2014/02/23

Baigiant sezoną



               Paskutinės sezono  žūklės visiškai neplanavau. Išsinešęs žūklės rakandus į kiemą ir belaukdamas atvykstančių bičiulių, pagalvojau, kad ši žūklė gali vykti bet kur. Kibs kuojos ar ešeriai – man visiškai jokio skirtumo, svarbiausia smagiai praleisti laiką ir išlikti sausam.
                Apsvarstę 5 geriausius pasiūlymus nusprendėme aplankyti Metelio ežerą, kuriame praėjusio sezono pabaigoje turėjome puikią žūklę. Tada, 4 varomi ratai padėjo neklampoti per purvą, dabar gi - tik per juos teko visiems keleiviams bristi per pažliugusią pievą. Vos nepasodinome ant dugno. Nelaukėme atbėgančio įsiutusio kaimiečio ir greitai atsidūrėme kitame ežero krante, kur automobilį galima palikti visai prie pat vandens.
                 Pakrantėje ledas jau visai prastas, vietomis daug nedidelių properšų, vietomis labai minkštas ir gerai pasistengus koja galima išmušti eketę. Einant toliau ledas žymiai geresnis, dar pakankamai kietas ir vientisas.
                Pradedame nuo žuvies paieškos giliausiose ežero vietose, tačiau greitai tokia žūkle nusiviliame – kimba vien piršto dydžio ešeriukai ir viena kita nedidelė kuoja. Bičiulis net pasiima echolotą, tačiau nusprendžiame, kad paprasčiau žuvį aptikti gaudant, nei stebint ekraną. Gyliuose randame vos kelis rimtesnius ešerius, tačiau 1 žuvis neatstoja 20 išgręžtų ekečių.
                Pajudu kranto link ir 4 metrų gylyje aptinku ištisai kimbančias kuojas. Iki 150 g sveriančios žuvys pajaukinus kimba viena po kitos. Sportininko instinktas daro savo ir gerą valandą praleidžiu traukdamas žuvį po žuvies. Nukloju visą ledą kuojytėmis, vėliau visas paleidžiu atgal į eketę.
                Pakrantėje, apie 2 metrų gylyje randu visai neblogų ešeriukų. Prisimenu vaikystę ir gaudau žuvytes stebėdamas per eketę. Didesnę avižėlę visiškai ignoruoja, tačiau 2,3 mm šratelį siurbia be didesnių ceremonijų. Tik didesni egzemplioriai ilgai apžiūrinėja masalą ir ilgai nesiryžta ragauti. Taip begaudydami puikiai leidžiame laiką, sugauname ir didesnių, beveik 200 gramų sveriančių egzempliorių. Traukti iš tokio gylio plonu valu tikras malonumas, tuo labiau kai giliau karaliauja vien mailius.
                Taip besismagindami ir baigiame šį poledinės žūklės sezoną. Gailime, kad jis buvo toks trumpas, kad neaplankėme daugelio tikrai šaunių žūklaviečių, kad neįvyko kelios geros poledinės žūklės varžybos, kad nepagerinau nė vieno savo rekordo... Tačiau džiaugiuosi, kad atviro vandens sezonas prasidės visai netrukus.

