Žiema ir "method feeder" - Įmanoma!!!

Skaityti toliau

Skaityti toliau

O TU ar Ateisi prie Seimo?

Skaityti toliau

Winter Season Opening Day Announced

 

 Kiek galima laukti? Jau antrą savaitę dauguma Dzūkijos ežeriukų užtraukti plonu leduku, tačiau užlipti ant jo niekaip nepavykdavo - tie 3 centimetrai tikrai drąsos nepriduoda. O ir spiningauti, ar mirkyti šėryklėlę didesniuose vandens telkiniuose, didelio noro nebeliko.
   Tačiau šiandien, prieš pietus į FB paskyrą įdėta Kęstučio nuotrauka su pirmais ešeriukais sugautais nuo ledo, verste išvertė iš kojų. Kiek įmanydamas greičiau stengiausi sutvarkyti šeimos man iškeltus uždavinius ir nors kelioms valandoms išlėkiau išbandyti vis dar traškančio ir nesaugaus, tačiau pirmo ledo.
   Vienam, ant 3-4 centimetrus storio tesiekiančios plutos, būtų labai nejauku ir net nepatartina ropštis. Kolega, kuris padėtų išsikapstyti iš ledinio vandens - būtinas. Taip pat būtinai su savimi reikia turėti "nagus" padėsiančius nelaimės atvėju, o eketes geriausia pramušti peikena.
   Taigi laikrodis rodo kiek po 14 valandos ir aš jau traukiu iš automobilio žieminę dėžę su visais reikalingais rakandais. Pasisveikinu su Kęstu ir beveik tekinas pasileidžiu link tvenkinio. Pirmi nedrąsūs žingsniai matiniu, vos apsnigtu leduku. Vietomis ledas traška ir linksta, tačiau laiko. Atsargumo nepamirštame ir neskubėdami vaikštinėjame pakrante bandydami surasti žuvies susibūrimo vietas. Tai vienoje, tai kitoje eketėje žuvys susidomi masalu, tačiau pakirsti nepavyksta. Po geros pusės valandos randame kiek aktyvesnes eketes. Kimba nedideli ešeriukai, kuojos. Kęstas blizgute sugundo per 100 gramų sveriantį dryžių. Kad ir koks menkas laimikis, tačiau verčia nusišypsoti ir pasidžiaugti tomis pirmomis žuvelėmis pagautomis nuo ledo.
   Ilgai nebeužsisėdime, juo labiau, kad trumpa žiemos diena eina į pabaigą. "Kirminas" nurytas. Dabar drąsiai galime laukti tvirtesnio ledo. Ir nors prognozės nieko gero nepraneša, tačiau viltis niekur nedings.

Skaityti toliau

Paskutinės rudens dienos tandemas

               Būtent taip ir vadinosi paskutinę lapkričio dieną vykusios šiuolaikinės dugninės meškerės varžybos, ir vyko jos „tandemo“ ritmu, t.y. buvo gaudoma poromis ir skaičiuojamas bendras dviejų žvejų rezultatas. Panašios varžybos jau tradiciškai rengiamos daugelyje šalių, ypač populiarios dvejetų pasaulinės varžybos Airijoje, į kurias susirenka virš 140 „tandemų” iš daugelio šalių, netgi Brazilijos.

                Lietuvoje tokio pobūdžio varžybos rengiamos dar tik keli metai, tačiau pagal norinčiųjų jose dalyvauti žvejų kiekį galima spręsti, jog jų populiarumas, kaip ir apskritai dugninės meškerės, po truputį auga. Tai be galo džiugina, nes daugėjant dalyvių varžybose didėja ir konkurencija, o didėjant jai, auga ir meškeriotojų profesionalumas. Šiose varžybose pareiškė norą dalyvauti netgi vienas iš televizijos laidos „Šiandien Kimba“ vedėjų – Emilis Muliuolis. Kaip jam sekėsi startuoti pirmose tokio tipo varžybose pamatysime  rezultatuose. 

                Pirminis ketinimas rengti varžybas Nemune ties Birštonu patyrė visišką fiasko. Vos savaitę prieš varžybas atliktos treniruotės parodė, jog viso sezono metu čia karaliavusi žuvis kažkur „išgaravo“. Dideli jos kiekiai ir aktyvus kibimas taip reikalingas panašiam renginiui, dabar buvo neįmanomas. Suveikė klubo bičiulio Sergejaus „planas chuliganas“ ir startą buvo nutarta nukelti į Punios komercinį tvenkinį, kuriame visada kažką galima sugauti. Taigi, varžybos ir sportinio sezono uždarymas turi įvykti.

