2012/03/26

Atviro vandens sezono atidarymas


 Ir kodėl visada kai tik suplanuoji žūklę ima ir viskas apsiverčia aukštyn kojom?
Taip ir šį pirmadienį – planuota sezono atidarymo žūklė upėje, kur turėjome gaudyti bemaž pusė kilogramo sveriančias kuojas ir kilograminius karšius baigėsi net neprasidėjusi. Ryte termometro stulpelis rodė -3, rodės kad ruošiuosi eilinei žūklei ant ledo. Bloga nuojauta kamavo visą kelią žūklavietės link.
Atvykus prie upės niekas nepakito – šalta, pakraščiai aptraukti plonu ledu – kibimas praktiškai nulinis. Ten kur prieš kelias dienas visi puikiai leido laiką gaudydami pavasarines kuojas ir šapalus – dabar mes gaudėme pūgžliukus. Tokia žūklė nieko neviliojo, tad greitai buvo rezgamas „planas-huliganas“ ir nepraėjus net kelioms valandoms po atvykimo mes jau dardėjome kito vandens telkinio link.
Skambutis Kęstui iš Punios ir reikalai taisosi, jo tvenkinyje vienas kraštas jau apie 10 metrų atitirpęs nuo ledo. Tiks – 7 metrų meškerės bus net per ilgos – na o dėl kibimo tai neabejojau, - čia kimba visada.
Paskubomis susitvarkome įrankius, sudrėkiname jauką ir pašeriame kelis taškus atitirpusioje pakrantėje. Į jauką momentaliai sureaguoja kuojos, pirmoji sveria gerus 300 gramų, kitos smulkesnės. Vėliau užkimba ir ilgai lauktas karšiukas, bei kelis šimtus gramų sveriantis ešerys, stambi raudė. Trūklius tik spėk dėti, kibimo laukti ilgai netenka ir eilinė kuojūkštė keliauja iš vandens. Kimba praktiškai ant visko nuo trūklių iki konservuoto kukurūzo.
Taigi ir nors ilgai neužtrukome, vėsus oras ir žvarbokas vėjas vijo namo, atviro vandens sezoną atidarėme. Padėkojome Kęstui ir prižadėjome, kai tik atitirps didesnis ledo plotas atvyksime su dugninėmis gaudyti karšių ir karosų – šios žuvys čia prabus vienos iš pirmųjų.


2012/03/22

Žūklė miesto centre


Nemunas išsivadavo iš ledinių gniaužtų ir kiekvienas širdyje nešiojantis bent kruopelytę žvejo aistros patraukė prie upės. Patraukiau ir aš, tik dėl laiko stokos apsiginklavau ne žūklės įranga o fotokamera. Žemas vanduo - reiškia didelio pavasarinių kuojų kibimo tikėtis neverta, tuoktuvės įvyks greitai ir be didesnio ažiotažo. Tačiau žvejas vis tiek sėdės ant kranto tikėdamasis to vienintelio kibimo.

 Žūklė miesto ribose retai kada būna panaši į užmiesčio idilę. Užtenka sugauti bent keletą žuvelių ir būsi aptūptas iš visų pusių visokio plauko meškerės brolių, o ištraukęs dar vieną gali neberasti ir kur plūdę įmerkti. Taigi tokia žūklė ir Alytuje, kur tėvelis Nemunas tik prieš savaitę išnešė ledus ir krantuose paliko tik sugrūstas ledo lytis, primenančias sugriuvusios tvirtovės sienas. 

Viena iš seniausių miesto žūklaviečių - kur beveik viso miesto lietaus kanalizacija patenka į upę. Vanduo čia pakankamai aukštas ir ramus, tad ir žuvis suplaukia pailsėti nuo stiprios Nemuno srovės. Žūklavietė primena miniatiūrinę žvejų meką - Miniją. Iš abiejų krantų, petys į petį sustoję žvejai traukia žuvį. Džiaugiasi puikiu kibimu ir aptarinėja miesto aktualijas. Čia nepamatysi nei brangių firminių meškerykočių nei brangių ričių, o daugumos žvejų aprangos primena praėjusio dešimtmečio miestelėnų madas. Čia plūdžių išsvėrimu niekas neužsiima ir deda tai ką turi. Čia išgirsi tik pačius skambiausius rusiškus keiksmažodžius ir pamatysi plaukiančius pačio stipriausio alaus "bambalius". Tačiau šių rūsčių veidų tai nė kiek nejaudina - jie čia susirinkę gaudyti žuvį, o ne stebėtis kasdienybe. Taigi tokia žūklė miesto centre - ar ji jums tinka ir ar norėtumėte įsisprausti tarp žvejų tam, kad visa tai pamatyti ir patirti "malonumą" - spręsti jums.

