2017/08/25

Ekspedicija Švedija 2017 (3/4)

Smagus leidimasis valtelėmis, nešamomis stiprios srovės, trunka tik gerą pusvalandį. Tuomet, aplenkusi salą, upė staiga išplatėja ir tėkmė beveik visai išnyksta. Jaučiasi tik visai nedidelis judėjimas pasroviui, tad turime laiko išsitraukti spiningus ir prašukuoti šį ramų ruožą. Juolab, kad rytas išaušo visiškai kitoks nei vakarykštis. Nedidelis vėjelis. Pro debesis vis norinti, bet negalinti išlysti saulutė, o lietutis tik retkarčiais negausiai aplaisto mūsų ekipuotę.
Pirmi metimai ir blizges atakuoja nedideli kiršliukai, upėtakiukai. Tai trunka kol upė visai nesustoja. Stambesnės žuvies kibimų taip ir nesulaukiame. Nors po valtimi tikrai nemaža, kelis metrus siekianti gelmė, tačiau nesimato nė ratilo. Tenka griebtis už irklų ir irti mūsų sunkiai vandenį rėžiančias valteles.
Už gero puskilometrio vanduo šiek tiek suraibuliuoja pranešdamas apie atsirandančią srovę, po vandeniu esančius didelius akmenis ir mažėjantį gylį. Čia vėl išsitraukiame spiningus ir neapsirinkame – tiek prieš akmenis, tiek už jų būriai kiršlių tik ir laukia mūsų masalų. Lengvas pravedimas pasroviui arba skersai srauto ir nuožmus smūgis per visą spiningą. Gaudau gan greitu Favorite Varita, tad per ranką trenkia lyg elektros iškrova. Kiršliai nuostabaus grožio, siekiantys 35 – 45 centimetrus. Skaidriame vandenyje gerai matosi jų piruetai, o viršutiniai pelekai rėžia akį įvairiausiomis spalvomis. Žuvies paėmimas valtelėje kiek užtrunka, tenka stebėti besitaškančią žuvį, kol ji kiek nurimsta. Kiršlys nurimsta vandenyje, tačiau paimtas į rankas vėl parodo savo jėgą ir lyg vienas didelis raumuo nesustodamas stengiasi ištrūkti. Be žnyplių, nesužalojus žuvies, paleisti praktiškai nepavyksta, tad atkabinimo įrankis tampa pastoviu pagalbininku.
Kibiu ruožu praplaukiame per geras 10 minučių, spėjame sugauti po kelias žuvis ir vėl atsiremiame į ramios tėkmės atkarpą. Dabar irtis tenka kiek ilgiau, pradedame keiktis, kad ne tokios upės tikėjomės, tačiau tai užtrunka tik gerą valandą ir upė pradeda platėti, o už gretimos salos netgi pasigirsta, mieliausias ausims, šniokšiančio vandens garsas.
Praplaukiame pro vakar mus aplenkusių suomių žvejų stovyklavietę ir nusprendžiame išplaukti į krantą apsidairyti. Juoba, kad ir upė visiškai pakeičia savo veidą – atsiranda stipri srovė, daug akmenų, ramesnės ir greitesnės srovės ruožų, kur tikrai pilna slėptuvių žuvims.
„Muselininkai“ Remigijus ir Kęstutis išsilaipina dešiniajame upės krante, o trys spiningautojai kairiajame. Tikriname atkarpą po atkarpos ir praktiškai visur randame žuvies. Įvairaus dydžio kiršliai ir nedideli upėtakiai vis atakuoja mūsų siūlomus masalus. Buvo keista stebėti kitame krante gaudžiusius suomius, kurie taip pat šukavo upę sukrėmis, tačiau per gerą valandą taip ir nematėme, kad būtų sugavę bent vieną. Traukdami žuvį po žuvies tuo negalėjome atsistebėti.

