2015 metų poledinės sportinės žūklės avižėle Lietuvos Čempionato visi sportininkai laukė su nekantrumu (omenyje turiu Lietuvos Sportines Žūklės Klubų Lygos (LSŽKL) organizuojamą poledinės žūklės čempionatą, nes tik jame šiuo metu dalyvauja stipriausi Lietuvos „avižėlininkai“). Neprognozuojami šiųmetės žiemos orai tiesiog slėgte slėgė.
Tokią būseną jautėme ir mes – komandos „Ant Bangos – Rerija“ nariai. Komanda pakankamai sena ir pakankamai stipri, 2015 sezoną pradedanti su naujo rėmėjo, UAB „Rerija“ parama. Noras įrodyti ką vis dar galime ir nenuvilti rėmėjų buvo išties stiprus, o planuojama pirmojo etapo data buvo vis nusikeliama.
Ir pagaliau. Praėjusį savaitgalį visi buvome sukviesti į Kupiškį – pirmasis etapas – žuvingosios Kupiškio marios. Tačiau, dėl vėlai patalpinto varžybų skelbimo, susiplanuoti išankstinės funkcionalios treniruotės taip ir nepavyko, kaip nepavyko ir tiksliau išsiaiškinti kur vyks varžybos.
Kupiškio marios išties didelis vandens telkinys ir nežinant sektorių ar bent tikslaus ploto, kur jie bus, treniruotės nieko vertos. Tai tas pats, kas plūdininkui pasakyti, kad varžybos vyks Nemune – prašom treniruotis. Kiekvienoje marių atkarpoje galioja savos taisyklės: vienur per kelias valandas galima prigaudyti kelis kilogramus ešeriukų ir nesugauti kitos žuvies, kitur gi karaliaus vien kuojos, trečioje vietoje plakiai ir karšiukai, o apie gylių skirtumus net rašyti neverta.
Taigi visi susirinkome dar penktadienį. Treniruočių vietoje sutikti Lenkijos sportininkai leido tikėtis, kad varžybos vyks „kažkur čia“. Lenkijos sportininkų dalyvavimas savotiška staigmena, tačiau maloni – kuo daugiau tuo smagiau.
Treneris išskirsto tyrinėjimo zonas, gauname konkrečias užduotis, pasiruošiame naująsias ukrainietiškas „balalaikas“ ir pasiruošimas prasideda. Turime išsiaiškinti gylius, žuvies rūšinę sudėtį, dirbančius jaukus ir dar visą begalę niuansų. Visa tai atlikti būtų galima paprasčiau jei būtų sužymėti sektoriai, tačiau dabar tai prilygsta knaisiojimuisi šieno kupetoje.
Iki vakaro sektorių taip ir nepamatome, taigi kur vyks varžybos – paslaptis. Tai, manau, tikrai ydinga praktika. Nebūtina sektorių pažymėti prieš savaitę kaip Latvijoje ar Pasaulio čempionate, tačiau bent jau oficialios treniruotės metu manau būtina žinoti, kur bus varžybų zonos. Juo labiau, kad taisyklėse yra numatytos nuobaudos už įėjimą į sektorius treniruočių metu.
Varžybų rytas. Ištraukiami burtai. Pakrantėje, už kelių šimtų metrų nuo mūsų atliktos treniruočių vietos jau galima įžvelgti ir sužymėtus sektorius. Kai kuriuose jų, atžymėtos ir senos eketės – lyg draudžiama gaudyti teritorija. Patikrinami jaukų ir gyvų masalų kiekiai, išdalinamos „geltonosios kortelės“ (apie tai manau reiktų atskirą straipsnį parašyti) ir išsiskirstome aplink sektorius. Už kelių dešimčių metrų nuo sektorių vietiniai žūklautojai vieną po kito traukia visai padorius karšiukus. Kiekvienas tikisi užtikti būtent šių žuvų būrelį.
