2013/11/26

AKSESUARAI šiuolaikinei dugninei



     Kalbant apie žūklės įrankius, dažniausiai yra minimi meškerykočiai, ritės ir valai, na dar paminimi kabliukai, taip ir pats dažnai pasielgiu savo blog‘e, tačiau visiškai pamirštami visi kiti aksesuarai naudojami žūklėje. Juk šiuolaikinei mėgėjiškai žūklei yra prikurta tiek įvairiausių naudingų smulkmenų, kad tarp jų labai lengva pasiklysti. Gamintojai prikūrę pačių įvairiausių karabinų, sukynių, segtukų ir kitų pagalbininkų, siekdami kaip įmanoma labiau palengvinti žvejo dalią. Tai liečia ir plūdinę meškerę ir spiningą, tačiau aš norėčiau daugiau papasakoti būtent apie šiuolaikinei dugninei meškerei skirtus aksesuarus. Vieni jų labai svarbūs žūklėje, kiti skirti tik žvejo patogumui. Jų yra begalės, juos gamina daugelis žūklės reikmenų gamintojų, tačiau aš minėsiu tik pačio išbandytus. Juolab, kad dauguma šių aksesuarų tenka naudoti pastoviai dalyvaujant dugninės meškerės varžybose. Kas žino, gal būt iškovotą čempiono titulą šių metų Lietuvos dugninės meškerės čempionate reikia dalintis su jais?  
                              „Drennan Clip Beads“-  vieni būtiniausių priedų dugninei žūklei. Tai segtukai skirti šėryklėlei tvirtinti ant pagrindinio valo, kai norite, kad jūsų šėryklėlė ar svarelis laisvai judėtų valu. Dauguma šiam reikalui naudoja paprasčiausius vielinius segtukus, tačiau jie greitai pažeidžia ir labai susuka valą. Šiame segtuke skylė pagrindiniam valui padengta plastiku – tai leidžia labai lengvai judėti valu ir mažina jo pažeidimo tikimybę, o  šėryklėlės pasikeičia labai greitai ir laikosi labai patikimai. Patį užsegimą, reikalui esant, taip pat galima padengti silikoniniu ar termo „kembiku“ tai mažina apsisukimo ir užsikabinimo galimybę.  Jie gaminami 4 mm ir 6 mm dydžio galvutėmis ir trijų skirtingų spalvų, tad išsirinkti tinkamus tikrai galima. Šiuos „karabinus“ naudoju jau nebe pirmi metai ir niekad su jais neiškilo didesnių problemų. Tai pastovus mano dugninės meškerės sistemėlių kompanionas.
                          „Drennan Quick Change Beads“ – tai ne tik puikus ir patikimas segtukas pavadėliui, tačiau ir slankiojančio švino, ar šėryklėlės atmušėjas. Naudojant šį segtuką nereikės galvoti apie „stop mazgus“. Nereikės jokių karoliukų ir „stop“ svarelių. Pavadėlį galėsite pakeisti per kelias akimirkas, jo kilputė niekada nebus užsispaudusi, o specialios įpjovos neleis pasižeisti valo. Nėra jokios baimės juos sulaužyti, nes atmušėjas pagamintas iš gumuotos medžiagos. Šie segtukai gaminami dviejų dydžių ir dviejų maskuojančių spalvų. Kompanija Drennan specialiai vengia nenatūralios juodos spalvos savo gaminiams. Na, o paprastą naudojimą dar palengvins naudojimo instrukcija ant pakuotės. „Quick change beads“ naudoju visada, kai naudoju slankiojančią sistemą ir tenka dažnai keisti pavadėlius.   
                              „Cralusso maggot clips“ – Jau bene 7 metai kai prekyboje pristatyti segtukai musės lervoms, tačiau dauguma dugninės meškerės entuziastų be reikalo jų dar nenaudoja. Jie leidžia gaudyti „plauku“ naudojant musės lervas. Esant šaltam orui pavasarį ir rudenį, tai tampa vienu iš pagrindinių masalų karpių žūklėje. Besiraitančio lervų kamuolio pro savo akiratį nepraleis ir karšis ar lynas, na o kabliukas visada bus laisvas ir patikimai įsikabins į žuvies lūpą. Prie natūralių lervų galima pridėti ir silikoninių, suteiksiančių masalui plūdrumo. Be musės lervų dar galima naudoti ir sliekus, šutintus kanapės grūdus ar kitus masalus. 