                Dieną prieš būsimą kovą padarėme treniruotę. Žuvis buvo gan aktyvi, tačiau laikėsi labai skirtingose vietose, buvo taškų, kuriuose jos nebuvo visiškai, tačiau kai kurias išvadas padarėme. Pirma – neradome didesnės žuvies arčiau kaip 40 metrų atstumu nuo kranto, arčiau kibo tik kuojos, tačiau reta viršijo 100 gramų ribą, tad taikytis vien į jas nebuvo verta. Antra - žuvis vengė labai stipraus jauko kvapo, geriausia sekėsi vilioti paprasčiausiu smulkios frakcijos, neutralaus kvapo jauku. Trečia – žuvys mielai rinkdavosi didelį masalą,  didelį kuokštą trūklio lervų ar keturias, penkias stambias musės lervas ir netgi kukurūzą, tačiau slieką dažniau ignoravo, nes tarp kibimų praeidavo labai ilgas laiko tarpas.

                Planas paprastas – ištraukti gerą sektorių ir ieškoti didesnio gylio ar gaudyti toli nuo kranto. Atrodytų viskas paprasta – keli žingsniai ir mes čempionai, tačiau fortūna kartais viską ima ir sugadina.

                Pirma „nesėkmė“ „Ant Bangos 1“ komandos tandemo tykojo ankstų paskutinės rudens dienos rytą. Jau burtų traukime, nors juos traukėme pirmieji, sugebėjome ištraukti patį prasčiausią sektorių. Aišku, tai tik mūsų subjektyvi nuomonė, tačiau tai buvo pats sekliausias sektorius. Visos kitos komandos gaudė beveik metru giliau tokioje pačioje distancijoje. Beliko stengtis ir mesti iš peties. Guodė tik kardinaliai pasikeitęs vėjas, tad dabar sėdėsime visiškai priešingame bangų mūšai krante, ir tai jog iš dešinės neturėsime kaimynų, o iš kairės jie gan tolokai už priekrantės medžių.

                Pasiruošimui skirtas laikas tirpte ištirpo, juolab daiktus teko temptis į tolimiausią tvenkinio kampą. Sunku fiziškai, o dar slegia bloga nuotaika dėl nesėkmingo burtų traukimo. Visas suplukęs „užsiklipsuoju“ beveik ant 60 metrų atstumo. Man tai praktiškai riba iki kur gali dar gan tiksliai sumesti jauką per daug neišsklaidydamas, tačiau ir tam reikia nemažai pastangų. „Feederio brolis“ Rimas distanciją pasirenka analogišką, tik tašką jaukinsis už gerų 20 metrų nuo manojo, gaunasi savotiška vėduoklė.

                Nepraėjus nė 3 minutėms nuo starto Rimas jau pumpuoja pirmą tvenkinio karšį, standartinis iki kilogramo sveriantis plačiašonis muistosi ir niekaip nerimsta, visiška priešingybė dažnam ežeruose gyvenančių gentainių elgesiui, kai parvirtusią ant šono „keptuvę“ be vargo parsitrauki į krantą. Galų gale pirma žuvis pasemiama graibštu ir po metimo nepraėjus nė minutei antras panašus karšis keliauja krantan. Tuo tarpu mano masalus stambesnės žuvys visiškai ignoruoja ir sugebu ištraukti tik kelias kuojas. Nieko nekeičiame – tikime, kad ankščiau ar vėliau ir pas mane apsilankys stambesnės žuvys. Taip ir atsitiko, po gerų 15 minučių pirmas rimtesnis kibimas – turime jau tris tinkamas žuvis. Kiek matome tai viena tai kita komanda ištraukia vieną kitą kuoją ar stambesnį karšiuką, lyderių kol kas nėra.

                Besibaigiant pirmai varžybų valandai „Kibkit.lt“ komanda į tinklelį įverčia beveik keturis kilogramus sveriančią lydeką, dičkė susigundė mažomis musės lervomis, o žvejų laimei pavadėlį nukando tik įvesta į graibštą. Kad ir koks tai būtų kuriozas, tačiau žuvis įskaitinė ir reikia dėti visas pastangas priešininkams pavyti ir netgi aplenkti.

                Paeiliui karts nuo karto ištraukiame po karšiuką ar kuoją, tačiau žuvies jaukinamose vietose dar labai mažai ir tenka nertis iš kailio bandant jai įtikti. Klubo treneris laksto aplink tvenkinį kaip „įkirptas“ – jo užduotis numatyti galimus konkurentus ir perprasti jų sėkmės priežastis, tada gerai paskaičiuoti mūsų komandos galimybes ir reikalui esant keisti mūsų taktiką. Tikrai nemažai žinių ir patirties reikalaujanti užduotis, juo labiau, kad tai dažnai šešėlyje tūnantis „karys“,  kurio nepamatysi apdovanojimų ceremonijoje su taure rankose.

                Praėjus dviems varžybų valandoms jaučiasi mūsų pranašumas, tačiau pagal trenerio nurodymą susikuriu dar vieną tolimą gaudymo tašką nutolusį už 25 metrų nuo pagrindinio. Sumetu 4 pilnas šėryklas jauko ir duodu pailsėti. Prie jo sugrįžau praėjus pusvalandžiui ir nenusivyliau – kaitaliodamas taškus paskutinę valandą ištraukiau per 10 žuvų.