2014/02/16

„Šlapia“ žūklė nedideliame tvenkinyje




                Lietus pliaupė pusė nakties. Išėjęs į rytinį kiemą ir pajutęs pirmuosius lietaus lašus buvau beapsisukąs. Sulaikė tik didelė trauka dar bent kartą užsiropšti ant šilto lietaus išplauto ledo iki jam visiškai išlaisvinant vandens telkinius. Begalinė trauka stebėti virpantį meškerėlės sargelį buvo stipresnė už norą grįžti į šiltą guolį.
                Susirinkau belaukiančius lietuje kolegas ir valydami dideliais lašais talžomą priekinį automobilio stiklą, lėkėme prie miesto pakraštyje tyvuliuojančio, nedidelio tvenkinio. Keli kilometrai kratymosi žiemos sugadintu keliu ir jau einame pažliugusia pieva vandens link. Tiek purvo, rodos dabar visai ne vasario, o kovo vidurys.
                Tvenkinio pakrantėse ledas jau labai silpnas. Jei tokie orai užsitęs dar savaitę, ledas žūklei taps netinkamas. O kol dar galima, nė negalvodami puolame gręžti eketes. Pajutę savotišką “laisvę“, nebekreipiame dėmesio į lietų, kuris vis stiprėja. Sugauname pirmus ešeriukus – ne monstrai, tačiau užkibę nedideliame gylyje sugeba paprašyti valo. Intensyvaus kibimo nėra, o štai lietus mūsų aprangas skalbia labai intensyviai. Žuvys visiškai ignoruoja jaukinimą ir tik viena kita susigundo masalu. 
                Po geros valandos pajuntame pirmuosius vandens lašus juosmens srityje, tačiau žūklės nebaigiame. Gręžiame eketes ir prie kranto ir visai tarp nendrių ir viduryje tvenkinio. Rezultatas visur panašus – 100 g ešeriukai. Kolega ištraukia vieną sveriantį per 200 g, tačiau tai daugiau atsitiktinumas nei tendencingo darbo vaisius. Po žuvį randame kas 5-oje eketėje ar dar rečiau, o iš dangaus vis lyja. Greitai pajuntame drėgmę ir pečių srityje ir rankovėse. Nebesinori net sėsti ant žūkladėžės, o traukti fotoaparatą tuo labiau. Lietus niekaip nesibaigia, tad nusprendžiame baigti savo pasirodymą.
                 Viliuosi, kad tai ne paskutinė žūklė ant šio besibaigiančio sezono ledo. Tikiuosi, kad dar pašals, sutvirtins ledą ir sėdėsime iki kovo vidurio betraukdami žuvį iš ekečių, nors prognozė ir nedžiugina. Juk tiek daug dar neatlikta: nesudalyvauta paskutiniame Lietuvos sportinės poledinės žūklės čempionato etape, liko negaudytos stintos, pavasarinės kuojos ir t.t.
                Galų gale tai sprendžiu ne aš.  Man beliko dabar nusiimti 5 kilogramais pasunkėjusį žvejybinį kostiumą, sumesti į skalbyklę šlapius apatinius, pasidžiauti batus ir sėstis rašyti šias eilutes.