Nesu didelis voblerių fanas, tad pagrinde gaudau Ukrainietiškomis Select mikro vartiklėmis ir įvairiomis sukrėmis. Stiprioje srovėje bent kiek labiau pristabdyti lengvų vartiklių nepavyksta, tad geriausi rezultatai gaudant sukrėmis, o būtent 2 numerio Mepps Aglia ar Comet tipo varinio ir auksinio atspalvio lapeliu. Šių masalų reikia turėti pakankamą kiekį, nes jau pirmo pasivaikščiojimo metu dugne palieku kelis masalus. Tas pats ir bičiuliams – norint sulaukti kibimų, tenka „mepsą“ traukti lėtai ir šalia dugno, o dideli akmenys vis nusprendžia pasilikti masalų atminimui. Kaip bebūtų keista, tačiau Long tipo blizgutes žuvys vis ignoravo, nors rodos jos stabiliausiai dirbdavo stiprioje srovėje, bet koją kišdavo mažesnis lapelio sukimosi greitis.
Be prancūziškos klasikos turėjome ir kitų kompanijų gamintų sukrių, tačiau jos nė iš tolo neprilygo legendoms, o buvo ir tokių, kurios nesulaukė kibimo visos kelionės metu. Tad gavome gerų pamokų ir sužinojome kas yra kas.
Taip, gerą pusdienį pakovoję su kiršliais, priplaukiame nedidelį intaką. Visai šalia jo aptinkame ir tikrą, lašišinį tašką. Kol praplaukiame, pamatome vieną išėjimą, tačiau jų jau tyko keli galingais museliniais kotais apsiginklavę švedai. Pasilabiname ir sustojame kiek žemiau, su tikslu patikrinti intaką ir sugauti kokį stambesnį upėtakį vakarienei.
Pakrančių vaizdas po truputį pradeda keistis – daugėja berželių ir įvairių krūmų, kurių šakos tankiai susipynę ir nulinkę ant mažesniojo intako vandens. Judėti krantu nebegalime, tad brendame prieš srovę. Kartas nuo karto sustingstame pakerėti nuostabaus vaizdo. Vanduo visiškai skaidrus ir puikiai matosi pagilėjimuose stovintys milžiniški kiršliai. Nieko nelaukiame, ir jau po pirmų metimų žuvys taškosi srovėje, o mes kiek įmanydami stengiamės jas išvesti į ramesnį vandenį. Kiršliai čia pasirodo dar didesni nei pagrindinėje upėje, Marius sugauna 53 centimetrų sveriantį raibapelekį, šalimais su jais kimba ir upėtakiai – stori, nuostabių spalvų, nenuilstantys kovotojai po 40+ centimetrų ilgio. Sukasi ratu, malasi vandens paviršiuje ir niekaip nenurimsta. Ir visa tai vos kelių metrų pločio upelyje. Rodėsi, kiekviename bent 40 centimetrų pagilėjime slepiasi stambios žuvys, o didesnėse duobėse sugauname ir iki dešimties. Nuostabus jausmas, kai kas keli metrai gali tikėtis stambios lašišinės žuvies atakos. Tas pasismaginimas niekaip nepabosta, nes upė tikrai gyva ir laukinė. Per gerą valandą įveikiame tik kelių šimtų metrų upelio atkarpą ir nusprendę, kad vakarėja ir pats laikas kurti stovyklą, sukame atgal. Vakarienei paimame kelis kiršlius ir upėtakį, tą patį turėtų padaryti ir kiti bičiuliai, tad vakare nusimato kepta žuvis. Bent kiek pailsėsime nuo mėsiškos košės, juolab, kad dar turime duonos ir sviesto.