Asmeniškai man šis turas buvo vienas iš sunkesnių mano praktikoje. Ne dėl didelės konkurencijos sektoriuje, ar blogų oro sąlygų, o būtent dėl nekibos. Pirmą sargelio virptelėjimą pastebėjau tik praėjus pusei turui skirto laiko. Nedidelis pūgžliukas buvo geriausias „bonusas“, norėjosi net rėkti. Gal, kiek geriau sekėsi kitiems sportininkams, tačiau sektoriuje buvo ir su „baronka“ vis dar lakstančių žvejų. Reikėjo pamatyti sportininkų veidus besidairančius į gretimais gaudančių vietinių pilnus maišus žuvies. Tądien viso turėjau keturis kibimus, iš jų tris realizavau. Antra žuvytė buvo nedidelis ešeriukas, o trečioji taip reikalingas karšiukas užkibo per patį pabaigos signalą ir ją turėjau paleisti.
Apmaudu. Trys valandos kruopštaus darbo, o laimikis vos dvi žuvytės. Supratau, kad „išgimdyti“ per nekibą yra sudėtingiau nei maniau. Ne daug geresnė situacija buvo ir pas komandos bičiulius, ir tik Saulius sugebėjo išeiti pirmas zonoje. Aidas – šeštas, o Artūras – septintas. Mano gi rezultatas blogiau nei blogas – 9. Bendrai surenkame 22 baudos taškus komandai. „Fortūna“ surenka tik 10 ir atrodo yra nepavejami, „Meknė“ su 21,5 taško lieka antroje vietoje, o mes treti. Tačiau paskui mus nusidriekusi didelė eilė konkurentų atsiliekančių vienu ar dviem taškais.
Rezultatas „slidus“ ir neleidžiantis klysti antrame ture, norint išsilaikyti antroje ar trečioje vietose. Nugarmėti į turnyrinės lentelės vidurį – visi šansai.
Visą vakarą ir naktį pliaupė lietus, o ryte pašalo. Ant ledo užsidėjo nestora, lūžtanti ledo pluta. Pakilo vėjas. Pasidarė žvarbiau. Tačiau dėl to kibimas nesuaktyvėjo. Anaiptol, mano sektoriuje situacija rodės dar prastesnė nei dieną prieš. Man sekėsi kiek geriau – pirmo apėjimo apie eketes metu sugavau du nedidelius pūgžliukus, antrojo reido metu - pūgžliuką ir „šimtgraminį“ karšiuką. Daugiau nei pusė sektoriaus dar buvo „neatsidarę“. Rodės viskas eina „kaip iš natų“, tačiau tuo viskas ir pasibaigė. Dvi valandas pralaksčiau tuščiai. Geriau už mane sugaudė tik tie žvejai kuriems pasisekė su „bonusais“ – 500 g karšiu ir 250 g ešeriu. Trys žvejai mano sektoriuje nesugavo visiškai nieko.
Rezultatas manau bus geresnis, nes Artūras lieka antras, Aidas triumfuoja zonoje. Tačiau kiek neramina „nulinis“ Sauliaus rezultatas šiame ture. Iki pat apdovanojimų rezultatų net neskaičiuojame, tikimės išsilaikyti trečioje vietoje.
Pirma vieta komandinėje įskaitoje! Akimirką tuo negalėjome patikėti, tačiau antros dienos pasirodymas ir netgi „nulis“ sektoriuje leido dviem baudos taškais aplenkti „Fortūną“ ir išsikapstyti iki aukso medalių. Labai netikėta, tačiau džiugi pabaiga. Trečioje vietoje liko puikiai pasirodžiusi „Meknės“ komanda.
Asmeniniais pasiekimais pasigirti neturime kuo – tik Aidui Šuntai pavyko išlysti iki ketvirtosios vietos. Asmeninėje įskaitoje nugalėtojo laurus nusiskynė Gediminas Cironka, antrąją vietą užėmė puikiai sugaudęs Jonas Jablonskis, o trečias liko Aivaras Dudzinskas.