2014/02/12

2014/02/10

LSŽKL 2 etapas



Viskas ne taip jau ir blogai – nei geltonos kortelės gavau, nei diskvalifikuotas buvau ir netgi iš visiškos nekibos duobės sugebėjau išsikrapštyti, bet apie viską iš pradžių.
Treniruotės. 2-asis LSZKL žiemos etapas vyko Telkšos ežere Šiaulių mieste. Aišku, skelbimų ar kitos informacijos apie numatomą renginį niekur nebuvo – tai turbūt didelė paslaptis. Pagal LSZF patvirtintas taisykles informacija ir programa turi būti paviešinta internetinėje erdvėje, to padaryta nebuvo. Tačiau kas labai nori visą informaciją suranda. Suradome ir mes, tačiau žinojome tik telkinį, o ne konkrečią vietą, nors pagal tas pačias taisykles varžybų išvakarėse turėtų vykti ne trumpesnė kaip 3 valandų treniruotė ne varžybų sektoriuose t.y minimum 30 m už sektoriaus ribos, bet kuo panašesnėje vietoje. Kur tie sektoriai – visiems treniruotės dalyviams buvo PASLAPTIS.
Treniruotei sugaišome apie 4 valandas. Svarbiausia buvo perprasti žuvų rūšinę sudėtį, jos išsidėstymą ir ežero batimetriją. Ką suplanavome, tą ir atlikome. Sužinojome, kur galima aptikti karšiukų susitelkimo vietas, kur dideliais tuntais plaukioja nedidelės kuojytės ir kur galima ištraukti vieną kitą stambesnį ešerį. Beliko pasiruošti įrankius, gerai pailsėti ir kupiniems energijos šeštadienį startuoti pirmame šių varžybų ture.
1 turas. Šeštadienio rytas pasitiko nuostabiai šiltu oru, puikiai tinkančiu žūklei. Šlapias ir slidus ledas daugumai dalyvių privertė pasirūpinti savo saugumu ir ant batų užmaukšlinti vadinamas „kates“. Šalia sektoriaus ribos patikrinami jaukai ir masalai, po kelių minučių dalyviai pasiskirsto po sektorių ir užsiima vietas startinei eketei. Startas paskelbtas ir kiekvieno žvejo smegenys pradeda siųsti tūkstančius signalų rankoms ir kojoms. Suklysti nevalia – tai gali kainuoti labai brangiai. Visų taktikos labai skirtingos: kas išsigręžęs vieną eketę iš kart pradeda gaudyti žuvį, o kas tai daro baigęs jaukinti net dvidešimtą eketę. Aš pasidariau kelias bazes giliausiose sektoriaus vietose tikėdamasis karšiukų, deja truputį suklydau ir tik papildoma serija ekečių pasiekė reikiamą gylį. Kolegos M. Savicko pirmomis minutėmis ištrauktas virš pusės kilogramo svėręs ešerys įvėlė šiokią tokią sumaištį – atkovoti tokį svorį tikrai nėra lengva, ypač gaudant tarp geriausių sportininkų. Vėliau panašų ešerį suvilioja ir A. Koska iš klubo Tinca komandos. Kibimas nedžiugina. Ir tik po pusės valandos nuo starto sugebu ištraukti pirmą nedidelį karšiuką. Gręžiu dar kelias eketes, vieną už Alytaus Taparo komandos nario nugaros, kuris intensyviai gaudo mažas kuojytes. Šią eketę gausiai jaukinu iš rankos ir toliau ieškau stambesnės žuvies. Sugavęs šešis nedidelius karšiukus ir 200 g sveriantį ešerį, nusprendžiu pusę likusio varžybų laiko gaudyti aktyviai kimbančias kuojytes. Gausus jaukinimas ir intensyvus darbas atneša savo vaisių – iki varžybų pabaigos sugebu pagauti per 2 kg šių mažų žuvelių. Iš viso per tris žūklės valandas pagaunu 2564 g žuvies, lieku pirmas ir komandai padovanoju tik vieną baudos tašką. Ne blogiau sugaudo ir A. Skvirba bei S. Bartusevičius – savo sektoriuose parodo 3-čią rezultatą. Viso po pirmo turo surenkame 11 komandinių taškų ir nuo ledo nulipame pirmi. 