                Iki finišo likus valandai mes visai pašėlstame ir žuvis traukiame vieną po kitos, kelis kartus netgi abudu turime užkibusias žuvis vienu metu. 5 karšius sugebu ištraukti „non-stop“ t.y. po užmetimo nepraėjus nė 30 sekundžių jau traukiu užkibusią žuvytę. Toks šou greitai baigėsi ir per paskutines 10 minučių varžybų laiko nesugebame sugauti nieko rimto.

                Finišas ir besitvarkydami daiktus laukiame svėrimo. Nors  jaučiame, kad padarėme viską ką galėjome, tačiau visad būna siurprizų ir iki galutinių rezultatų negali būti tikras dėl vietos galutinėje turnyrinėje lentelėje.

                Suverčiame žuvį į svėrimui skirtą krepšį ir mintyse maldaujame, kad parodymai perkoptų 20 kilogramų ribą, mat protokole aiškiai matome milžinišką vieno tandemo sugautą svorį – virš 19 kilogramų žuvies, kaip tokiam metų laikui ir vandens temperatūrai siekiant vos 2 laipsnius, tai tikrai fantastiškas rezultatas. Juolab, kad varžėmės tik 4 valandas. Mums pavyko ir svarstyklės parodė virš 23 kilogramų žuvies, pagal žvalgybos pateiktus duomenis daugiau niekas negalėjo parodyti tokio rezultato. Turbūt iš tos laimės ar iš nuovargio net atsisėdome trumpam pasėdėti ir atsipūsti.

                Rezultatų daug skaičiuoti nereikėjo ir gan greitai buvo paskelbti varžybų nugalėtojai. Taigi mūsų komanda „Ant Bangos 1” užėmė pirmąją vietą šiose tandemo varžybose. Antrąją iškovojo „Žvejo tribūna“ klubo dvejetas, treti liko „Kibkit.lt“ komanda, kurie dar iškovojo ir didžiausios žuvies titulą už tą visiems nervų ląsteles pagadinusią 3,6 kg svėrusią lydeką.

                Taigi tokia kova tarp „feederio“ gerbėjų vyko paskutinę rudens dieną, prie bene žuvingiausio Lietuvos tvenkinio. Pabaigai norėčiau padėkoti neabejingiems žūklės sportui ir padėjusiems suorganizuoti šias varžybas žvejų klubams, visiems dalyviams už nusiteikimą, treneriui Linui už patarimus ir aišku porininkui Rimui už startą drauge. Tvenkinio šeimininkui Kęstučiui už puikiai prižiūrimą žūklavietę ir galimybę čia varžytis. Dabar jau drąsiai galima konservuoti „dugninės“ žūklės įrangą iki pavasario ir pradėti galvoti apie artėjantį poledinės žūklės sezoną.

Varžybų rezultatai ir Lino Žvaliausko foto čia

Skaityti toliau

AKSESUARAI šiuolaikinei dugninei

     Kalbant apie žūklės įrankius, dažniausiai yra minimi meškerykočiai, ritės ir valai, na dar paminimi kabliukai, taip ir pats dažnai pasielgiu savo blog‘e, tačiau visiškai pamirštami visi kiti aksesuarai naudojami žūklėje. Juk šiuolaikinei mėgėjiškai žūklei yra prikurta tiek įvairiausių naudingų smulkmenų, kad tarp jų labai lengva pasiklysti. Gamintojai prikūrę pačių įvairiausių karabinų, sukynių, segtukų ir kitų pagalbininkų, siekdami kaip įmanoma labiau palengvinti žvejo dalią. Tai liečia ir plūdinę meškerę ir spiningą, tačiau aš norėčiau daugiau papasakoti būtent apie šiuolaikinei dugninei meškerei skirtus aksesuarus. Vieni jų labai svarbūs žūklėje, kiti skirti tik žvejo patogumui. Jų yra begalės, juos gamina daugelis žūklės reikmenų gamintojų, tačiau aš minėsiu tik pačio išbandytus. Juolab, kad dauguma šių aksesuarų tenka naudoti pastoviai dalyvaujant dugninės meškerės varžybose. Kas žino, gal būt iškovotą čempiono titulą šių metų Lietuvos dugninės meškerės čempionate reikia dalintis su jais?  

                              „Drennan Clip Beads“-  vieni būtiniausių priedų dugninei žūklei. Tai segtukai skirti šėryklėlei tvirtinti ant pagrindinio valo, kai norite, kad jūsų šėryklėlė ar svarelis laisvai judėtų valu. Dauguma šiam reikalui naudoja paprasčiausius vielinius segtukus, tačiau jie greitai pažeidžia ir labai susuka valą. Šiame segtuke skylė pagrindiniam valui padengta plastiku – tai leidžia labai lengvai judėti valu ir mažina jo pažeidimo tikimybę, o  šėryklėlės pasikeičia labai greitai ir laikosi labai patikimai. Patį užsegimą, reikalui esant, taip pat galima padengti silikoniniu ar termo „kembiku“ tai mažina apsisukimo ir užsikabinimo galimybę.  Jie gaminami 4 mm ir 6 mm dydžio galvutėmis ir trijų skirtingų spalvų, tad išsirinkti tinkamus tikrai galima. Šiuos „karabinus“ naudoju jau nebe pirmi metai ir niekad su jais neiškilo didesnių problemų. Tai pastovus mano dugninės meškerės sistemėlių kompanionas.