Grįždami sutinkame Kęstutį su Remigijumi, kurie seka mūsų pėdomis. Pamačius mūsų rankose kelias žuvis vakarienei jų lūpos atvėpsta ir įkalbėti grįžti bei ieškotis vietos nakvynei nepavyksta. Jie taip pat nori pasikrauti gerų emocijų ir sugauti bent keletą tokių šiaurinių kiršlių.
Stovyklą įsikuriame keliais šimtais metrų žemiau esančiame beržynėlyje. Vieta menkai prapučiama vėjo, o tai reiškia geresnes sąlygas uodams ir moškėms, bet su šiais gyviais mes jau susibendravome, kas dvi valandas atviras vietas tepamės Bens‘u ir būname pakankamai ramūs. Aplink daug sausuolių, tad netrukus įkuriame laužą, medis kiek drėgnas nuo vis purškiančio lietaus, bet ugniai išplisti gerai padeda čionykščio beržo žievė. Nedarydami vakarykštės klaidos tempiamės tentus ir bandome džiovintis šlapius daiktus. Nelabai pavyksta, nes lietus tai stiprėja, tai rimsta. Netrukus prisijungia ir likusioji dvijulė. Suplukęs Remigijus, patenkintu veidu, net išrėžia: - Jei taip kibs ir toliau, tai ką mes čia darysime dar visą savaitę?
Aliejuje čirškiname vakarienei pagautus kiršlius, truputį košės ir prisiriję iki soties grožimės nuostabiu tundros peizažu: milžiniškomis kalvomis, slėniais ir sraunia, tolyn vingiuojančia upe. Lietus įsismarkauja, tad, pilni įspūdžių, lendame į palapines ilsėtis, rytoj vėl turime įveikti nemažą upės atkarpą.
Tradiciškai, iš miegmaišio išverčia Remigijaus, besiblaškančio po stovyklavietę, balsas, netrukus pakyla ir likusieji. Miegalių tarp mūsų nėra, tad greit papusryčiavę pakuojamės daiktus ir judame tolyn. Laimutis, Marius ir aš nusprendžiame didesnės žuvies ieškoti didžiojoje upėje, o Remigijus su Kęstučiu traukia muselinius kotus ir mauna į vakarykštį intaką.

Leistis stipria srove labai smagu ir kilometrai tirpte tirpsta. Atsipalaidavę apžiūrime apylinkėse pūpsančias plikas ir uolėtas kalvas, nedidelius skardžius. Tačiau, vis išliekame budrūs, nes srovės greitai galime būti užnešti ant seklumos arba atsitrenkti į stambesnius akmenis.
Kartas nuo karto vis sustojame, pasivaikščiojame krantu ir pagaudome nuo kranto. Vieno tokio sustojimo metu, už kelių didelių akmenų, esančių plačioje rėvoje, pamušu „kibaus“ taško rekordą – 20 metimų ir dvidešimt padorių, iki 50 centimetrų kiršlių  pasiekė mano rankas. Nuostabus jausmas kai visiškai tuščioje upėje stovi įsibridęs iki juosmens, o žuvis po žuvies vis atakuoja tavo masalą. Ausis užgula šniokšiančio vandens garsas ir pamiršti viską gyvenime, visos mintys nuplaukia žemyn su srove.
Patikriname dar vieną intaką dešinėje, tačiau jis gilus, o lėta upelio srovė mūsų visai nesužavi. Ilgai neužtrunkame ir leidžiamės dar žemiau. Keista, tačiau lašišų buvimo upėje požymiai išnyksta visiškai, rodos jos čia net nemigruoja, o jų buvimą išduoda tik  retkarčiais sutikti žvejai su dvirankiais, galingais kotais.
Vakarėjant priplaukiame dar vieną, tačiau kiek didesnį intaką su labai stipria srove ir nusprendžiame įsikurti nakčiai. Nors šalimais pastebime ir įsikūrusius švedų muselininkus, jie mums netrukdo. Dar liko kelios valandos, tad kylame upeliu prieš srovę. Sugauname kelis padorius kiršlius, o Laimutis su vobleriu sugeba paleisti didelėje duobėje gyvenusį šio upelio karalių. Na atsibodo jam rodyti žvakes ir būti tempiamam prieš srovę. Pasak bičiulio tai buvo per du kilogramus svėręs upėtakis. Gaila, tačiau tikime, kad tokių gražuolių dar bus.