 2 turas. Vakar buvusias balas padengė plonas ledukas. Judėti po sektorius pasidarė dar sunkiau: slysta kojos, visur labai šlapia. Vėl pasirenku vietą tikėdamasis karšiukų, tačiau tuo pat metu stengiuosi atrasti ir nedidelių kuojų, kuriomis pirmame ture padariau gerą rezultatą. Eketė po eketės visiškai tuščios, gręžiu ir jaukinu, vėliau jas kruopščiai patikrinu. Rezultatas nulinis. Taip lakstau ištisas dvi valandas niekur neužsikabindamas, radau kelias nedideles kuojytes, tačiau jos sveria po 1 ar 2 g ir labai sunkiai pasikerta. Nusprendžiu nevargti, o toliau ieškoti laimingos eketės, juolab, kad keli žvejai sektoriuje vieną po kito traukia karšiukus. Jų nuvilioti niekaip nepavyksta nei man nei daugkartiniam čempionui I. Unikui. Tik likus kiek daugiau nei pusvalandžiui vieną po kito ištraukiu tris karšio vaikus, vėliau ištraukiu dar vieną ir dar. Iki varžybų pabaigos žuvies krepšelį papildo kiek daugiau nei pusė kilogramo karšiukų. Kaip pirmą turą sekėsi gerai, taip šį nesisekė. Sektoriuje buvau septintas, A. Skvirba tap pat 7-as, A. Šuntai visiškai nepavyko rasti žuvies, ir tik atsitiktinumo dėka jis išliko 11-as. Pridėjus S. Bartusevičiaus rezultatą surenkame milžinišką baudos taškų kiekį ir galėtumėme vėl būti pirmi Tačiau koją pakiša antra geltona kortelė Sauliui. Jis yra diskvalifikuojamas, gauna maksimalią baudos taškų sumą + 1 tašką ir galutinėje lentelėje atsiduriame tik 6 vietoje. Apmaudu, tačiau toks jau tas žūklės sportas....
 + ir -. Pliusai ir minusai, labai nedaug pasako, tačiau jų tikrai yra. Tai yra mano asmeniniai pastebėjimai, nuomonė, nenoriu nieko įžeisti ar skleisti gandus.
Pradėsiu nuo pliusų. Jų nebuvo daug, tačiau jie yra.  Pirma, tai telkinio vieta – pats Šiaulių miesto centras. Geras privažiavimas, gera aikštelė dalyviams ir svarbiausia žiūrovams. Ir nors jų buvo nedaug (manau dėl viešinimo trūkumo), tačiau smagu kai sportininkai yra matomi, tai labai pakelia varžybų prestižą, tokiu būdu į sportą įtraukiami ir eiliniai piliečiai.
Džiugu, kad varžybose daugėja dalyvių. Keli klubai sugeba išstatyti net po tris komandas. Žymiai smagiau varžytis, kai dalyvauja daugiau sportininkų, nei kovoti tarp septynių asmenų. Masiškumas žūklės varžybose yra būtinas ir jo reikia siekti.
Varžybų vietoje pastatytas bio tualetas nustebino. Ir nors tai nebuvo organizatorių nuopelnas – džiugu, kad nereikėjo bėgti į mišką, kaip ankstesniuose etapuose.
Minusų mano manymu šiose varžybose buvo žymiai daugiau nei pliusų. Pirmas tai alkoholio vartojimas. Jis tikrai nėra besaikis, nėra atviras, tačiau toleruojamas. Jį prieš varžybas vartoja ir kai kurie sportininkai ir netgi teisėjai, o kai kurie net varžybų metu. Tai ne tik, kad žemina varžybų lygį, tai yra neatleistina tokio lygio renginyje. Juo labiau, kad už buvimą neblaiviu varžybose yra skiriama diskvalifikacija.
Ir nors taisyklėse yra punktas, kad jaukai ir masalai patikrinimui turi būti pateikti oficialioje kalibruotoje taroje, to dar nėra laikomasi. Kai kurie dalyviai sugeba atsinešti jauką paprasčiausiuose celofaniniuose maišeliuose.
Ne visi teisėjai gerai žino taisykles, o tai manau didelis minusas – kas jau kas, o kiekvienas varžybų teisėjas turėtų atmintinai žinoti taisykles ir dėl akivaizdžių taisyklių pažeidimų nesuabejoti ir taikyti nuobaudas visiems vienodai.
Dar vienas minusas – apdovanojimams. Nemanau, kad susidarytų didelės išlaidos apdovanojus visus komandų laimėtojų narius medaliais. Žymiai maloniau turėti asmeninį prisiminimą, ypač, kai jo esi vertas.
 