                          „Drennan Quick Change Beads“ – tai ne tik puikus ir patikimas segtukas pavadėliui, tačiau ir slankiojančio švino, ar šėryklėlės atmušėjas. Naudojant šį segtuką nereikės galvoti apie „stop mazgus“. Nereikės jokių karoliukų ir „stop“ svarelių. Pavadėlį galėsite pakeisti per kelias akimirkas, jo kilputė niekada nebus užsispaudusi, o specialios įpjovos neleis pasižeisti valo. Nėra jokios baimės juos sulaužyti, nes atmušėjas pagamintas iš gumuotos medžiagos. Šie segtukai gaminami dviejų dydžių ir dviejų maskuojančių spalvų. Kompanija Drennan specialiai vengia nenatūralios juodos spalvos savo gaminiams. Na, o paprastą naudojimą dar palengvins naudojimo instrukcija ant pakuotės. „Quick change beads“ naudoju visada, kai naudoju slankiojančią sistemą ir tenka dažnai keisti pavadėlius.   

                              „Cralusso maggot clips“ – Jau bene 7 metai kai prekyboje pristatyti segtukai musės lervoms, tačiau dauguma dugninės meškerės entuziastų be reikalo jų dar nenaudoja. Jie leidžia gaudyti „plauku“ naudojant musės lervas. Esant šaltam orui pavasarį ir rudenį, tai tampa vienu iš pagrindinių masalų karpių žūklėje. Besiraitančio lervų kamuolio pro savo akiratį nepraleis ir karšis ar lynas, na o kabliukas visada bus laisvas ir patikimai įsikabins į žuvies lūpą. Prie natūralių lervų galima pridėti ir silikoninių, suteiksiančių masalui plūdrumo. Be musės lervų dar galima naudoti ir sliekus, šutintus kanapės grūdus ar kitus masalus. 

                       „Drennan feeder gum“. Vis populiarėjant dugninėje žūklėje naudoti pintus valus, leidžiančius žvejui pastebėti net ir menkiausius žuvies prisilietimus, ši guma tampa neatsiejama dugninės sistemėlės dalimi. Ją galima naudoti pačiose įvairiausiose dugninėse sistemėlėse. Aš paprasčiausiai dedu iki 10 centimetrų gumos atkarpą prieš pavadėlį, tai padeda sušvelninti žuvies smūgius, kurių metu dėl pinto valo netamprumo dažnai trūksta pavadėlis. Atkarpą tvirtinu paprasčiausiai „kilpa į kilpą“ būdu. Valas šios gumos visiškai nepjauna. Ji yra gaminama trijų diametrų:  0.38mm, išlaikanti 1.8 kg apkrovą, 0.56 mm – 2.7kg ir  0.62mm išlaikanti 3.6 kg svorį. Ją taip pat galima naudoti kaip šėryklėlių amortizatorių, tai padeda saugiau užmesti. Dabar galite be baimės naudoti ir labai ploną pavadėlio valą. Šiemet beveik visą sezoną žvejojau naudodamas išskirtinai tik šią gumą ir galiu drąsiai teigti, kad tai vienas geresnių išradimų. 

                      „Cralusso soft beads“. Iš pažiūros tai patys paprasčiausi karoliukai skirti slankiojamoms dugninėms sistemėlėms, tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Tik atidžiau apžiūrėję, pamatysime teigiamas jų savybes. Jie guminiai – nereikia bijoti, kad kieta plastmasė pažeis jūsų valą, jie niekada nesuskils atsitrenkę į akmenį ar nuo slankiojančio švino ir suktuko. Karoliuko kiaurymė valui skirtingose jo pusėse yra skirtingo diametro. Tai leidžia suktuko panaudojimo atveju, pusę jo paslėpti pačiame karoliuke. Toks nedidelis triukas  sumažina pavadėlio apsisukimą aplink suktuką, kuris dažnai naudojamas gaudant srovėje ar masalais susukančiais valą. Paprasta ir labai efektyvu.