Upelis lėtėja ir pavirsta į nedidelių ežerėlių labirintą, kurio paviršius raibuliuoja nuo nosis kaišiojančių kiršlių. Vanduo gilus, tačiau labai skaidrus ir jame puikiai matosi įmitę ir storos žuvys. Nuostabus grožis. Jos čia radę tikrą idilę, ir nors žvejų abiem krantais praminti takeliai, tačiau visos keliauja atgal. Niekas jų netempia maišais namo, blogiausiu atveju yra paimama viena žuvis vakarienei. Vaizduojuosi šį upelį tekant gimtinėje – žuvies neliktų turbūt per pirmas dienas, tad nuveju šią utopinę mintį šalin ir nesigadinu nuotaikos.
Grįžtame į pasirinktą stovyklavietę, užkuriame laužą, džioviname niekaip nedžiūstančią, ar vis sušlampančią mantą. Sulaukiame įspūdžių pilnų Remigijaus su Kęstučiu, papasakojame apie nuostabius ežerėlius ir vos sulaikome likti vakarienei. Įspūdžių iki valiai, tačiau nuovargis mūsų nepalaužia, nors kojas nuo vaikščiojimo per slidžius akmenis ir maudžia. Labai keista, kaip mes jų neišsisukome, nes progų tam ir griuvimų buvo pakankamai.
Po vakarienės visi krinta ilsėtis, tačiau ne Remigijus su Kęstučiu – jie ruošiasi į naktinę, stambių upėtakių medžioklę. Ar tikrai ji bus rezultatyvesnė nei dieną? ...




Martynas Mikelionis
Straipsnyje panaudotos ekspedicijos dalyvių fotografijos



2017/08/16

Ekspedicija Švedija 2017 (2/4)

 
Susikrovėme. Labai sunkiai, bet pavyksta. Vieni kitiems padėdami užsikeliame kuprines ant pečių, prigriebiame improvizuotus neštuvus (panaudojome karišką lavonmaišį) su žūklės įrankiais, gelbėjimosi liemenėmis, tentais ir kita manta. Ant Remigijaus pagaminto karučio sukrauname valtis ir po truputį pradedame judėti. Taip judėti, nes ėjimu to nepavadinsi. Po kelių šimtų metrų jau reikia forsuoti upelį, o karutis niekaip nesusitvarko su akmenimis ir keturračio provėžomis. Tenka viską palikti ir tampytis pakaitomis. Taigi, per gerą pusvalandį pasistumiame tik kelis šimtus metrų, ir tik tuomet kai takas pradeda kilti į kalvą, sumažėja akmenų, judėjimas tampa kiek spartesnis.
Judėti į priekį darosi vis sunkiau – ilga įkalnė, beprotiškai sunkios kuprinės, spiečiai nepailstančių kraujasiurbių, kurie tik ir taikosi kaip pralysti pro veidą dengiantį tinklelį. Šiaip ne taip įveikus pirmą kilometrą bendromis pastangomis tenka remontuoti sulūžusį karutį, jis tikrai nebuvo pritaikytas nei tokiam svoriui, nei tokiai bekelei. Kelis skersinius atstoja čia pat vietoje nupjautas berželis, keletas metrų virvės ir po gero pusvalandžio vėl pajudame. Tuo pat metu mus aplenkia palengva žygiuojantys skandinavų žvejai. Persimetame keliais sakiniais apie „kritusius“, „artimiausias kapines“ ir „kraustymąsi su visais baldais“. Visi širdingai nusijuokia matydami mūsų vilkstinę. Jie gi atvyko tik kelioms nakvynėms ir planuoja gyventi vienoje stovyklavietėje, tad ir valčių netempia, ir juoktis turi teisę.
Virš galvų praskrenda sraigtasparnis. Matomai gabena žvejus į aukštupyje esančią stovyklą, iš kurios atskiros upės dalys yra pasiekiamos keturračiais arba pėsčiomis. Mums tokia prabanga sunkiai įkandama, tad ir toliau pėdiname suplukę ir vos vilkdami kojas. Kas keliasdešimt metrų keičiamės prie neštuvų, leidžiam pailsėti tai vienai tai kitai rankai. Išties, šiuo mūsų ekspedicijos momentu keikėme viską: ir sukrautas sunkias ir nepatogias kuprines, ir nelygų kelią, ir krapnojantį lietų. Įveikę pirmą kalvą kertame taką tarp nedidelių ežerėlių. Sušlampame, bandome spiningais patikrinti čionykščius vandenis, tačiau niekas neatsiliepia. Sukertame po šokoladinį batonėlį ir keikdamiesi judame toliau.
Optimizmo nesuteikia sutiktas vietinis švedas, kuris sunkiai stumia daiktais apkrautą dviratį. Pasak jo - atšalo oras ir per savaitę jis sugavo ne daugiau 20 kiršlių ir kelis upėtakius. Nuotaiką sujaukia, o ypač kai iki upės lieko dar pusė kelio.
 