Tiek įspūdžių iš antrojo LSŽKL poledinės žūklės varžybų. Paskutinis etapas planuojamas kovo 8-9 dienomis, šalia Alytaus. Iki jo trys laisvi savaitgaliai, per kuriuos tikrai neliksiu be žūklės.

Rezultatai

Daugiau foto: 

2014/02/05

LSŽKL 1 etapas


                        Kalendorius primena, kad tuoj įpusės paskutinis žiemos mėnuo, tačiau mano tinklaraštyje dar nėra nė vieno įrašo apie rimtesnę poledinę žūklę. Galite pamanyti, jog sergu, esu išvykęs ar kitos priežastys neleidžia prisėsti prie kompiuterio. Anaiptol, viskas yra žymiai paprasčiau – nėra laiko. Pameškerioti savo malonumui per paskutines keturias savaites buvau tik 2 kartus, o ir tos dvi žūklės visiškai nebuvo įspūdingos – stingdantis šaltis ir beprotiškai pučiantis vėjas neleido visiškai pasidžiaugti poledinės žūklės malonumais. Dar viena tokio vėlavimo priežastis – labai įtemptas sportinės poledinės žūklės tvarkaraštis. Kiekvieną savaitgalį vyksta net po kelis sportinius renginius, kuriuose labai norisi sudalyvauti, tačiau tenka rinktis svarbesnį sportininko karjerai.
Taip nutiko ir praėjusį savaitgalį, kai tuo pat metu vyko poledinės žūklės avižėle Lietuvos čempionato 1 turas Mantviliškio užtvankoje ir Lietuvos poledinio blizgiavimo čempionatas Aukštadvaryje. Taigi teko rinktis. Ir pasirinkau - žūklę avižėle, palikdamas klubo kolegoms organizacinius reikalus Kuusamo taurėje. Su varžybomis jie susitvarkė puikiai, ką rodo dauguma gerų komentarų žūklės tinklalapiuose.
Kaip jau žinote, sėkmės varžybose galima tikėtis tik atlikus geras ir produktyvias treniruotes, tad su likusiais klubo Ant Bangos kolegomis į Kėdainius atvažiavome diena ankščiau. Kolegų tikrai nemažai – šių metų Poledinės žūklės čempionate išstatome net 3 komandas, panašiai pasielgia ir Alytaus klubas Taparas surinkdami 12 sportininkų, na o dauguma senųjų klubų tesugeba surinkti po vieną žvejų ketvertą.
 Taigi, apie treniruotes. Nepaisant siaučiančios pūgos ir 13 laipsnių siekiančio šaltuko atlikome tikrai kruopštų darbą. Vadovaujant daugiamečio klubo trenerio L. Žvaliausko išanalizuojame telkinį. Ir nors iki idealaus tvenkinio pažinimo trūksta laiko, tačiau tvenkinio batimetriją ir pačius kibiausius taškus sugebame rasti. Šiose varžybose reiks gaudyti smulkius ešeriukus ir pūgžliukus, tačiau galima tikėtis ir stambesnių ešerių kibimų arba pavienių kuojų. Apsisprendžiame dėl avižėlių dydžių, valų storių, jaukų bei masalų ir vykstame į viešbutį ruoštis.
Rytas prasideda siurprizais. Atvažiavę į starto vietą sužinome, kad varžybos vyks visiškai kitoje tvenkinio vietoje. Tai tikrai nustebinusi naujiena, juk šių vietų nė velnio nežinome. Pasak gandų, dieną prieš varžybas čia treniravosi Lifosos komanda – jiems bus lengviau.
Ištraukiami burtai. Sužinome naujienas apie Lietuvos sportininko diskvalifikavimą FIPSED varžybose už dopingo kontrolės pažeidimus, aišku tai liūdina, tačiau ši diskvalifikacija įvyko tik dėl informacijos trūkumo arba savalaikio jos pateikimo. Dar šiame ture nustebino sprendimas - iš gaudymo sektorių neatitverti kranto linijos, jei norėjai galėjai drąsiai lysti į švendryną ir „tyliai“ gaudyti. Gerai tai, kad daugumoje vietų pakrantė buvo tuščia.
Po jaukų patikrinimo išsiskirstome aplink sektorius, aišku, visų akys įsmeigtos į žvejus iš Kėdainių. Startas duotas ir ilgai laukta dvikova užverda visuose keturiuose sektoriuose. Kas iš kart stengiasi išgręžti dešimtis ekečių, kas sėda į pirmąją, kiekvienas galvoja savarankiškai. Svarbiausia rezultatas.