2012/03/21

2012/03/16

2012/03/03

Savo malonumui,

 Va taip ir prabėga ta žiema - greitai ir nepastebimai. Žūklę matai tik per varžybas ir per treniruotes, o kada pagaudyti savo malonumui? Neteigiu, kad dalyvavimas poledinės žūklės varžybose neteikia jokio malonumo - teikia ir didelį, tačiau tai kas kita. O štai kartais norisi gaudyti ten kur kimba didelės žuvys, kur nėra sektoriaus ribas žyminčių kuoliukų ir kur gali trumpam susibėgti su kolegomis aptarti kibimo niuansus. Čia ekečių nereikia žymėti vėliavėlėmis, nėra jokių įspėjimų ir diskvalifikavimų.
Tokioje žūklėje buvau šiandien, nesusigundžiau kolegų siūlymais važiuoti į dar vienas varžybas o nusprendžiau dar kartą aplankyti Kauno marias. Vietą pasirinkome kitą nei gaudėme prieš kelias savaites - atstumas tas pats, tačiau naujos vietos traukte traukia. Taigi pasirinkome Samylų piliakalnio aikštelę.
Iš automobilio išlipome jau gerokai prašvitus, be mūsų stovėjo dar bent 5 automobiliai - tačiau tikėjomės daugiau. Tolumoje jau matėsi žvejų figūrėlės susispietę į nemažą būrelį - traukiame tenai. Tik užlipę ant ledo apsidairome akimis ieškodami paminklo D. Kedžiui - balta statula savo vietoje. Ledas slidus, tačiau nesinori gaišti laiko "kačių" uždėjimui ir slidinėdami po truputį stumiamės į priekį.
Pirmos eketės tuščios - nematyti ir gaudančių "kolhoze". Dar geros 4 eketės ir sprindinis ešeriukas pakimba kitame valo gale. Tokių per visą dieną daugiau nepagavau. Patikrinu dar kelias eketes arčiau žvejų grupelės ir pagaliau pajuntu solidesnį pasipriešinimą ant valo. Truputis pasitampymo ir gerus 200 gramų sveriantis dryžuotis užima savo vietą laimikio krepšyje.
 Kita eketė taip pat padovanoja kiek mažesnį ešeriuką. 0,08mm valas tvarkosi puikiai, 3 milimetrų auksinę avižėlę jau ragauja kiekvienoje eketėje. Truputis trūklių šėryklėle ant dugno ir tikrinu sekančias eketes. Kimba. Nesakau, kad labai intensyviai tačiau beveik kiekvienoje eketėje, arba bent jau kas antroje sulaukiu kibimo. Ešeriai visi tinkami - nuo 100 gramų. Po gero pusvalandžio apsidairius suprantu, kad kimba tik man vienam ir čia buvęs "kolhozas" keičia savo dislokacijos vietą pasitraukdamas apie 300 metrų arčiau vagos krašto.
  Aš vis dar gaudau - tvarkingai, karts nuo karto pašerdamas tikrinu savo ekečių eilę. Ištraukiu vieną kitą ešerį, susibėgame su kolegomis aptarti kibimo, atsigerti arbatos ar ko stipresnio. Kibimui aprimus aplankau už kelių šimtų metrų įsikūrusį kolegą - jam kimba daug prasčiau - grįžtu atgal ir vėl sulaukiu kibimų.
Įdienojus kibimai tampa vis atsargesni, ešeriai tik pučia į avižą, tačiau kantrybė nugali ir laimikis nenumaldomai auga. Nors dauguma keikia prastą kibimą. Šiandien triumfavo plonas valas, nedidelė avižėlė, neužsisėdėjimas prie vienos eketės.
 Viskas kada nors turi baigtis, taip baigiasi ir mūsų žūklė - pavargę, vėjo nugairintais veidais tačiau laimingi traukiame kranto link. Kai kas važinėja automobiliais tačiau tas kilometras - tikrai nėra atstumas kurio negalima nueiti, nereikia rizikuoti nei gyvybe, nei bauda o apie ekologinius reikalus net neužsiminsiu.
Taigi tokia žūklė kauno mariose šiuo metu, jei vyksite - nepamirškite paprastos "balalaikos", plono valo ir pačių mažiausių avižėlių.