Pirmasis „Ant Bangos – Rerija“ komandos pasirodymas išties šaunus, nežiūrint nei į prastą kibimą, nei į menkas treniruotes. To nebūtume pasiekę be daugiamečio mūsų trenerio Lino Žvaliausko, kuris vis stumia mus į pergalę. To nebūtų be UAB „Rerija“, kuri sutiko mus paremti šių metų čempionate, o svarbiausią ir didžiausią įtaką daro mūsų šeimos ir artimieji, kurie nežiūrint į visus nūdienos rūpesčius, tiki mumis ir palaiko. Ačiū Jums!
Rezultatai
Tokią būseną jautėme ir mes – komandos „Ant Bangos – Rerija“ nariai. Komanda pakankamai sena ir pakankamai stipri, 2015 sezoną pradedanti su naujo rėmėjo, UAB „Rerija“ parama. Noras įrodyti ką vis dar galime ir nenuvilti rėmėjų buvo išties stiprus, o planuojama pirmojo etapo data buvo vis nusikeliama.
Ir pagaliau. Praėjusį savaitgalį visi buvome sukviesti į Kupiškį – pirmasis etapas – žuvingosios Kupiškio marios. Tačiau, dėl vėlai patalpinto varžybų skelbimo, susiplanuoti išankstinės funkcionalios treniruotės taip ir nepavyko, kaip nepavyko ir tiksliau išsiaiškinti kur vyks varžybos.
Kupiškio marios išties didelis vandens telkinys ir nežinant sektorių ar bent tikslaus ploto, kur jie bus, treniruotės nieko vertos. Tai tas pats, kas plūdininkui pasakyti, kad varžybos vyks Nemune – prašom treniruotis. Kiekvienoje marių atkarpoje galioja savos taisyklės: vienur per kelias valandas galima prigaudyti kelis kilogramus ešeriukų ir nesugauti kitos žuvies, kitur gi karaliaus vien kuojos, trečioje vietoje plakiai ir karšiukai, o apie gylių skirtumus net rašyti neverta.
Taigi visi susirinkome dar penktadienį. Treniruočių vietoje sutikti Lenkijos sportininkai leido tikėtis, kad varžybos vyks „kažkur čia“. Lenkijos sportininkų dalyvavimas savotiška staigmena, tačiau maloni – kuo daugiau tuo smagiau.
Treneris išskirsto tyrinėjimo zonas, gauname konkrečias užduotis, pasiruošiame naująsias ukrainietiškas „balalaikas“ ir pasiruošimas prasideda. Turime išsiaiškinti gylius, žuvies rūšinę sudėtį, dirbančius jaukus ir dar visą begalę niuansų. Visa tai atlikti būtų galima paprasčiau jei būtų sužymėti sektoriai, tačiau dabar tai prilygsta knaisiojimuisi šieno kupetoje.
Varžybų rytas. Ištraukiami burtai. Pakrantėje, už kelių šimtų metrų nuo mūsų atliktos treniruočių vietos jau galima įžvelgti ir sužymėtus sektorius. Kai kuriuose jų, atžymėtos ir senos eketės – lyg draudžiama gaudyti teritorija. Patikrinami jaukų ir gyvų masalų kiekiai, išdalinamos „geltonosios kortelės“ (apie tai manau reiktų atskirą straipsnį parašyti) ir išsiskirstome aplink sektorius. Už kelių dešimčių metrų nuo sektorių vietiniai žūklautojai vieną po kito traukia visai padorius karšiukus. Kiekvienas tikisi užtikti būtent šių žuvų būrelį.