Ir tik, kai tolumoje pamatome upę visiems atsiranda antras kvėpavimas. Jaučiau, kaip vėl užplūsta jėgos ir tą paskutinį kilometrą įveikėme pakankamai greitai, su pakylėta nuotaika. Taigi, reziumė – 10 kilometrų atstumą įveikėme per 6-7 valandas. Tikri vėžliai, bet reikėjo mus pamatyti. Suplukę, nusimetėme kuprines ir kritome aukštielninki ant žemės, nenorėdami net atsigręžti į kuprinių pusę. Žinojome, kad sunkiausias etapas jau įveiktas ir kad toliau bus tik lengviau.
Upė mus pasitiko pakankamai stipria srove ir skaidriu kaip krištolas lediniu vandeniu. Drąsiai gėrėme tiesiog iš jos, neieškodami šaltinių ar mažesnių upelių. Vandens kiekis priminė Merkio žemupį, tačiau su žymiai stipresne srove, mažesniu gyliu ir milžiniškais akmenimis. Vagos kritimas matėsi plika akimi, o šniokštimas buvo girdimas už kelių šimtų metrų. Tikrai bus ką veikti su mūsų valtelėmis, tikėjomės kiek ramesnio vandens.
Kol įkūrėme pirmąją stovyklavietę, buvo laiko apžiūrėti ir upę ir jos pakrantes. Trukdė tik vis purškiantis lietus, tačiau labai į jį nekreipėme dėmesio – svarbu nebereikia tempti tų sunkių nešulių. Upė tikrai nėra laukinė, kur neįmanoma sutikti žmonių. Gretimai stovyklavo keli vietiniai švedai, kurie iš šalimais sudėtų įrankių tikėjosi lašišų. Buvo pasistatę didelę palapinę ir dabar mėgavosi karšta, ant laužo kepta vakariene. Pakrantėje radome dar kelias tuščias stovyklavietes ir žvejų nutryptą takelį pačia pakrante.
Tai šiek tiek liūdino, tačiau nuotaikas greitai pataisė Kęstutis ir Marius - spiningais patikrinę pirmą ramesnės srovės ruožą. Per kelias minutes ant mikro vartiklių sugavo 4 kiršlius, kurių vienas buvo per 40 centimetrų. Tikrai ne kuklus rezultatas, Lietuvoje tokio kiršlio aš nebuvau sugavęs. Taigi, nuotaikos jau pakilesnės. 
Pasistatome palapines, susikuriame laužą iš mums ištikimai tarnavusio karučio ir aplinkinių sausų berželių. Tačiau nuo uodų tai ne ypatingai saugo, tenka būti su tinkleliu arba kas pusvalandį teptis viską graužiančiomis priemonėmis nuo uodų. Ant atsineštos dujinės viryklės paskubomis pasidarome bendrą vakarienę iš grikių su šernienos ir kiaulienos konservais, atsigeriame kavos ir netverdami savo kailyje lekiame prie upės mirkyti masalų. Nors laikrodis rodo 22 valandą, tačiau sutemti nesiruošia, o  vakarienė šiek tiek atstatė jėgas.
Pirmi metimai bevaisiai, ir tik sulėtinus pravedimą sulaukiu pirmų kibimų. Nedideli, iki 30 cm kiršliai veriasi vienas po kito. Būtų smagu, tačiau nuovargis vis dėlto daro savo ir ilgai nežūklaudami krentame ilsėtis, o ir lietus vis stiprėja. Keistos tos poliarinės naktys – per visą kelionę tamsos taip ir nesulaukėme, nors beveik kiekvienas pasiėmėme po 2 prožektorius.
Naktis praėjo akimirksniu, o apie paros metą galima spėti tik pagal laikrodį, nes dangumi plaukiantys debesys ir migla trukdo laiko nuovokai. Netinkamos mūsų palapinės jau po pirmos nakties pasirodo nieko vertos. Daugelyje palapinių balos, šlapi miegmaišiai ir kiti daiktai. Patys kalti, kitoje stovykloje būtinai tempsimės tentus apsaugai nuo lietaus. O jo tikrai yra, rodos kelios minutės be kritulių ir vėl atplaukęs debesis apsipila purslais. Saulės kol kas nematyti. O uodai ir piktosios „moškės“ nesiruošia nurimti, aktyvios ir dieną ir naktį. Truputį traukia kojų raumenis, gelia pečius. Dar kelias dienas jausime smagaus žygio pasekmes. Bendražygis Marius vos išsiropščia iš miegmaišio ir stena dėl nugaros skausmų.
Papusryčiaujame tradiciškai, tik šį kartą – ryžių košė su konservais. Atsigeriame kavos ir ruošiamės valtis tolimesniam etapui. Turime savaitę laiko nusigauti iki pirmo labiau civilizuoto taško ir iš jo pėsčiomis pasiekti mūsų automobilį, tačiau iki jo dar geri 50 kilometrų upe, kurie taip pat pilni nuotykių ir sunkumų. Juk nė vienas čia nesame buvę, nė vienas nesame patyrę šio krašto svetingumo.
Gerą valandą pučiame valtis ir į jas krauname savo mantą. Viską kišame į celofaninius maišus, kad neduok dieve išvirtus viskas neperšlaptų. Tada viską tvirtiname prie valties, velkamės neskęstančias liemenes ir pajudame pirmyn. Lėkdami stipria upės srove suprantame, kad kartas nuo karto reikia sustoti ir slenksčius įveikti brendant pakrante, labai jau nesinori prakiurdyti ir taip seną valtelę. Juo labiau Kęstutis leidžiasi nedidele PVC valtele labiau skirta pliažo pramogoms nei ekstremaliam leidimuisi upe, o Laimis plaukia vienviete pripučiama baidare prisirišęs neperšlampamą, oro pripūstą maišą, kuriame sukrauta kuprinė.
Tikiu, dabar tai atrodo juokingai ir labai drąsiai, bet tuo metu mes meldėmės, kad neduok dieve niekas neprakiurtų ir galėtumėme saugiai leistis toliau.
Bus daugiau....

