2011/12/31

Užbaigiant 2011 metus....

 Ledas ištirpo taip pat greit kaip ir buvo užsidėjęs. Atrodo, dar prieš savaitę gaudėme nors ir nuo plono, tačiau ledo. O šią savaitę kolegos vėl leidosi į vandenį valtis, variklių pagalba tampė įvairiausius masalus palei didžiulius seliavų būrius nenuleisdami akių nuo spalvotų ir juodai - baltų echolotų ekranų. Tik va, tas užsiėmimas dažnam buvo bergždžias ir namo tekdavo kiūtinti nukabinus nosį.
Kai kas savaitgalį nuo ledo viliojęs ešerius balansyrais vėl paėmė plūdinę į rankas ir mėgino Alytaus kepyklos batonu gundyti plačiaburnius Nemuno šapalus. Kai kam, tai atnešė keletą tikrai solidžių laimikių.
Na, o aš nei tam, nei kitam laiko neturėjau, ir matomai turėsiu tik išėjęs į pensiją arba kai nebeturėsiu darbo. Tad teko senųjų metų palydai pasirinkti telkinį kur kimba, jei ne visada, tai dažniausiai atvykęs kelioms valandoms gali sugauti nuostabių laimikių.
Lygiai prieš savaitę čia dar buvo ledas, dabar ledo nė kvapo. Tačiau pusė tvenkinio pasipuošusi šlapio sniego puta, kurioje matyti keleto niekaip neužmiegančių karpių šuolių palikti akivarai.
Tvenkinio savininkas be jokių įkalbinėjimų prisijungia. Ketiname pamirkyti džerkus, blizges, guminukus - gal susigundys ta didžioji tvenkinio šeimininkė. Trečias kompanijoje - pilkas rubuilis katinas, kuris nepraleidžia progos pavaikyti kabliais apkarstyto masalo.
Kibimų nėra, ir tik beveik apėjus laisvą nuo sniego košės tvenkinio dalį sulaukiu pirmo nestipraus stuktelėjimo. Šviesi, kiek virš kilogramo sverianti lydekaitė, padariusi tik vieną nedidelę žvakę, keliauja krantan. Žuvies spalva, rodo, jog jos visiškai atsigulę ant dugno, matomai dėl to ir nekimba. Kelios fotografijos dienoraščiui ir einame toliau. Priėjus apsnigtąją tvenkinio dalį bandome pravesti masalus arčiau dugno, tačiau tai keblu ir vėl grįžtame į startinį tašką.
Keletas metimų ir Kęsto tampomą ,,Rapala" džerką kala lydys. Pagal išlinkusį kotą bus tikrai solidesnis. Neskubėdamas išsitraukiu fotoaparatą, užfiksuoju meškerės išlinkimą ir... ,,kotas" išsitiesina. Nuskamba keletas keiksmų ir pažadai, kad kitą kartą kirtimas bus bent tris kartus stipresnis, ir didieji masalo kabliai tvirtai įsisegs plėšrūnei.
Po kelių minučių ir mano guminuką sustabdo žuvies smūgis, tačiau net kilogramo nesiekianti lydekaitė katinui žymiai geresnis laimikis nei man. Teko prižadėti kuojų ir pūgžlių kalną, kai tik užsidės antras sezono ledas, ir paleisti lydekaitę atgal, auginti svorio ir džiuginti kitų žvejų.
Tokia gaida paskutinę 2011 metų žūklę ir baigėme, reikia paskubėti - kam nupirkti vaikams nors po keletą fejerverkų, o kam senai prižadėtą ledų tortą.
Iki susitikimų 2012- aisiais. Linksmų Naujųjų.