Išgręžiu keturias eketes nuo kranto linijos, ten kur susibūrus pagrindinė žvejų masė ir pradedu jas tikrinti. Kiekvienoje eketėje randu po kelis mažus ešeriukus, tačiau intensyvesnio kibimo nėra. Treneris privertė pakelti akis ir pasiėmęs grąžtą tekinas pasileidau į priešingą krantą, kur šalia nuvirtusios eglės bazę jau buvo pasidaręs vienas iš Lifosos meškeriotojų. Jaukinu iš rankos trūkliais sumaišytais su trupučiu jauko baltai žuviai ir vėl grįžtu gaudyti ešeriukų. Juos randu tik kelis, tad darausi dar kelias eketes tvenkinio viduryje ir tikrinu tašką šalia eglės. Kibimas praktiškai ištisas, tačiau žuvis labai maža, vyrauja ešeriukai ir pūgžliukai, tačiau sugaunu ir kelias nedideles kuojas. Pastoviai pajaukinu trūkliais ir kibimui aprimus tikrinu eketes, esančias viduryje tvenkinio. Čia situacija nesikeičia – nedideli pūgžliai. Kai kas pagauna nemažai stambių kuojų ir suprantu, kad su smulkme laimėti nepavyks, tačiau jų rasti man niekaip nepavyksta ir likus valandai apsistoju ties dvejomis eketėmis, kur pastoviai kimba smulkmė.
 Pirmo turo rezultatai man tikrai nieko gero neparodo, su savo 1182 gr sveriančia smulkme parodau 7 rezultatą sektoriuje, o išmetus vieną individualistą komandai uždirbu net 6 baudos taškus. Kituose sektoriuose komandos rezultatai žymiai geresni A. Skvirba laimi zoną, A. Šunta savo sektoriuje lieka antras ir tik S. Bartusevičius sektoriuje lieka šeštas komandai uždirbdamas 5 taškus. Galutinėje 1 turo lentelėje surenkame 14 taškų kartu su Šiaulių Fortūna komanda. Noriu paminėti ir varžybų naujoką M. Eigirdą iš Ant Bangos, kuris buvo pirmas savo sektoriuje. Komanda neapsiėjo ir be geltonų kortelių – vieną užsidirbo S. Bartusevičius už atstumą tarp sportininkų ekečių.
Grįžę į viešbutį daug analizuojame rezultatą, greitai pamatome darytas klaidas ir neįvertintas mistines Mantviliškio kuojas. Sukuriame planą antram varžybų turui, juolab, kad jis vyks ten, kur vyko treniruotė ir yra mums jau žinomas.
Kitos dienos rytas pasitinka žymiai švelnesniu oru ir mažesniu vėju, tačiau tai nereiškia, kad tikrai bus lengva. Savo sektoriuje turiu du taškus, kur galiu tikėtis ištiso smulkmės kibimo, tačiau reikia labai stebėti sektorių ar nepasirodys „balta“ žuvis. Abu taškai dirba kaip ir tikėjausi – nors žuvis ir labai smulki (vidurkis 2.5 -3 gr.), tačiau kimba godžiai ir užtikrintai. Įsitaisau prie eketės, kur mažesnis gylis ir vieną po kito traukiu žuveliokus. Pastoviai dairausi, ar nepasirodys kuojos, tačiau pagal sportininkų judėjimą tampa aišku, kad šį turą jos nebus. Įvyksta ir nemalonus dalykas, judėdamas sektoriuje pametu samtelį ledui už tai esu apdovanojamas geltona kortele – tai reiškia, kad jei per 2 metus nors kartą ant ledo man iškris pirštinė ir jos nepastebėsiu būsiu diskvalifikuotas, o komanda neteks rezultato. Kad ir koks tai būtų absurdas, tačiau taip jau nuspręsta.
 Sugautų žuvyčių skaičiaus nefiksuoju, tačiau po svėrimo paaiškėja, kad sugavau 1379 gr., o tai pirmas rezultatas sektoriuje, artimiausią konkurentą aplenkiu keliais šimtais gramų. Komandos bičiuliams šį kartą sekasi kiek prasčiau A. Skvirba lieka 4 sektoriuje, A. Šunta – 6, o S. Bartusevičius - 7. Greitai suskaičiuojame rezultatą ir sveikiname save su pergale. Artimiausius konkurentus – Fortūną aplenkiame net 8 taškais. Tikrai geras rezultatas pirmame lygos etape. Dar noriu paminėti ir tą patį M. Eigirdą, kuris ir antrame ture užėmė 3 vietą ir surinkdamas 4 baudos taškus tapo varžybų nugalėtoju tarp asmenininkų, antras liko komandos bičiulis A. Skvirba.
 Džiaugiamės rezultatu, atsiimame apdovanojimus ir už praėjusio sezono pasirodymą – komanda praėjusiais metais buvo antra, A. Šunta asmeniškai buvo pirmas, o aš trečias.
Taigi taip vystėsi pirmas Lietuvos čempionato etapas, ir nors rezultatu esame patenkinti, tačiau labai neramina geltonos kortelės – ateinančiame etape teks būti ypač atidiems, o tai reiškia mažesnį greitį ir gal būt blogesnį rezultatą. Pabaigai noriu padėkoti klubo treneriui L. Žvaliauskui už tai, kad nenuleidžia rankų, už tai, kad ieško tiesos ir yra mūsų klubo sportininkams tikras pavyzdys. Taip pat noriu padėkoti visiems Ant Bangos žvejų klubo nariams už paramą ir ištikimybę. Na ir aišku jums – mano tinklaraščio skaitytojai už ilgą naujų įrašų laukimą, kitas įrašas atsiras tikrai greičiau, tačiau nuliūdinsiu tuos, kam nepatinka varžybos – jis bus apie 2 lygos etapą Šiauliuose.
Rezultatai
Daugiau R. Kudirkos nuotraukų