Foto iš ekspedicijos dalyvių albumų
 

2017/08/10

Ekspedicija Švedija 2017 (1/4)

Išvykti tolyn į šiaurę yra dažno žvejo svajonė, ne išimtis ir aš. Visą vaikystę skaitydavau įvairiausius nuotykius ir vandens turistų pasakojimus iš tų kraštų. Apie milžiniškas lašišas, upėtakius ir per 60 centimetrų peraugusius kiršlius. Tačiau drąsos išlėkti vis trūko. Rusija sąlyginai užsidarė, Suomija ar Norvegija rodėsi labai jau „ištryptos“ ir laukinio šiaurės žavesio jose vargu ar rasiu. Tačiau, anaiptol, to žavesio radome ir netgi arčiau nei manėme. Tai šiaurinė Švedijos dalis, kur dar stipriai nepratiesti žvejų maršrutai, kur pagrindinė transporto priemonė yra keturratis arba sraigtasparnis, o automobilį tenka palikti labai toli.
Kaip bebūtų keista, lengviausias darbas buvo surinkti bendraminčių kompaniją. Užtekdavo vieno klausimo ir gaudavau sutikimą. Nesvarbu buvo kur, kaip, svarbu, kad į šiaurę, o dar jei pigiai – turėtume tilpti į 200 eurų sumą jau su maistu. Ir tai už 10 parų poilsinę, uodų šėrimo kelionę. Neįtikėtina.

Tada prasidėjo pasiruošimas, turėjęs trukti net tris mėnesius, o realiai vykęs paskutinę savaitę. Informacijos apie tuos kraštus buvo ne ypač daug, tačiau šiaip taip jos prisirinkome. Labai padėjo Kęstutis Juška, kuris ten buvo prieš metus. Tad jo raminantys žodžiai, kad viskas pavyks ir buvo lemiami.
Mūsų planas buvo labai paprastas. Automobiliu važiuojame tol kol tai įmanoma, tol kol kelias pravažiuojamas. Tada susikrauname mantą ant pečių ir apie 12 kilometrų žygiuojame iki upės. Pasiekę upę, prisipučiame valtis, į jas susidedame kuprines, palapines ir leidžiamės pasroviui. Taip, bevaikydami uodus, per 5 dienas turėtume pasiekti vienintelį automobiliu pravažiuojamą kelią. Iš čia pėsčiomis arba pakeleivingu transportu, gal net taxi (to nebuvome suplanavę) grįžtame į tą vietą, kur palikome savo automobilį. Susirenkame inventorių ir pilni įspūdžių riedame namo.

