavėlės ir skrituliai ritmingai, kas 20 minučių signalizuoja apie kibimą, tačiau žuvies pagauti nepavyksta. Įdomu tai, kad dauguma kibimų "ešeriniai" - ant žuvelių nėra nė vieno rimtesnio įdrėskimo. Na o avižėlių žaismą jie visiškai ignoruoja.

Laikrodis praneša apie atėjusią popietę, tačiau mūsų sąskaitoje dėmesio vertų žuvų mažiau nei jas gaudančių žvejų.

Šalimais sėdintis kolega neramiai susimuisto ir lėtai kilnojamos rankos išduoda traukiant stambų laimikį. Centimetras po centimetro atkovojamas plonas valas, o žuvis jo pareikalauja vėl ir vėl. Rimtas Elvino veidas neišdavė jokių emocijų. Greitu rankos judesiu iš eketės išimamas gražuolis ešerys. Trečdalį kilogramo sveriančios žuvies burnoje vos įžiūriu mažą auksaspalvę volframinę avižėlę. Nupaveiksluoti nespėju ir gretimoje eketėje ištraukiamas dar didesnis – veik pusė kilogramo sveriantis gražuolis. Puikios, sodrios spalvos puošia dryžiais pasidabinusį plėšrūną, tačiau grožėtis nėra kada ir visi „draugiškai“ puolame apgręžinėti laimingąjį bičiulį. 

 Naudos tai neatneša ir ištraukę kelis nedidelius ešeriukus vėl džiaugiamės Elvino iškeliama puikia žuvimi. Visą nesėkmę suverčiame sėkmei ir ištraukę dar kelis nedidelius ešeriukus baigiame žūklę.

Nei stebuklų nei paslapčių nebuvo – svarbiausia plonas ir jau patikrintas valas ir vos 2 mm skersmens auksinė avižėlė su vienu trūkliu ant kabliuko.

Lydekų taip pat nesugavome, tačiau tie keli didesni ešeriai lyg užhipnotizavo, to užteko, kad prie šio nedidelio ežero tikrai sugrįžčiau. Gal būt ant paskutiniojo ledo, o galbūt ir vasarą – ginkluotas spiningais ir didelėmis dėžėmis dirbtinių masalų...

Skaityti toliau

Treniruotė

Pagrindinė sąlyga, norint pasiekti pergalę ar bent jau užlipti ant kiek įmanoma aukštesnio nugalėtojų pakylos laiptelio bet kurioje sporto šakoje yra treniruotės. Ir ne šiaip treniruotės, o reiklios ir kiek įmanoma labiau priartintos prie realiose varžybose esančių sąlygų.

Poledinės žūklės sportas, kaip tai bebūtų keista, tačiau niekada nestovi vietoje. Atrodytų ką daugiau čia galima išrasti? Meškerėlė, plonas valas ir volframinės avižėlės naudojamos jau ne vieną dešimtmetį, titaninių ledo grąžtų taip pat galima įsigyti be didelių sunkumų. Bet visgi naujienų daug – skiriasi ir gaudymo taktika, ir įrankių kokybė, o tobulai įvaldyti gaudymo techniką praktiškai neįmanoma. Ir jeigu prieš dvejus metus buvai nepralenkiamas ir nusišypsojus fortūnai iškovojai Lietuvos poledinės žūklės čempiono titulą, pasipuošei auksiniu čempiono žiedu, tai nereiškia, kad praleisto žūklės sezono metu prarasta kompetencija turnyrinėje lentelėje tavęs nenustums į antrąjį dešimtuką.

 Taigi sąlygas kiek įmanoma labiau priartintas prie esamų Lietuvos sportinės žūklės klubų lygos (LSŽKL) varžybose sukurti yra ganėtinai keblu, tai gali pakeisti tik dalyvavimas „draugiškose“ varžybose. Tokios nuomonės laikosi klubo „Ant Bangos“ treneris. Ir po žodeliu „treniruotės“ slepiasi žodis „varžybos“.

