"Sadamo" karpiai

Iš foto gali pasirodyti jog tai rojus, tačiau taip nėra, už kelių kilometrų nuo šių vietų sprogsta pilni sprogmenų automobiliai, savižudžiai ieško didesnių žmonių susibūrimų, o tapti įkaitu galima dar greičiau. Netgi į šiuos žuvingus tvenkinius kas naktį atskrenda raketos. Tačiau po vandeniu jos neturi priešų.

Skaityti toliau

Pažvelkime į čempiono - Maksimo Kusmarcevo - dėžę žvejybai ant ledo

Šiuo metu Maksimas Kusmarcevas laikomas vienu geriausiu Rusijos sportininku, gaudančiu avižėle. Jis yra nugalėjęs pačiose prestižiškiausiose Rusijos ir pasaulinėse varžybose.

            Tokių pasiekimų priežastis – ypatingas kruopštumas ruošiant žvejybinę įrangą, žūklės techniką ir taktiką. Pažiūrėjus į jo įrangą, galima pastebėti tikrai įdomių ir naudingų dalykų. Tokia įrangos komplektacija tinka tiek varžyboms, tiek mėgėjiškai žūklei. Toliau...

Skaityti toliau

Žūklės technika gaudant avižėle

Paprastai avižėle gaudoma vandens telkiniuose kuriuose nėra srovės nes srovė avižėlę nuneša ir ja jau negalima žaisti. Gaudymo procesas – nepertraukiamas avižėlės judėjimas vertikale vienu ar kitu greičiu, ir viena ar kita judejimo amplitude. Paprasčiau pasakyti, kad avižėlę visuomet reikia kelti arba leisti ir tuo pat metu drebinti kiek galima mažesne amplitude. Kartais tikslinga avižėlę sustabdyti vienoje vietoje ir drebinti jos nekeliant ar leidžiant. Vienu žodžiu avižėlės virpinimo būdai labai skirtingi. Ir nors išmokti jų yra lengva, tačiau pirma reikia įsidėmėti keleta principų.
Pirma reikia įvertinti metų laiką. Poledinę žūklę galima skirstyti į tris periodus: pirmledis, viduržiemis ir paskutinis ledas.
Iš karto po sukaustymo ledu, vandenyje dar pakankamai daug deguonies ir žuvis po rudeninio pasimaitinimo vis dar aktyvi. Todėl avižėlės judėjimas aukštyn – žemyn gali būti greitas ir virpinimo amplitudė gali būti pakankamai didelė – net iki kelių milimetrų.
Viduržiemį (sausis – vasaris) povandeninėje karalystėje viskas nurimsta, žuvis tampa pasyvi. Ir tam kad ją sudominti masalu, avižėlė turėtų virpėti iki 200 – 250 judesiu per minutę su labai maža amplitude (drebėti). O avižėlės judėjimas aukštyn – žemyn taip pat sumažėti ir sulėtėti.
Bet štai nuo kalvų pradėjo tekėti upeliai. Šviežias vanduo sužadino žuvis ir jos pradeda aktyviai ieškoti maisto. Dabar kitaip turi žaisti ir avižėlė. Paskutinio ledo metu virpinimo amplitudę reikėtų padidinti o judesių skaičių atvirkščiai – sumažinti.