Pagrindinės kliūtys, kurios galėjo pakišti koją šioje avantiūroje, tai sugedęs automobilis, ne vietoje pasitaikiusi meška arba sprogęs valties bortas. Juk leistis ruošėmės ne specialiomis baidarėmis, pritaikytomis sraunioms upėms, tačiau paprastomis, labai senomis dvivietėmis Ufimka, Nyrok valtimis. Vienas iš bičiulių sakyčiau visiškas extrymas – su vienviete pripučiama baidare, o iš paskos ruošėsi temptis neperšlampamą maišą su manta.
Taigi. Kelionė automobiliu link žygio pradžios taško buvo lengva ir be didelių nuotykių. Alytus – Kaunas – Ryga – Talinas – Helsinkis ir t.t. Išvažiavome anksti ryte, tad kelionė buvo rami ir smagi. Sunkiau buvo su keltu, nes norėdami sutaupyti iš anksto užsisakėme pigiausią keltą. Pasirodo 3,5 valandos atsėdėti kavinėje klausant 5 „popsinių“ dainų repertuaro yra peilis nervams, o neramus ir nepatogus miegas jį dar labiau aštrino. Tačiau, ištverti galima beveik viską, ne išimtis buvo ir šie „nervų muzikantai“.


Važiuojant tolyn į šiaurę per Suomiją ir Švediją labai smagu stebėti besikeičiančią gamtą. Pušis keičia eglės, jų šakos vis trumpėja, o aukštis mažėja, kol galų gale nebelieka net tų. Vaizdas pro langą labiau primena poligoną – nedideli vos kelis metrus siekiantys beržai, akmenys, skurdi samana ir Lietuvoje į raudonąją knygą įrašytas beržas-keružis, kuris čia radęs idealias sąlygas ir plačiai išsikerojęs visur, kur yra bent kiek laisvesnio ploto. Daugėja ir vandens, vieną ežerą keičia kitas, o upės vis sraunėja ir sraunėja. Pradeda imti nerimas dėl mūsų valtelių.
Sustojame vietinėje parduotuvėlėje įsigyti žūklės leidimų. Sumokame po 30 europietiškų pinigų, gauname informatyvų žemėlapį ir trumpas žūklės taisykles. Apskritai žūklės leidimų išdavimo tvarka Švedijoje labai sudėtinga. Centralizuotai internetu įsigyti leidimų taip ir nepavyko, tad reikia kreiptis į žemės savininkus, kad jie aprūpintų leidimais. Su šia parduotuvėle mums pasisekė, ne gana to, kad ji dirbo sekmadienį, tai dar buvo ir ledų, kurių skonio nejausime likusią savaitę.
Nuriedame dar keliasdešimt kilometrų tvarkingu žvyrkeliu, kol jis atsiremia į nuostabaus grožio, tarp plikų kalvų pūpsantį ežerą. O mus išlipusius pasitinka visa uodų ir muselių galybė, truputį krapnojantis lietutis ir nuostabūs vaizdai. Nebėra mobilaus ryšio. Čia atliekami paskutiniai paruošiamieji darbai, ruošiamas karutis ir neštuvai, kurie turėtų palengvinti pečius slegiančią naštą kelionės iki upės metu. Pasidalinamas bendras maisto davinys, puodai, dujinės ir kiti rakandai. Čia prasideda ir pirmi sunkumai, pasirodo pilnai sukrautų kuprinių ant pečių nė vienas nebuvome užsidėję, o kur dar žūklės įranga, valtys.... ojojoj....
Bus daugiau....
Kelios foto iš ekspedicijos dalyvių įrenginių: