Žiema ir "method feeder" - Įmanoma!!!

Skaityti toliau

Skaityti toliau

O TU ar Ateisi prie Seimo?

Skaityti toliau

Winter Season Opening Day Announced

 

 Kiek galima laukti? Jau antrą savaitę dauguma Dzūkijos ežeriukų užtraukti plonu leduku, tačiau užlipti ant jo niekaip nepavykdavo - tie 3 centimetrai tikrai drąsos nepriduoda. O ir spiningauti, ar mirkyti šėryklėlę didesniuose vandens telkiniuose, didelio noro nebeliko.
   Tačiau šiandien, prieš pietus į FB paskyrą įdėta Kęstučio nuotrauka su pirmais ešeriukais sugautais nuo ledo, verste išvertė iš kojų. Kiek įmanydamas greičiau stengiausi sutvarkyti šeimos man iškeltus uždavinius ir nors kelioms valandoms išlėkiau išbandyti vis dar traškančio ir nesaugaus, tačiau pirmo ledo.
   Vienam, ant 3-4 centimetrus storio tesiekiančios plutos, būtų labai nejauku ir net nepatartina ropštis. Kolega, kuris padėtų išsikapstyti iš ledinio vandens - būtinas. Taip pat būtinai su savimi reikia turėti "nagus" padėsiančius nelaimės atvėju, o eketes geriausia pramušti peikena.
   Taigi laikrodis rodo kiek po 14 valandos ir aš jau traukiu iš automobilio žieminę dėžę su visais reikalingais rakandais. Pasisveikinu su Kęstu ir beveik tekinas pasileidžiu link tvenkinio. Pirmi nedrąsūs žingsniai matiniu, vos apsnigtu leduku. Vietomis ledas traška ir linksta, tačiau laiko. Atsargumo nepamirštame ir neskubėdami vaikštinėjame pakrante bandydami surasti žuvies susibūrimo vietas. Tai vienoje, tai kitoje eketėje žuvys susidomi masalu, tačiau pakirsti nepavyksta. Po geros pusės valandos randame kiek aktyvesnes eketes. Kimba nedideli ešeriukai, kuojos. Kęstas blizgute sugundo per 100 gramų sveriantį dryžių. Kad ir koks menkas laimikis, tačiau verčia nusišypsoti ir pasidžiaugti tomis pirmomis žuvelėmis pagautomis nuo ledo.
   Ilgai nebeužsisėdime, juo labiau, kad trumpa žiemos diena eina į pabaigą. "Kirminas" nurytas. Dabar drąsiai galime laukti tvirtesnio ledo. Ir nors prognozės nieko gero nepraneša, tačiau viltis niekur nedings.

Skaityti toliau

Paskutinės rudens dienos tandemas

               Būtent taip ir vadinosi paskutinę lapkričio dieną vykusios šiuolaikinės dugninės meškerės varžybos, ir vyko jos „tandemo“ ritmu, t.y. buvo gaudoma poromis ir skaičiuojamas bendras dviejų žvejų rezultatas. Panašios varžybos jau tradiciškai rengiamos daugelyje šalių, ypač populiarios dvejetų pasaulinės varžybos Airijoje, į kurias susirenka virš 140 „tandemų” iš daugelio šalių, netgi Brazilijos.

                Lietuvoje tokio pobūdžio varžybos rengiamos dar tik keli metai, tačiau pagal norinčiųjų jose dalyvauti žvejų kiekį galima spręsti, jog jų populiarumas, kaip ir apskritai dugninės meškerės, po truputį auga. Tai be galo džiugina, nes daugėjant dalyvių varžybose didėja ir konkurencija, o didėjant jai, auga ir meškeriotojų profesionalumas. Šiose varžybose pareiškė norą dalyvauti netgi vienas iš televizijos laidos „Šiandien Kimba“ vedėjų – Emilis Muliuolis. Kaip jam sekėsi startuoti pirmose tokio tipo varžybose pamatysime  rezultatuose. 