Asmeniškai man šis turas buvo vienas iš sunkesnių mano praktikoje. Ne dėl didelės konkurencijos sektoriuje, ar blogų oro sąlygų, o būtent dėl nekibos. Pirmą sargelio virptelėjimą pastebėjau tik praėjus pusei turui skirto laiko. Nedidelis pūgžliukas buvo geriausias „bonusas“, norėjosi net rėkti. Gal, kiek geriau sekėsi kitiems sportininkams, tačiau sektoriuje buvo ir su „baronka“ vis dar lakstančių žvejų. Reikėjo pamatyti sportininkų veidus besidairančius į gretimais gaudančių vietinių pilnus maišus žuvies. Tądien viso turėjau keturis kibimus, iš jų tris realizavau. Antra žuvytė buvo nedidelis ešeriukas, o trečioji taip reikalingas karšiukas užkibo per patį pabaigos signalą ir ją turėjau paleisti.
Apmaudu. Trys valandos kruopštaus darbo, o laimikis vos dvi žuvytės. Supratau, kad „išgimdyti“ per nekibą yra sudėtingiau nei maniau. Ne daug geresnė situacija buvo ir pas komandos bičiulius, ir tik Saulius sugebėjo išeiti pirmas zonoje. Aidas – šeštas, o Artūras – septintas. Mano gi rezultatas blogiau nei blogas – 9. Bendrai surenkame 22 baudos taškus komandai. „Fortūna“ surenka tik 10 ir atrodo yra nepavejami, „Meknė“ su 21,5 taško lieka antroje vietoje, o mes treti. Tačiau paskui mus nusidriekusi didelė eilė konkurentų atsiliekančių vienu ar dviem taškais.
Rezultatas „slidus“ ir neleidžiantis klysti antrame ture, norint išsilaikyti antroje ar trečioje vietose. Nugarmėti į turnyrinės lentelės vidurį – visi šansai.
Visą vakarą ir naktį pliaupė lietus, o ryte pašalo. Ant ledo užsidėjo nestora, lūžtanti ledo pluta. Pakilo vėjas. Pasidarė žvarbiau. Tačiau dėl to kibimas nesuaktyvėjo. Anaiptol, mano sektoriuje situacija rodės dar prastesnė nei dieną prieš. Man sekėsi kiek geriau – pirmo apėjimo apie eketes metu sugavau du nedidelius pūgžliukus, antrojo reido metu - pūgžliuką ir „šimtgraminį“ karšiuką. Daugiau nei pusė sektoriaus dar buvo „neatsidarę“. Rodės viskas eina „kaip iš natų“, tačiau tuo viskas ir pasibaigė. Dvi valandas pralaksčiau tuščiai. Geriau už mane sugaudė tik tie žvejai kuriems pasisekė su „bonusais“ – 500 g karšiu ir 250 g ešeriu. Trys žvejai mano sektoriuje nesugavo visiškai nieko.
Rezultatas manau bus geresnis, nes Artūras lieka antras, Aidas triumfuoja zonoje. Tačiau kiek neramina „nulinis“ Sauliaus rezultatas šiame ture. Iki pat apdovanojimų rezultatų net neskaičiuojame, tikimės išsilaikyti trečioje vietoje.
Pirma vieta komandinėje įskaitoje! Akimirką tuo negalėjome patikėti, tačiau antros dienos pasirodymas ir netgi „nulis“ sektoriuje leido dviem baudos taškais aplenkti „Fortūną“ ir išsikapstyti iki aukso medalių. Labai netikėta, tačiau džiugi pabaiga. Trečioje vietoje liko puikiai pasirodžiusi „Meknės“ komanda.
Pirmasis „Ant Bangos – Rerija“ komandos pasirodymas išties šaunus, nežiūrint nei į prastą kibimą, nei į menkas treniruotes. To nebūtume pasiekę be daugiamečio mūsų trenerio Lino Žvaliausko, kuris vis stumia mus į pergalę. To nebūtų be UAB „Rerija“, kuri sutiko mus paremti šių metų čempionate, o svarbiausią ir didžiausią įtaką daro mūsų šeimos ir artimieji, kurie nežiūrint į visus nūdienos rūpesčius, tiki mumis ir palaiko. Ačiū Jums!
Rezultatai