                       „Drennan feeder gum“. Vis populiarėjant dugninėje žūklėje naudoti pintus valus, leidžiančius žvejui pastebėti net ir menkiausius žuvies prisilietimus, ši guma tampa neatsiejama dugninės sistemėlės dalimi. Ją galima naudoti pačiose įvairiausiose dugninėse sistemėlėse. Aš paprasčiausiai dedu iki 10 centimetrų gumos atkarpą prieš pavadėlį, tai padeda sušvelninti žuvies smūgius, kurių metu dėl pinto valo netamprumo dažnai trūksta pavadėlis. Atkarpą tvirtinu paprasčiausiai „kilpa į kilpą“ būdu. Valas šios gumos visiškai nepjauna. Ji yra gaminama trijų diametrų:  0.38mm, išlaikanti 1.8 kg apkrovą, 0.56 mm – 2.7kg ir  0.62mm išlaikanti 3.6 kg svorį. Ją taip pat galima naudoti kaip šėryklėlių amortizatorių, tai padeda saugiau užmesti. Dabar galite be baimės naudoti ir labai ploną pavadėlio valą. Šiemet beveik visą sezoną žvejojau naudodamas išskirtinai tik šią gumą ir galiu drąsiai teigti, kad tai vienas geresnių išradimų. 
                      „Cralusso soft beads“. Iš pažiūros tai patys paprasčiausi karoliukai skirti slankiojamoms dugninėms sistemėlėms, tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Tik atidžiau apžiūrėję, pamatysime teigiamas jų savybes. Jie guminiai – nereikia bijoti, kad kieta plastmasė pažeis jūsų valą, jie niekada nesuskils atsitrenkę į akmenį ar nuo slankiojančio švino ir suktuko. Karoliuko kiaurymė valui skirtingose jo pusėse yra skirtingo diametro. Tai leidžia suktuko panaudojimo atveju, pusę jo paslėpti pačiame karoliuke. Toks nedidelis triukas  sumažina pavadėlio apsisukimą aplink suktuką, kuris dažnai naudojamas gaudant srovėje ar masalais susukančiais valą. Paprasta ir labai efektyvu.
                      „Drennan Leger Stops“. Puikūs plastikiniai „atmušėjai“ skirti gaudyti nedideliais svareliais ar mažytėmis šėryklėlėmis. Jie naudojami tada, kuomet kabliukas rišamas tiesiog prie pagrindinio valo nenaudojant pavadėlio. Taip dažnai upėje gaudomi šapalai batonu ar kukurūzo grūdu. Šio aksesuaro esmė – užspaudimas bet kurioje valo atkarpos vietoje, todėl „pavadėlio“ ilgį galima koreguoti tiek kiek reikalauja sąlygos, ir tai užtrunka žymiai greičiau nei jį keičiant. Dažniausiai žvejai naudoja paprastus užspaudžiamus švino šratelius, tačiau jie blogai laikosi ir žeidžia valą. Aišku, šis aksesuaras naudojimas ne vien tik dugninės meškerės sistemoms, puikiai juos pritaikys ir spiningautojai. Gaminami jie yra dviejų dydžių, tad pritaikyti galima tikrai daug kur.
                       Cralusso Line marker“ – aukštos kokybės, ilgai išliekantis, vandeniui atsparus valo žymeklis. Dauguma sakysite jis skirtas plūdininkams, žvejojantiems tolimo užmetimo meškere. Taip, tačiau ne tik jiems. Pažįstu tik vieną sportininką, kuris neįstato valo į ritės būgnelyje esantį laikiklį, tam, kad visąlaik šėryklėlė leistųsi tame pačiame atstume. Tai daro bene visi – ir tai iš tiesų vienas iš sėkmingos žūklės garantų. O ką daryti jei žūklės eigoje valas iš šio laikiklio išsprūsta? Arba jį reikia atkabinti kovojant su stambia žuvimi? Tenka vėl matuotis užmestą atstumą skaičiuojant ritelės apsisukimus, arba klojant valą tarp dviejų kuoliukų. Šis markeris padeda to išvengti – tereikia juo pažymėti nedidelę valo atkarpą prieš jį „užklipsuojant“ ir viskas – dabar visada žinosite tikslų atstumą iki jaukinamos vietos ir išsprūdęs iš ritės „klipso“ valas nesugadins geros žūklės.
                     „Cralusso Fine Qiuck Snap“ – labai mažas, tačiau labai patogus daikčiukas. Jo pagalba visada labai greitai pakeisite pavadėlį su atbukusiu kabliuku į naują su aštriu. Ir nors kilpa į kilpą tvirtinamas pavadėlis vis dar plačiai naudojamas žūklautojų, siūlau išbandyti šį aksesuarą. Naudojant jį, jums nebereikės vargti perveriant kabliuką. Čia pakaks užkabinti pavadėlio kilputę ant plonos vielos kabliuko ir užspausti gumine apsauga, o esantis suktukas sumažina pavadėlio sukimąsi, gaudant musės lervomis. Šios „spynelės“ gaminamos dviejų dydžių – 0,06 gr. ir 0,04 gr. svorio. Pastarieji labai puikiai tiks ir plūdinės meškerės gerbėjams.