Nors iki pirmųjų LSŽKL varžybų dar kelios savaitės, tačiau nesnaudžiame ir pirmąją savo treniruotę būsimoje varžybų vietoje išnaudojame kiek įmanoma produktyviau. Ant ledo susirenka beveik visas klubo komandų startinis personalas. Išsidaliname uodo trūklio lervas, gauname trumpą instruktažą iš trenerio ir pirmyn.

Darome du, vienos valandos trukmės turus skirtingose ežero vietose. Sužymime sektorius ir po komandos pradedame darytis „bazes“, kaišioti vienas kitam vėliavėles ir kitokias taktines gudrybes. Šaltis ryte apie -17 tad ant mano meškerėlių suvyniotas POWER 0,06 mm valas greit pavirsta 0,08 mm storio „dratu“ ir baisiai painiojasi, o dar didesnis ploninimasis priveda prie „bonusinio“ ešerio atitrūkimo su varinės spalvos volframo „auskaru“. Kimba gan aktyviai, nors dauguma ešeriukų vos piršto dydžio. Sugauname ir keletą kuojų, kurių dydis taip pat nieko gero nežada. Po turo suskaičiuojame žuvis – aptariame rezultatus, pamaitiname vietinį galo dar nepriėjusį „Brisių“ ir aišku gauname pylos iš „teisėjo“. Tas negerai, anas negerai, nėra greičio, nematom ledo ir t.t. Ginčytis beprasmiška – visi pripažįstame klydę ir stengiamės išvengti buvusių klaidų 2 ture.

 Po pietų atšyla, skaisčiai šviečia saulė, tad nenorėdamas daugiau laidoti brangiai kainuojančių avižų imu meškerėles su 0,07 storio Drennan Team England Rig Line valu. Man šis valas naujiena ir tai bus pirmas jo bandymas, kaina nesiskiria nuo ankstesniais metais siųsto iš UK parduotuvių, tad tai gali būti vienintelis valas, kurį naudosiu ateinančiose varžybose, + jo be problemų galima nusipirkti KOTAS parduotuvėse.

Kibimas dar geresnis nei pirmame ture, ešeriukus traukiame vieną po kito ir laimėtojas bus tas, kuris dirbs greičiausiai. Klaidų darome žymiai mažiau, na o žuvies sugauname daug daugiau. Kai kas pagerina rezultatą net dvigubai. Nenoriu labai girti Drennan valo, tačiau šį turą nesunarpliojau nė vienos meškerės, nenutraukiau nė vienos avižos ir  ištraukiau beveik 200 g svėrusį ešeriuką. Tad valas pateisino visus mano lūkesčius.

Turo aptarimas užtrunka kiek ilgiau, papietaujame ir paleidę sugautus žuveliokus, įkalbame Aidą pasidalinti savo „greituminio“ gaudymo paslaptimis. Išties nemačiau greičiau žuvį gaudančio sportininko – fotoaparatas nespėja sufokusuoti, o krepšelyje jau spurda eilinis ešeriukas. Rankos kaip robotai – automatiškai atlieka nustatytus judesius.

Keli nevykę bandymai pakartoti tą patį ir laikas baigti žūklę. Saulė jau krypsta horizonto link. Visi jaučiame nuovargį, maudžia kelius, skauda nugaros. Ir nors ant ledo pasitreniravome geras kelias valandas, atrodo lyg būtume iškrovę traukinio vagoną. O ateityje laukia dar viena treniruotė, po jos varžybos, paskui vėl treniruotė ir vėl varžybos. Ir taip visą žiemą ir visa tik dėl to nepaprastai saldaus pergalės jausmo.

Skaityti toliau

Ant-Bangos susitikimas

Sinoptikų išpranašauta pūga už lango lankstė storiausias medžių šakas, tačiau noras, iškeisti šiltą guolį į susitikimą su pusmetį nematytais klubiečiais, buvo stipresnis.

Paskubomis išgertas puodelis karštos arbatos sušildė krūtinę ir peržengus laukujų durų slenkstį jau nebeatrodė taip šalta. Susirenku kolegas atvykusius iš Kauno, idėjinį klubo „vadą“ iš Daugų ir pirmyn prie ežero.

Čia jau laukia pilnas ekipažas iš Vilniaus. Vėliau prisijungia ir dar keturi klubo nariai iš sostinės.