2011/12/24

"Atsidarymas"

Taigi dar savaitės pradžioje buvo nuspręsta arba šiandien arba kažkada po naujų - tiek laukti per daug sunku, todėl dar tamsoje buvome prie vieno nedidelio Trakų rajono ežeriuko. Greitai susitvarkome įrankius ir mes jau ant kranto. Ledas nors ir labai traška bet laiko, pamatavus randame visus 4 cm storio. Tačiau tas traškesys neleidžia nurimti ir nusprendę netampyti likimo už ūsų mauname į Punią.
Čia ledas toks pats, tačiau bent jau gylis "iki kaklo" leidžia drąsiai judėti. Ilgiau pabuvus prie eketės aplink pasidaro bala - ledas linksta, bet laiko.
 Taigi žūklė prasideda, ešeriukas, kuoja, karšiukas, didesnis karšis, o atėjęs tvenkinio šeimininkas po gerų dvidešimties minučių jau traukia per 5 kilogramus sveriantį lydį. Vėliau dar vieną kiek mažesnį. Taigi vaikščioti vis drąsiau ir drąsiau, eketes gręžiame - gaudome, džiaugiamės ledu ir žinome, kad rytoj jau lipti bus pavojinga - taigi Kalėdas švęsime "sausai". Dar kartą visus su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2012 metais!!!


2011/12/23

2011/12/11

Vėgėlės

Jau tampa tradicija, kad su kolegomis kasmet bent vieną kartą išsiruošiame į vėgėlių žūklę. Kartais gaudome "vietines" Nemuno aukštupio vėgėlaites, na o kartais ir žemupyje - iš Kuršmarių migruojančias didžiąsias.
Ne išimtis ir šie metai - po kelių savaičių planavimo ir tinkamos datos derinimo vykstame į žemupį. Planuojame būti dvi paras, tad penktadienį, pabaigę darbus kiek tai įmanoma ankščiau, lekiame per tirštai krentantį sniegą. Anot kolegos oras - vėgėlinis ir nėra ko delsti - vietos graibstyte graibstomos. Kelionė neprailgsta ir mes jau vietoje. Vieta visiems tinka ir skubiai statome užuovejas bei palapines, rišame pavadėlius ir sistemėles - galų gale mauname sliekus, kilbukus ir metame meškeres.
 Pirmas kibumas apie 20 val. - kotą gan stipriai supurto apie 800 gr. sverianti marmurinė gyventoja - aukštupyje tai jau normali žuvis, na o čia tik eilinis "šlipsas" :)
 Taigi šioks toks veiksmas džiugina ir tikimės sulaukti daugiau kibimų, tuo labiau, kad naktis dar prieš akis. Antras kibimas apie 22 valandą ir į krantą parkeliauja apie 2 kilogramus sverianti plėšrūnė. Džiūgaujame - dabar jau be laimikio nebegrįšime.
Nuotaiką pradeda gadinti didelis mėnulis nušviesdamas krantą kaip halogeninė lempa - ir išties kibimai liaujasi ir tik apie 7 valandą ryte krantą pasiekia kilograminė žuvelė. Netrukus po jos jau praktiškai visai prašvitus kolega pompuoja apie 2 kilogramus sveriančią gražuolę.
 Daugiau nebekimba - pusryčiaujame, vėliau pietaujame ir ilsimės - laukia dar viena naktis.
 Kyla vėjas, tenka perkalinėti palapinės kuoliukus, pasirodo pirmos snaigės - žemė pabąla. Metame meškeres ir laukiame eilinio "maumo" kibimo. Sninga, vėjas nejuokais įsibėgėja ir ketinasi sugriauti mūsų pastogę, sninga kumščio didumo snaigėmis, tarpais lyja - pagalvojam, kad tokiu oru geriau sėdėti namuose už 250 kilometrų.
Aplink tamsa, staugiantis vėjas, be šviesų važinėjantys pasieniečiai ir vietiniai brakonieriai ieškantys laisvų "dambų" - moralų jiems neskaitėme, nematėme gaudant o tuo labiau pagaunant, tačiau pasigirti įranga - pasigyrė. Jie savo juodą darbą pradės po gruodžio 15, kada krantai ištuštės ir bus galima nesivaržant darbuotis. Juo labiau, kad aplinkosauga į tai žiūri pro pirštus.
Per šią naktį sugauname dar 8 vėgėles ir tik 3 iš jų vertos dėmesio beveik 2,5 kg ir 2 po 2 kilogramus. Likusios keliauja paūgėti.
Su pirmais šviesos spinduliais nusprendžiame rinktis daigtus, dar laukia tolimas kelias namo. O čia dar sugryšime, jei ne kitais metais tai dar kitais, pasiilgę dar vienos žvarbios, šlapios ir extremalios žūklės, pasiilgę prieš metus matytos "marmurinės" žuvies.