                Pirminis ketinimas rengti varžybas Nemune ties Birštonu patyrė visišką fiasko. Vos savaitę prieš varžybas atliktos treniruotės parodė, jog viso sezono metu čia karaliavusi žuvis kažkur „išgaravo“. Dideli jos kiekiai ir aktyvus kibimas taip reikalingas panašiam renginiui, dabar buvo neįmanomas. Suveikė klubo bičiulio Sergejaus „planas chuliganas“ ir startą buvo nutarta nukelti į Punios komercinį tvenkinį, kuriame visada kažką galima sugauti. Taigi, varžybos ir sportinio sezono uždarymas turi įvykti.

                Dieną prieš būsimą kovą padarėme treniruotę. Žuvis buvo gan aktyvi, tačiau laikėsi labai skirtingose vietose, buvo taškų, kuriuose jos nebuvo visiškai, tačiau kai kurias išvadas padarėme. Pirma – neradome didesnės žuvies arčiau kaip 40 metrų atstumu nuo kranto, arčiau kibo tik kuojos, tačiau reta viršijo 100 gramų ribą, tad taikytis vien į jas nebuvo verta. Antra - žuvis vengė labai stipraus jauko kvapo, geriausia sekėsi vilioti paprasčiausiu smulkios frakcijos, neutralaus kvapo jauku. Trečia – žuvys mielai rinkdavosi didelį masalą,  didelį kuokštą trūklio lervų ar keturias, penkias stambias musės lervas ir netgi kukurūzą, tačiau slieką dažniau ignoravo, nes tarp kibimų praeidavo labai ilgas laiko tarpas.

                Planas paprastas – ištraukti gerą sektorių ir ieškoti didesnio gylio ar gaudyti toli nuo kranto. Atrodytų viskas paprasta – keli žingsniai ir mes čempionai, tačiau fortūna kartais viską ima ir sugadina.

                Pirma „nesėkmė“ „Ant Bangos 1“ komandos tandemo tykojo ankstų paskutinės rudens dienos rytą. Jau burtų traukime, nors juos traukėme pirmieji, sugebėjome ištraukti patį prasčiausią sektorių. Aišku, tai tik mūsų subjektyvi nuomonė, tačiau tai buvo pats sekliausias sektorius. Visos kitos komandos gaudė beveik metru giliau tokioje pačioje distancijoje. Beliko stengtis ir mesti iš peties. Guodė tik kardinaliai pasikeitęs vėjas, tad dabar sėdėsime visiškai priešingame bangų mūšai krante, ir tai jog iš dešinės neturėsime kaimynų, o iš kairės jie gan tolokai už priekrantės medžių.

                Pasiruošimui skirtas laikas tirpte ištirpo, juolab daiktus teko temptis į tolimiausią tvenkinio kampą. Sunku fiziškai, o dar slegia bloga nuotaika dėl nesėkmingo burtų traukimo. Visas suplukęs „užsiklipsuoju“ beveik ant 60 metrų atstumo. Man tai praktiškai riba iki kur gali dar gan tiksliai sumesti jauką per daug neišsklaidydamas, tačiau ir tam reikia nemažai pastangų. „Feederio brolis“ Rimas distanciją pasirenka analogišką, tik tašką jaukinsis už gerų 20 metrų nuo manojo, gaunasi savotiška vėduoklė.

                Nepraėjus nė 3 minutėms nuo starto Rimas jau pumpuoja pirmą tvenkinio karšį, standartinis iki kilogramo sveriantis plačiašonis muistosi ir niekaip nerimsta, visiška priešingybė dažnam ežeruose gyvenančių gentainių elgesiui, kai parvirtusią ant šono „keptuvę“ be vargo parsitrauki į krantą. Galų gale pirma žuvis pasemiama graibštu ir po metimo nepraėjus nė minutei antras panašus karšis keliauja krantan. Tuo tarpu mano masalus stambesnės žuvys visiškai ignoruoja ir sugebu ištraukti tik kelias kuojas. Nieko nekeičiame – tikime, kad ankščiau ar vėliau ir pas mane apsilankys stambesnės žuvys. Taip ir atsitiko, po gerų 15 minučių pirmas rimtesnis kibimas – turime jau tris tinkamas žuvis. Kiek matome tai viena tai kita komanda ištraukia vieną kitą kuoją ar stambesnį karšiuką, lyderių kol kas nėra.