 Antra, reikia įvertinti žuvies būdą, kurią teks gaudyti. Pavyzdžiui ešerys mieliau rinksis energingai judantį masalą. O štai kuoja greito masalo nepersekios.
Ir trečia – reikia įvertinti vandens telkinio savybes. Jos nebūna vienodos. Viename telkinyje pagrinde ešeriukai ir pūgžliai, kitame daugiau balta žuvis. Kitokia būna jų ir kita povandeninė fauna. Todėl svarbu, kad avižėlės judėjimas būtų panašus į judėjimą to vabaliuko ar vėžiuko, kuris yra pagrindinis žuvų maistas tame vandens telkinyje.
Iškyla dviprasmiškas klausimas: o kaip atrasti reikiamą greitį ir judėjimo amplitudę? Atsakymas vienas – bandymų būdu. Pradžioje avižėlei galima suteikti bet kokį greitį ir amplitudę. Jeigu tai prives prie sėkmės, reiškia pasirinkimas buvo teisingas. Tačiau taip būna labai retai. Kartais tenka bandyti vieną, antrą, trečią greitį ir amplitudę, kol nebus aišku kas žuvims tinka. Na o kai sėkmės nepasiekiame jokiu būdu reiškia reikia keisti žūklės vietą.
Avižėlės virpinimo būdų yra daug. Žinoti aišku gerai ir daugiau. Tačiau pradžiai galima apsieiti dažniausiai naudojamais. Beje jie tinkami visiems poledinės žūklės periodams, tereikia tik koreguoti judėjimo greitį ir virpinimo amplitudę. Štai šie metodai yra patvirtinti praktiškai:
• Avižėlė nuleidžiama ant dugno, po kelių sekundžių virpinant keliama į viršų ir iš 15 – 20 cm. vėl leidžiama ant dugno ir vėl keliama virpinant, taip daroma iki kibimo, kuris, tarp kitko dažniausiai būna avižėlei atsiplešiant nuo dugno.
• Pradedama smulkiai virpinti avižėlę pasirinktame gylyje, pastoviu greičiu keliame 0,5 m. ir vel nuleidžiame į pirminę poziciją.
• Avižėlė nuo dugno virpinant pakeliama iki žmogaus, sėdinčio ant žvejybinės dėžės ištiestos rankos lygio, tada staigiai nuleidžiama ant dugno ir vėl lėtai virpinant keliama į tą patį aukštį.
• Šis būdas toks pats kaip ir ankstesnis tik avižėlė keliama ne virpinant arba virpinant tik atskirose pakėlimo atkarpose.
• Virpinant avižėlė keliama 0,8 – 1,2 m., periodiškai darant 3 – 5 sekundžių pauzes.
• Staigiai leidžiant avižėlę, ja 2 ar 3 kartus sustuksenama į dugną, tada dažnu virpinimu keliama į 0,5 m. aukštį ir vėl viskas kartojama. Dumblo judejimas pritraukia žuvis pakeltu debesėliu.
• Gaudant nedideliame gylyje, naudojant bet kokią techniką perkeliame valą nuo vienos eketės sienelės prie kitos.
• Pakėlus avižėlę nuo dugno apie 3 – 5 cm., priverčiame ją suktis aplink savo ašį. Tam laisvos rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu lengvai susukamas valas.
• Pasiekus dugną avižėlę virpinant kiek pakeliam ir kas 2 – 3 sekundes didiname virpinimo amplitudę.
• Avižėlę lengvai pakeliame nuo dugno 15 – 20 cm., čia apie 10 sek. ją virpiname, po to sustabdome 3 – 5 sekundėms ir vėl pakeliame apie 15 – 20 cm. Ir taip atliekame su pauzėmis kol pasiekiame ištiestos rankos aukštį.
• Avižėlė lengvai vedžiojama šalia dugno dažnai stuksenant rodomuoju pirštu per meškerėlę.
• Avižėlė keliama ir leidžiama įvairiuose gyliuose, stuksenant meškerėlės kotelį tarp praskėstų kairės rankos rodomojo ir vidurinio pirštų.
• Nuleistą ant dugno avižėlę leidžiame pagulėti ant dugno 3 – 5 sekundes, po ko ji pakeliama ir iš pradžių lėtai ir vis greitėjančiai virpinama. Kartais daromos 1 – 2 sekundžių pauzės.

 Patyrę meškeriotojai naudoja ir kitus žaidimo avižėle būdus, o taip pat įvairias jau išvardintų būdų kombinacijas.
Jeigu išbandyti visi būdai gaudymui prie dugno – avižėlę galima virpinti ir viduriniuose vandens sluoksniuose bei po pačiu ledu. Reikia tik turėti omenyje, kad viduriniuose sluoksniuose ar po pačiu ledu kibimų nebūna iš karto: žuvims reikia laiko aptikti čia pateiktą masalą ir priprasti prie pasikeitusio spaudimo.
Kai kurie meškeriotojai kabina ant valo dvi o kartais ir tris avižėles. Kartais tai pasiteisina, ypač, jeigu yra gaudoma dideliame gylyje mažomis avižėlėmis. Tačiau praktika rodo, kad naudos iš to nedaug. Kiek daug būna atsikabinusių žuvų bei nutrūkusių valų, kai traukiant laimikį viršutinė avižėlė užsikabina kabliuku į apatinį eketės kraštą! Tuo labiau kabančios ant valo kelios avižėlės blogiau žaidžia nei viena. Taip kad vietoje dviejų mažų tikslingiau naudoti didesnę, tačiau vieną.