                      „Drennan Leger Stops“. Puikūs plastikiniai „atmušėjai“ skirti gaudyti nedideliais svareliais ar mažytėmis šėryklėlėmis. Jie naudojami tada, kuomet kabliukas rišamas tiesiog prie pagrindinio valo nenaudojant pavadėlio. Taip dažnai upėje gaudomi šapalai batonu ar kukurūzo grūdu. Šio aksesuaro esmė – užspaudimas bet kurioje valo atkarpos vietoje, todėl „pavadėlio“ ilgį galima koreguoti tiek kiek reikalauja sąlygos, ir tai užtrunka žymiai greičiau nei jį keičiant. Dažniausiai žvejai naudoja paprastus užspaudžiamus švino šratelius, tačiau jie blogai laikosi ir žeidžia valą. Aišku, šis aksesuaras naudojimas ne vien tik dugninės meškerės sistemoms, puikiai juos pritaikys ir spiningautojai. Gaminami jie yra dviejų dydžių, tad pritaikyti galima tikrai daug kur.

                       „Cralusso Line marker“ – aukštos kokybės, ilgai išliekantis, vandeniui atsparus valo žymeklis. Dauguma sakysite jis skirtas plūdininkams, žvejojantiems tolimo užmetimo meškere. Taip, tačiau ne tik jiems. Pažįstu tik vieną sportininką, kuris neįstato valo į ritės būgnelyje esantį laikiklį, tam, kad visąlaik šėryklėlė leistųsi tame pačiame atstume. Tai daro bene visi – ir tai iš tiesų vienas iš sėkmingos žūklės garantų. O ką daryti jei žūklės eigoje valas iš šio laikiklio išsprūsta? Arba jį reikia atkabinti kovojant su stambia žuvimi? Tenka vėl matuotis užmestą atstumą skaičiuojant ritelės apsisukimus, arba klojant valą tarp dviejų kuoliukų. Šis markeris padeda to išvengti – tereikia juo pažymėti nedidelę valo atkarpą prieš jį „užklipsuojant“ ir viskas – dabar visada žinosite tikslų atstumą iki jaukinamos vietos ir išsprūdęs iš ritės „klipso“ valas nesugadins geros žūklės.

                     „Cralusso Fine Qiuck Snap“ – labai mažas, tačiau labai patogus daikčiukas. Jo pagalba visada labai greitai pakeisite pavadėlį su atbukusiu kabliuku į naują su aštriu. Ir nors kilpa į kilpą tvirtinamas pavadėlis vis dar plačiai naudojamas žūklautojų, siūlau išbandyti šį aksesuarą. Naudojant jį, jums nebereikės vargti perveriant kabliuką. Čia pakaks užkabinti pavadėlio kilputę ant plonos vielos kabliuko ir užspausti gumine apsauga, o esantis suktukas sumažina pavadėlio sukimąsi, gaudant musės lervomis. Šios „spynelės“ gaminamos dviejų dydžių – 0,06 gr. ir 0,04 gr. svorio. Pastarieji labai puikiai tiks ir plūdinės meškerės gerbėjams.

Skaityti toliau

Vietoj lydekų

Tik vėlyvą vakarą sužinojus, kad ilgai planuoti ūkiniai darbai sodybvietėje nukeliami, nebeliko nieko kito kaip tik jungtis prie kolegos vykstančio į lydekų žūklę ir palaikyti jam kompaniją. Nusprendėme aplankyti vieną nedidelį ežerėlį Alytaus rajone, kur kiekvieną rudenį be didesnio vargo, spiningu galima sugauti lydekų. Ir nors čia žvejų dažniausiai netrūksta, laimikiais giriasi retas, o geresnio kibimo galima tikėtis tik vėlų rudenį išskaidrėjus vandeniui. Būtent toks metas dabar siaučia už lango – lietingas lapkričio vidurys.

Apie 7 valandą ryte pradedame krautis žvejybinę mantą, kurią šiaip ne taip sugrūdame į Audi universalą. Tradiciškai užsukame karštos kavos į degalinę, papildome automobilinio kuro atsargas ir pirmyn. Nežinau kodėl, tačiau kaip visada skubame – noras greičiau išvysti raibuliuojantį vandens paviršių neleidžia delsti, juo labiau, kad telkinys tyvuliuoja už keliasdešimt kilometrų nuo miesto.

Šauniai sutvarkytas privažiavimas pakelia nuotaiką, o kolegos įsigytos oro pompos galimybių demonstravimas verčia ir nusistebėti. Atrodytų niekniekis, tačiau per kelias minutes pripūtėme beveik 4 metrų PVC valtį be jokio fizinio vargo. Ir tai tik 20 procentų pompos galingumu. Tikrai vertas dėmesio pirkinys, tik kaina truputį kandžiojasi – perkopia 300 litų sumą.

Sinoptikai pranašavo giedrą ir šilumą. Nebuvo nei to, nei kito. Apsiniaukęs rudens dangus purškė iki pat pietų, o žvarbus vėjas vertė ieškotis pirštinių. Beisbolo kepuraites greitai pakeitė „flisiniai“ ir kitokie galvos apdangalai, o kaklą net teko papuošti šaliku.