                Besibaigiant pirmai varžybų valandai „Kibkit.lt“ komanda į tinklelį įverčia beveik keturis kilogramus sveriančią lydeką, dičkė susigundė mažomis musės lervomis, o žvejų laimei pavadėlį nukando tik įvesta į graibštą. Kad ir koks tai būtų kuriozas, tačiau žuvis įskaitinė ir reikia dėti visas pastangas priešininkams pavyti ir netgi aplenkti.

                Paeiliui karts nuo karto ištraukiame po karšiuką ar kuoją, tačiau žuvies jaukinamose vietose dar labai mažai ir tenka nertis iš kailio bandant jai įtikti. Klubo treneris laksto aplink tvenkinį kaip „įkirptas“ – jo užduotis numatyti galimus konkurentus ir perprasti jų sėkmės priežastis, tada gerai paskaičiuoti mūsų komandos galimybes ir reikalui esant keisti mūsų taktiką. Tikrai nemažai žinių ir patirties reikalaujanti užduotis, juo labiau, kad tai dažnai šešėlyje tūnantis „karys“,  kurio nepamatysi apdovanojimų ceremonijoje su taure rankose.

                Praėjus dviems varžybų valandoms jaučiasi mūsų pranašumas, tačiau pagal trenerio nurodymą susikuriu dar vieną tolimą gaudymo tašką nutolusį už 25 metrų nuo pagrindinio. Sumetu 4 pilnas šėryklas jauko ir duodu pailsėti. Prie jo sugrįžau praėjus pusvalandžiui ir nenusivyliau – kaitaliodamas taškus paskutinę valandą ištraukiau per 10 žuvų.

                Iki finišo likus valandai mes visai pašėlstame ir žuvis traukiame vieną po kitos, kelis kartus netgi abudu turime užkibusias žuvis vienu metu. 5 karšius sugebu ištraukti „non-stop“ t.y. po užmetimo nepraėjus nė 30 sekundžių jau traukiu užkibusią žuvytę. Toks šou greitai baigėsi ir per paskutines 10 minučių varžybų laiko nesugebame sugauti nieko rimto.

                Finišas ir besitvarkydami daiktus laukiame svėrimo. Nors  jaučiame, kad padarėme viską ką galėjome, tačiau visad būna siurprizų ir iki galutinių rezultatų negali būti tikras dėl vietos galutinėje turnyrinėje lentelėje.

                Suverčiame žuvį į svėrimui skirtą krepšį ir mintyse maldaujame, kad parodymai perkoptų 20 kilogramų ribą, mat protokole aiškiai matome milžinišką vieno tandemo sugautą svorį – virš 19 kilogramų žuvies, kaip tokiam metų laikui ir vandens temperatūrai siekiant vos 2 laipsnius, tai tikrai fantastiškas rezultatas. Juolab, kad varžėmės tik 4 valandas. Mums pavyko ir svarstyklės parodė virš 23 kilogramų žuvies, pagal žvalgybos pateiktus duomenis daugiau niekas negalėjo parodyti tokio rezultato. Turbūt iš tos laimės ar iš nuovargio net atsisėdome trumpam pasėdėti ir atsipūsti.

                Rezultatų daug skaičiuoti nereikėjo ir gan greitai buvo paskelbti varžybų nugalėtojai. Taigi mūsų komanda „Ant Bangos 1” užėmė pirmąją vietą šiose tandemo varžybose. Antrąją iškovojo „Žvejo tribūna“ klubo dvejetas, treti liko „Kibkit.lt“ komanda, kurie dar iškovojo ir didžiausios žuvies titulą už tą visiems nervų ląsteles pagadinusią 3,6 kg svėrusią lydeką.

                Taigi tokia kova tarp „feederio“ gerbėjų vyko paskutinę rudens dieną, prie bene žuvingiausio Lietuvos tvenkinio. Pabaigai norėčiau padėkoti neabejingiems žūklės sportui ir padėjusiems suorganizuoti šias varžybas žvejų klubams, visiems dalyviams už nusiteikimą, treneriui Linui už patarimus ir aišku porininkui Rimui už startą drauge. Tvenkinio šeimininkui Kęstučiui už puikiai prižiūrimą žūklavietę ir galimybę čia varžytis. Dabar jau drąsiai galima konservuoti „dugninės“ žūklės įrangą iki pavasario ir pradėti galvoti apie artėjantį poledinės žūklės sezoną.

Varžybų rezultatai ir Lino Žvaliausko foto čia

Skaityti toliau