2013/11/19

Vietoj lydekų



Tik vėlyvą vakarą sužinojus, kad ilgai planuoti ūkiniai darbai sodybvietėje nukeliami, nebeliko nieko kito kaip tik jungtis prie kolegos vykstančio į lydekų žūklę ir palaikyti jam kompaniją. Nusprendėme aplankyti vieną nedidelį ežerėlį Alytaus rajone, kur kiekvieną rudenį be didesnio vargo, spiningu galima sugauti lydekų. Ir nors čia žvejų dažniausiai netrūksta, laimikiais giriasi retas, o geresnio kibimo galima tikėtis tik vėlų rudenį išskaidrėjus vandeniui. Būtent toks metas dabar siaučia už lango – lietingas lapkričio vidurys.
Apie 7 valandą ryte pradedame krautis žvejybinę mantą, kurią šiaip ne taip sugrūdame į Audi universalą. Tradiciškai užsukame karštos kavos į degalinę, papildome automobilinio kuro atsargas ir pirmyn. Nežinau kodėl, tačiau kaip visada skubame – noras greičiau išvysti raibuliuojantį vandens paviršių neleidžia delsti, juo labiau, kad telkinys tyvuliuoja už keliasdešimt kilometrų nuo miesto.
Šauniai sutvarkytas privažiavimas pakelia nuotaiką, o kolegos įsigytos oro pompos galimybių demonstravimas verčia ir nusistebėti. Atrodytų niekniekis, tačiau per kelias minutes pripūtėme beveik 4 metrų PVC valtį be jokio fizinio vargo. Ir tai tik 20 procentų pompos galingumu. Tikrai vertas dėmesio pirkinys, tik kaina truputį kandžiojasi – perkopia 300 litų sumą.
Sinoptikai pranašavo giedrą ir šilumą. Nebuvo nei to, nei kito. Apsiniaukęs rudens dangus purškė iki pat pietų, o žvarbus vėjas vertė ieškotis pirštinių. Beisbolo kepuraites greitai pakeitė „flisiniai“ ir kitokie galvos apdangalai, o kaklą net teko papuošti šaliku.
Nutarę velkiauti skirtingais masalais, turėtumėme greičiau išsiaiškinti dantytųjų norus, tad kolega deda negiliai neriančius voblerius, o aš bandau visą arsenalą čia veikusių silikoninių masalų. Pirmieji praplaukimai virš giliausių ežero vietų ne juokais nustebina – žuvies lyg nebūtų. Senukas ekonominės klasės Garmin-as neskleidžia nė menkiausio žuvies buvimo signalo tik tyliai piešia dumblėto dugno nelygumus. Visa žuvis tvarkingai atgulusi ant dugno laukia žiemos.
Sukame ratą po rato, keičiame masalus, tačiau nei krepšt. Kelias perspektyvesnes vietas netgi apmėtome. Visiška tyla. Vaišinamės garuojančia arbata iš termoso. Jei pirmomis rytinėmis valandomis buvome vieni, tai dabar gausėja žūklautojų būrys ir ant vandens pasirodo kelios vietinių valtys. Dauguma velkiauja giliausiomis ežero vietomis, kiti netgi bando laimę statydami skritulius su gyva žuvele, tačiau laimikiais niekas nesigiria. Labai nustebino vieno vietinio žvejo sistemėlė. Jis gaudo velkiaudamas trimis 10 centimetrų ilgio „gumomis“ pritvirtintomis ant vieno pagrindinio valo, deja ir šis „žuvies mėgėjo“ išradimas nepadeda.
Sukant eilinį ratą prie pat nendrių juostos, esančioje 3 metrų duobėje kolegos voblerį sustabdo įnirtingas kibimas. Mintyse jau matome pirmos šiandieninės lydekaitės piruetus, tačiau pritraukta prie valties žuvis nenori kilti į paviršių. Įtartina ir labai šviesi žuvies spalva. Dar metras ir paviršiuje pasirodo pasišiaušęs ir piktas sterkas. Voblerio kabliai įstrigę apatinėje žiaunų dalyje, tad vos nesusižaloju pirštų keldamas žuvį iš vandens. Iš akies duodam apie pusantro kilogramo. Kitų vandens telkinių standartais tai įprastas laimikis, tačiau čia iki šiol pagaudavome tik nelegalius jo giminaičius. Pasidžiaugiame žuvimi, suplojame rankomis ir užsikabinę panašaus spalvinimo masalus, stengiamės atidžiau patikrinti laimingąjį tašką, tikėdamiesi sulaukti daugiau kibimų.
 Tuščia. Ir vėl sukame ratą po rato tikėdamiesi lydekos. Keičiu masalus kas geras 15 minučių, tačiau nerandu to laimingojo. Kolega ištraukia nedidelę lydekaitę ant to paties laimingojo masalo, vietinis irgi ištraukia per kilogramą sveriančią aštriadantę, o aš vis nieko. Tačiau silikoninių masalų keisti į kitus neskubu – stengiuosi išbandyti veik visą arsenalą.
Paskutinė viltis buvo Berkley Ripple Shad violetine nugara dažyta silikoninė žuvelė, kuri šiemet jau padovanojo keletą tikrai gražių sterkų. Surandu kiek įmanoma lengvesnį galvakablį ir lėtai plaukdami pirmu elektrinio variklio bėgiu bandome kiek įmanoma lėtinti pravedimą virš kitos gilios vietos, esančios taip pat šalia švendrų juostos.
Duobės viduryje kelis kart masalo paragauja nežinoma žuvis. Viliamės, kad tai irgi sterkų darbas. Valčiai tolstant ir eholotui rodant vis mažesnį gylį sulaukiu kibimo. Deja žuvies nepakertu. Po kelių sekundžių dar viena nerezultatyvi ataka ir tik atleidus meškerykotį seka trečias užtikrintas kibimas. Ir vėl vandenų „vilkas“, tokio pat dydžio kaip ir pirmasis. Nuostabai nėra ribų – atvykome gaudyti lydekų, o kimba sterkai.
 Trumpa rudens diena tirpte tirpsta, dar bandome praplaukti per tuos pačius taškus, tačiau tuščiai. Po pietų pasirodžiusi saulė jau leidžiasi už horizonto ir žinome, kad už gerų dvidešimt minučių beveik visai sutems. Laikas plaukti į krantą ir ruoštis namo.
             Taigi nors žūklė ir nebuvo labai rezultatyvi, tačiau pora dėmesio vertų žuvų vis dėlto pradžiugino, juo labiau dabar žinome, ko galima tikėtis ir netgi į ką taikytis kitose žūklėse šiame ežere. Tik gaila, kad pranašaujami šalčiai gali viską sutrukdyti ir kitas žūkles nukelti jau į kitus metus.
 