Nutarę velkiauti skirtingais masalais, turėtumėme greičiau išsiaiškinti dantytųjų norus, tad kolega deda negiliai neriančius voblerius, o aš bandau visą arsenalą čia veikusių silikoninių masalų. Pirmieji praplaukimai virš giliausių ežero vietų ne juokais nustebina – žuvies lyg nebūtų. Senukas ekonominės klasės Garmin-as neskleidžia nė menkiausio žuvies buvimo signalo tik tyliai piešia dumblėto dugno nelygumus. Visa žuvis tvarkingai atgulusi ant dugno laukia žiemos.

Sukame ratą po rato, keičiame masalus, tačiau nei krepšt. Kelias perspektyvesnes vietas netgi apmėtome. Visiška tyla. Vaišinamės garuojančia arbata iš termoso. Jei pirmomis rytinėmis valandomis buvome vieni, tai dabar gausėja žūklautojų būrys ir ant vandens pasirodo kelios vietinių valtys. Dauguma velkiauja giliausiomis ežero vietomis, kiti netgi bando laimę statydami skritulius su gyva žuvele, tačiau laimikiais niekas nesigiria. Labai nustebino vieno vietinio žvejo sistemėlė. Jis gaudo velkiaudamas trimis 10 centimetrų ilgio „gumomis“ pritvirtintomis ant vieno pagrindinio valo, deja ir šis „žuvies mėgėjo“ išradimas nepadeda.

Sukant eilinį ratą prie pat nendrių juostos, esančioje 3 metrų duobėje kolegos voblerį sustabdo įnirtingas kibimas. Mintyse jau matome pirmos šiandieninės lydekaitės piruetus, tačiau pritraukta prie valties žuvis nenori kilti į paviršių. Įtartina ir labai šviesi žuvies spalva. Dar metras ir paviršiuje pasirodo pasišiaušęs ir piktas sterkas. Voblerio kabliai įstrigę apatinėje žiaunų dalyje, tad vos nesusižaloju pirštų keldamas žuvį iš vandens. Iš akies duodam apie pusantro kilogramo. Kitų vandens telkinių standartais tai įprastas laimikis, tačiau čia iki šiol pagaudavome tik nelegalius jo giminaičius. Pasidžiaugiame žuvimi, suplojame rankomis ir užsikabinę panašaus spalvinimo masalus, stengiamės atidžiau patikrinti laimingąjį tašką, tikėdamiesi sulaukti daugiau kibimų.

 Tuščia. Ir vėl sukame ratą po rato tikėdamiesi lydekos. Keičiu masalus kas geras 15 minučių, tačiau nerandu to laimingojo. Kolega ištraukia nedidelę lydekaitę ant to paties laimingojo masalo, vietinis irgi ištraukia per kilogramą sveriančią aštriadantę, o aš vis nieko. Tačiau silikoninių masalų keisti į kitus neskubu – stengiuosi išbandyti veik visą arsenalą.

Paskutinė viltis buvo Berkley Ripple Shad violetine nugara dažyta silikoninė žuvelė, kuri šiemet jau padovanojo keletą tikrai gražių sterkų. Surandu kiek įmanoma lengvesnį galvakablį ir lėtai plaukdami pirmu elektrinio variklio bėgiu bandome kiek įmanoma lėtinti pravedimą virš kitos gilios vietos, esančios taip pat šalia švendrų juostos.

Duobės viduryje kelis kart masalo paragauja nežinoma žuvis. Viliamės, kad tai irgi sterkų darbas. Valčiai tolstant ir eholotui rodant vis mažesnį gylį sulaukiu kibimo. Deja žuvies nepakertu. Po kelių sekundžių dar viena nerezultatyvi ataka ir tik atleidus meškerykotį seka trečias užtikrintas kibimas. Ir vėl vandenų „vilkas“, tokio pat dydžio kaip ir pirmasis. Nuostabai nėra ribų – atvykome gaudyti lydekų, o kimba sterkai.

 Trumpa rudens diena tirpte tirpsta, dar bandome praplaukti per tuos pačius taškus, tačiau tuščiai. Po pietų pasirodžiusi saulė jau leidžiasi už horizonto ir žinome, kad už gerų dvidešimt minučių beveik visai sutems. Laikas plaukti į krantą ir ruoštis namo.

             Taigi nors žūklė ir nebuvo labai rezultatyvi, tačiau pora dėmesio vertų žuvų vis dėlto pradžiugino, juo labiau dabar žinome, ko galima tikėtis ir netgi į ką taikytis kitose žūklėse šiame ežere. Tik gaila, kad pranašaujami šalčiai gali viską sutrukdyti ir kitas žūkles nukelti jau į kitus metus.

