Šis, 2014 metų
Lietuvos dugninės meškerės Čempionatas asmeniškai man buvo labai sunkus. Manau,
ir visai mūsų „Ant Bangos – Timar Mix“ komandai. Sunkus ne tiek fiziškai, kiek
psichologiškai. Rezultatai nedžiugino visų keturių etapų metu, o antrajame ir
trečiajame etapuose, sugebėjome netgi nusiristi iki šeštosios vietos.
Kiek kartų bebandėme
atrasti nesėkmių priežastis, tiek kartų likome nieko nepešę. Galų gale
kaltinome netinkamai ištrauktus sektorius, netolygiai stovinčią žuvį ar dar ką
nors. Tačiau kalčiausias manau čia visų varžybų dalyvių tobulėjimas, kuris
šiemet labai smarkiai šovė į viršų. Nebeliko silpnų varžovų – ir „skaitytis“
dabar reikia su visais be išimties.
Šiam tobulėjimui
didelį impulsą davė ankstesnių čempionatų nesėkmės, surimtėjęs požiūris į šį
sportą ir netgi pirmoji Lietuvos rinktinės išvyka į Pasaulio čempionatą. Dabar
beveik visos komandos turi trenerius ir jų asistentus, kurie neša taip
reikalingą informaciją. Daromos vis gausesnės treniruotės – dieną prieš
varžybas susirenka beveik visi jose gaudysiantys dalyviai.
Paskutiniame etape,
vykusiame Bublių tvenkinyje šalia Kėdainių, sprendėsi viskas, tiek asmeninis
sportininkų įsidėstymas sezono įskaitoje, tiek komandinis. Ir nors sezono
lyderiai „Sidabrinis Kablys“ ir „Žvejo tribūna“ jautėsi žymiai saugiau, kitos
komandos ėjo beveik taškas į tašką. Asmeniniai sezono rezultatai taip pat
turėjo labai stipriai pasikeisti.
Treniruočių metu
padarėme viską, ką galėjome: atrinkome tinkamą jauko receptūrą, tinkamus
atstumus, gylio horizontus ir t.t. Viskas veikė puikiai. Sugauti keturis
kilogramus per tris žūklės valandas nebuvo problema. Tačiau kaip bus varžybų
metu, esant sportiniam spaudimui, nežinojo niekas.
O įvyko viskas kiek
kitaip nei tikėjomės. Abejas varžybų
dienas nesisekė traukti burtų ir teko tenkinitis pakankamai prastais (mūsų
įsitikinimu) sektoriais. Kaip bebūtų, darėme viską, ką sugebėjome. Labiausia džiaugėmės
Karolio Dženkaičio pasirodymu ir liūdėjome dėl visą sezoną nesėkmių
persekiojamo Gražvydo. Su Rimu sugaudėme taip pat tik vidutiniškai, tačiau
svorio persvara sugebėjome užlipti ant trečiosios vietos laiptelio ir
pasipuošti bronzos medaliais. Taip pat situacija susiklostė ir su galutine
čempionato įskaita. Tik svorio skirtumu įveikėme klubo Kibkit.lt komandą ir
likome trečiojoje vietoje.
Aišku džiaugiamės ir
didžiuojamės pasiektu rezultatu, juk tai tikrai didelio darbo ir teigiamo
požiūrio į šį sportą vaisius. Jo niekaip nebūtume pasiekę, jeigu ne mūsų
komandos rėmėjai UAB „Kotas“, aprūpinę puikiais vengriškais Timar-Mix jaukais
ir didelėmis nuolaidomis žūklės įrangai. O jeigu ne treneris Linas Žvaliauskas,
pasiekti tokį rezultatą būtų praktiškai neįmanoma.
FOTO Mindaugo Petraičio ir Lino Žvaliausko