2013/11/03

Su "Naujokais"

    
     Kas gali būti geriau už pažintį prie vandens? Nebent tik pažintis prie vandens ir gaudant dideles žuvis. Tokioje aplinkoje ir sutikome būsimus mūsų klubo narius. Nors klube naujokai, dar net oficialiai neįtraukti į narių sąrašą, tačiau žūklėje toli gražu ne. Tikri dugninės gerbėjai, lipę ant nugalėtojų pakylos jau ne vieną kartą, dabar dar ir geri bičiuliai – kitų metų Ant-Bangos „feederio“ komandos partneriai.
     Taigi susirinkome prie tvenkinio, kur visada kimba. Pasidalinome praėjusio čempionato įspūdžiais, apkalbėjome įvairias sportinio žūklės pasaulio paskalas ir griebėmės meškerių – vaizduotę, kaip visada kaitino šio tvenkinio žuvys.
     Ilgai laukti kibimų nereikėjo ir pirmos žuvys pasirodė krante – pagrinde kibo kilograminiai karšiai ir nedidelės kuojytės. Su nedidelėmis pertraukomis, vis susibėgdami pabendrauti traukėme plačiašonius. Kitame krante televizijos laidos „Apie žūklę“ vedėjas gaudė lydekas „Dead baitu“. Kiek matėme kelias viršijančias 5 kilogramų ribą ištraukė – tačiau tai ne laidos anonsas ir grįžkime prie karšių.



Lyginant su vasara kibimas tikrai nebuvo labai aktyvus. Tikėjomės suvilioti ir vieną kitą karosą, tačiau jų kibimų taip ir nesulaukėme. Tiesa iš kažkur tinklelyje atsirado du kilogramus perkopęs veidrodinis karpiokas – tad ir jam teko garbė papozuoti prieš objektyvą.
Vėsi rudens diena greitai baigiasi – kraunamės mantą ir atsisveikiname, ne visam – iki kito susitikimo. O jų dar bus – jei ne žieminės dugninės varžybose ar betykant vėgėlės, tai ant pirmojo ledo.