 

Skaityti toliau

Su "Naujokais"

    

     Kas gali būti geriau už pažintį prie vandens? Nebent tik pažintis prie vandens ir gaudant dideles žuvis. Tokioje aplinkoje ir sutikome būsimus mūsų klubo narius. Nors klube naujokai, dar net oficialiai neįtraukti į narių sąrašą, tačiau žūklėje toli gražu ne. Tikri dugninės gerbėjai, lipę ant nugalėtojų pakylos jau ne vieną kartą, dabar dar ir geri bičiuliai – kitų metų Ant-Bangos „feederio“ komandos partneriai.
     Taigi susirinkome prie tvenkinio, kur visada kimba. Pasidalinome praėjusio čempionato įspūdžiais, apkalbėjome įvairias sportinio žūklės pasaulio paskalas ir griebėmės meškerių – vaizduotę, kaip visada kaitino šio tvenkinio žuvys.
     Ilgai laukti kibimų nereikėjo ir pirmos žuvys pasirodė krante – pagrinde kibo kilograminiai karšiai ir nedidelės kuojytės. Su nedidelėmis pertraukomis, vis susibėgdami pabendrauti traukėme plačiašonius. Kitame krante televizijos laidos „Apie žūklę“ vedėjas gaudė lydekas „Dead baitu“. Kiek matėme kelias viršijančias 5 kilogramų ribą ištraukė – tačiau tai ne laidos anonsas ir grįžkime prie karšių.



Lyginant su vasara kibimas tikrai nebuvo labai aktyvus. Tikėjomės suvilioti ir vieną kitą karosą, tačiau jų kibimų taip ir nesulaukėme. Tiesa iš kažkur tinklelyje atsirado du kilogramus perkopęs veidrodinis karpiokas – tad ir jam teko garbė papozuoti prieš objektyvą.
Vėsi rudens diena greitai baigiasi – kraunamės mantą ir atsisveikiname, ne visam – iki kito susitikimo. O jų dar bus – jei ne žieminės dugninės varžybose ar betykant vėgėlės, tai ant pirmojo ledo.

Skaityti toliau

CC MOORE – tobula formulė

(šis mano straipsniukas buvo surinktas daugiau nei prieš mėnesį. Skirtas buvo žūklės žurnalui, tad patalpinti savo bloge šiek tiek ankščiau - nedrįsau. Dabar manau jau galima, nors ir nebelabai aktualu)

            Žvejų klubo Kibkit.lt suorganizuotos 24 valandų karpių gaudymo varžybos rugsėjo pradžią man pavertė tikru išbandymų metu. Su klubo kolega Artūru, nusprendę dalyvauti šiame renginyje, vertėmės per galvą ieškodami sėkmingos formulės būsimai kovai. Juk tokioje žūklėje esame visiškai „žali“. Nebeliko laiko nei mėgėjiškai žūklei, nei kitam laisvalaikiui. Du tituluoti „spiningistai“ ir poledinės žūklės virtuozai nusprendė išmėginti savo jėgas didžiųjų karpių gaudyme. Situacija verta anekdoto, tačiau jis mums nebuvo juokingas.

Neturėjome nei reikiamos įrangos, nei žinių – tad informaciją iš interneto ir kitų žvejų lūpų rijome tiesiogine to žodžio prasme. Įrangą teko skolintis iš pažystamų „karpininkų“ arba pirktis, tačiau tai mūsų ryžto nesustabdė. Vieni iš varžybų rėmėjų - UAB Fanatikai sutiko paremti mūsų komandą išskirtine didelių karpių gaudymui skirta CC MOORE produkcija. Dėkui jiems už pasitikėjimą. Kelio atgal nebebuvo – arba mes arba mus.

Varžybų taisyklės skelbia, kad įskaiton bus traukiamos visos sugautos žuvys, tačiau karpių svoris bus dauginamas iš dviejų – taip akcentuojant būtent didžiųjų karpių gaudymą, tačiau leis ir silpnesnėms komandoms išsisukti nuo nulių. Tai nors ir komplikuoja teisėjų darbą, bet leidžia varžybose išbandyti jėgas ir „feederio“ gerbėjams.

Mūsų komandos programoje buvo arba gausus jaukinimas sąlyginai smulkiu jauku - peletėmis, smulkiai skaldytais baltyminiais kukuliais, šutintomis kanapėmis ir kukurūzais į vieną tolimą tašką bei gaudymas naudojant man puikiai žinomas Drennan „flat method feeder“ šėryklėles, tikintis aktyvaus tiek karšių ir karosų, tiek karpių kibimo, arba kelių taškų jaukinimas stambiomis peletėmis ir baltyminiais kukuliais pagardintais išskirtiniais aromatiniais ir maitinimąsi skatinančiais papildais bei gaudymas tik baltyminiais kukuliais naudojant PVA kojinę. Taigi, kaip kariškis, turiu numatęs ir apsvarstęs kelis veiksmų eigos variantus, tad netikėtumų neturėtų kilti. Svarbiausia laikytis plano!

Dieną prieš varžybas apsilankėme prie tvenkinio – pabendravome su sutiktais žvejais bei tvenkinio šeimininku. Gauta informacija nedžiugino – karpiai nebuvo labai aktyvūs, prisišaukti juos buvo galima tik gausiu jaukinimu ir nedideliais masalais.