Pirmi žingsniai ant plono ledo, ankščiau atvykę kolegos jau spėja iškrapštyti ir kelis miniatiūrinius ešeriukus. Tuo žūklę galėtume ir užbaigti, nes ledas labai nesaugus. Didžioji dalis ežero padengta storu sniego sluoksniu, o po juo ledo storis vos vienas ar du centimetrai. Tikrai tikėjomės storesnio, juolab, kad visą savaitę laikėsi minusinė temperatūra.

Pūga nejuokais įsišėlo ir vietoj skirstymosi po miegamuosius nusprendžiame patikrinti vieną šalimais, miško apsuptoje dauboje , lyg krislas įstrigusį ežerėlį.

Stovėjimo aikštelėje jau randame vieną automobilį. Apsikarstę žvejybine manta nučiuožiame stačiu šlaitu žemyn ir lipame ant ledinės ežero dangos. Priekrantėje,  šalia spanguolių krūmais užžėlusių  iškyšuliukų, ledas be sniego, tad pakankamai tvirtas išlaikyti ir penketą žvejų vienoje vietoje, na o ežerėlio vidurys taip pat padengtas sniegu ir ledo storis siekia vos kelis centimetrus.

Susirinkę ant ledo uždegame žvakutę ir tylos minute pagerbiame prieš mėnesį anapilin išėjusį klubo bičiulį Gintarą. Tai buvo tikrai puikus žmogus ir kolega, gausios bei darnios šeimos galva. Labai geras žvejas – sportininkas, Lietuvos poledinės žūklės čempionas. Ne vienam iš klubo kolegų jo patarimai padėjo užlipti ant nugalėtojų pakylos.

Ore sudžeržgia sukami ledo grąžtai, pradeda čaižėti peikenų smūgiai. 12 žvejų pasklinda po ledą, tuo sukeldami nemažą nuostabą vietiniams, turbūt niekada nemačiusiems tokio žvejų antplūdžio. Pirmi, vos sprindžio dydžio, juodi lyg derva ešeriukai suspurda ant plonyčio valo. Pastatomi keli, metus žūkladėžėse be darbo pragulėję skrituliai.

Kimba beveik kiekvienoje eketėje, tačiau vos keliasdešimt gramų siekiančios žuvys. Viską atperka visiškai neužpučiantis šaltas vėjas, tik retkarčiais nuo aukštų pakrantės pušų už apykaklės nusileidžia nupustyta vėjo snaigė.

Bendraujame, mokomės vieni iš kitų. Mėginame blizgutes bei „balansyrus“ , tačiau kaip ir skrituliai, nerezultatyviai. Stebimės ešeriukų gausa ir niekur nematytu akiplėšiškumu – vienas jų nutraukia plonytį 0,05 mm valą ties susidariusiu mazgu ir už kelių minučių, pasipuošęs auksiniu „auskaru“ godžiai pakimba ant kolegos, gaudžiusio už gerų 4 metrų avižėlės.

Greitai prabėga trumpa žiemos diena. Na o besiruošiant namo visus nustebina Kasparo parnešama didžiulė lydeka. Šypsena nedingsta iš laimingo žvejo veido – juk net vietiniai žvejai čia nėra sugavę didesnės nei kilogramo dantytosios, o prieš kelis metus, pasak jų- lydekų čia visiškai nebuvo. Svarstyklės sustoja ties 8 su puse kilogramo riba. Tai didžiausia iki šiol kolegos sugauta aštriadantė. Neeilinis laimikis užkuria spėliojimų apie lydekos kilmę laviną, na o užklaustas „vietinis“ tik patrūkčioja pečiais.

Neilga fotosesija ir ateina laikas skirstytis. Tačiau neilgam – jau sausio 5 dieną klubo išstatyta komanda kausis LSŽKL (Lietuvos Sportinės Žūklės Klubų Lygos) poledinės žūklės čempionato pirmajame etape ir kovos dėl Lietuvos čempionų vardo. O iki to dar laukia kelios sunkios treniruotės.

Dėkoju visiems klubo Ant Bangos bičiuliams už puikiai praleistą laiką nuostabiame Dzūkijos kampelyje. Iki susitikimo. 

Skaityti toliau