Ūkanotas varžybų rytas prie dideleszuvys.lt komercinio tvenkinio – ištraukiame vieną iš prastesnių sektorių. Niūriais veidais tempiamės gausią žvejybinę mantą į žūklavietę ir aptarinėjame būsimą taktiką. Jaukų ir įrangos paruošimas užtrunka kiek ilgiau nei planavome. Pasiruošiame 2 „spood“ mišinius. Vieną iš CC Moore „Odyssey XXX“ pelečių, smulkintų tos pačios serijos baltyminių kukulių ir pagardiname „Pure Salmon Oil“ aliejumi, kuriame daug nesočiųjų Omega 3 ir 6 rūgsčių. Antrąjį gaminame iš šutintų CC Moore kanapių sėklų, šutintų kukurūzų ir pridedame „Hemp oil“ ypač gryno kanapių aliejaus, kurį žuvys tiesiog dievina. Jauką, kurį talpinsime į šėryklėles taip pat ruošiame dviejų rūšių – tai brinkintos anksčiau minėtos Odysey peletės su „Feedstim XP“ skystu papildu ir Lorpio „Magnetic Carp Halibut“ jaukas su tuo pačiu skystu papildu.

Pradžiai ruošiamės gaudyti naudodami method tipo šėryklas, tad ant trumpo plauko kabiname vis skirtingus masalus – „apdrožtą“ baltyminį kukulį, virtą kukurūzą, „Drilled Halibut“ peletę, o ant paskutinės meškerės nedidelę Odysey XXX 5 mm peletę tvirtiname gumytės pagalba. Taigi paruošėme pačių įvairiausių masalų – belieka stebėti, kuris bus sėkmingiausias ir atitinkamai keisti masalus.

Šėrimo pradžia ir į vandenį iš visų tvenkinio pusių pradeda kristi didžiulės jauko porcijos. Mes jaukiname 3-4 metrų juostą esančią apie 50 metrų nuo kranto. „Spood“ mišinio netaupome ir naudojant „spombą“ į vandenį skrieja vis nauja kvapnaus jauko porcija. Pasigirsta signalas leidžiantis mesti meškeres, tačiau dar geras 5 minutes jaukiname – tikslas jaukinti daugiau nei tai daro kaimynai. Žinome, jog šiame tvenkinyje per daug jauko nebūna.

Užmetame iš anksto užklipsuotas meškeres ant jauko kilimo ir pradedame laukti kibimo. Pirmas karpio išvažiavimas – deja ne mums, o priešingame krante gaudančiai komandai. Sužinome jog karpis sveria apie 9 kilogramus. Pas mus tyla – palaukiame geras 15 minučių ir vėl permetame meškeres. Nieko. Susidaro vaizdas, kad žuvys mūsų krantą visiškai ignoruoja. Vėl griebiame jaukinimui skirtą raketą ir paleidžiame 6 ar 7 užtaisus. Iš kart po jų seka kibimas ir nedidelis karšis keliauja į krantą, tada dar vienas karosas. Praėjus valandai kibimas vis intensyvėja – sugebame ištraukti ir 7 kilogramų karpį. Apsidairome aplink ir suprantame, kad gaudome praktiškai vieni – jaukiname, kas geras 20 minučių. Sugauna karpį priešininkų komanda – sugauname ir mes, tačiau juos lenkiame, nes turime didelį kiekį kitos įskaitinės žuvies.

Raminame save – viskas gerai – nieko keisti nereikia, žuvys kimba – belieka gausiai jaukinti ir darbuotis kemšant jauką į šėryklėles. Dauguma komandų dar net nematę kibimo, o mūsų sektoriuje vyksta tikras šou. Iki vakaro sugauname 4 karpius ir apie 20 kilogramų kitos žuvies. 13 komandų dar nesugavę nė vieno karpio. Sėkmė ar tinkamai parinkti jaukai bei taktika, spręsti jums, tačiau šiose varžybose mes tiesiogine to žodžio prasme triumfavome.

Rugsėjo naktys pasirodo jau pakankamai šaltos. Teko net keliasdešimt atsispaudimų padaryti. Tamsiu paros metu ištraukiame dar pora karpių, jokia kita žuvis nekimba. Kitame krante kažkam užkimba 13 kilogramų gražuolis, tačiau tik vienas. Besnūduriuodami patogiuose krėsluose, sulaukiame ryto. Vėl jaukiname ir vėl pasipila kibimai. Iki varžybų pabaigos dar ištraukiame 3 karpius ir daugiau nei 13 kilogramų karšių.

Paskutinis svėrimas. Su pergale sveikina visos komandos. Džiaugiamės. Apdovanojimų metu sužinome, kad antrą vietą lenkiame net 130 kilogramų. Įspūdinga. Net trys komandos liko nesugavę nė vienos žuvies – sėkmės formulės jie neatrado. Mes ją atradome – tai CC Moore.

Skaityti toliau