Iš www.rybak-rybaka.ru vertė Martynas Mikelionis (marciusxxxx)

Skaityti toliau

Maža avižėlė

Pabandykime paanalizuoti kokia priežastis to, kad padidėjo avižėlių, pagamintų iš sunkiųjų lydinių ir grynųjų metalų populiarumas, turinčių didesnį nei švino tankį? Atrodo juk pagaminti ir apdirbti jas žymiai sunkiau ir ilgiau užtrunka, o medžiagos žymiai brangesnės ir sunkiau gaunamos. Viena iš populiarumo priežaščių tai formos ilgaamžiškumas, kuri nesikeičia netgi po laiko ir žūklių sugadintų kabliukų perlitavimo. Tai reiškia – sėkminga (o tokios, nors ir retai tačiau pasitaiko) avižėlė po „avarijos” gali būti visiškai atstatyta. Tačiau pagrindas – tai minimaliai įmanomas dydis. Daug sunkesnis, nei švinas, lydinys, tam tikrų technologijų pagalba, leidža pagaminti avižėlę labai mažo dydžio. Toks masalas paprasčiausiai nepakeičiamas esant prastam kibimui. Pirmosiomis „sunkiosiomis” avižėlėmis apsiginklavo sportininkai.
Pradžioje mes apibūdinkime, kas tai yra maža avižėlė. Aišku, kad vienomis sąlygomis 5 mm avižėlė gali pasirodyti maža, o kitomis 2 mm avižėlės skersmuo jau yra pakankamai didelis.
Tokiu būdu tarkime, kad stovinčiam vandeniui ir mažoms upėms Rusijos vidurinėje juostoje, avižėles 2 mm ir mažesnio skersmens galime skaityti mažomis. Sportiniame pasaulyje jos gavo gan tikslų pavadinimą «МИКРУХИ». Viršutinė tokios avižėlės riba 2 mm o apatinės apie 1,1 – 1,2 mm o gal ir dar mažiau tačiau tam reikalingas osmis(OS). Šio metalo tankis 23, o kaina žymiai lenkia auksą. Jo panaudojimas kaip medžiagos gaminti avižėlėms aišku perdėtas. Tačiau platininės avižėlės vienetinius modelius galima atrasti. Pagrinde, sunkių ir mažų avižėlių gamyboje yra naudojamas volframas ir jo lydiniai turintys 16,5 – 18,6 tankį. Kartais naudojamas auksas ne žemesnės nei 900 prabos, tačiau tai jau yra brangoka. Tik pakankamai neseniai žūklės sporte pradėjo mažėti tokia „auksinė karštinė”, kada dauguma norėjo įsigyti (pasigaminti) avižėlių iš aukso. Dėl mažo svorio, švino panaudojimas praktiškai neįmanomas.
Avižėlių formos ir konstrukcinės savybės labai skirtingos, tačiau mes apsistosime ties pačiomis paprasčiausiomis ir labiausiai paplitusiomis.
Avižėlės korpusas pragręžtas kiauryme valui ir skylute kabliukui. Bet kokiam metalo pašalinime, ar tai skylutė, ar tai briauna, yra sumažinamas avižėlės svoris. Mažoms avižėlėms tai labai svarbus akcentas ir to nevalia pamiršti.
Labiausiai paplitusios mažų avižėlių formos tai lašelis ir šratelis. Turbūt galima galima naudoti ir „skruzdėlę” tačiau tai dar reikia patikrinti. Tokių paprastų formų pasirinkimas yra lengvai paaiškinamas. Žaidimas su maža avižėle, bet kokios formos, atrodo kaip drebėjimas ar judejimas vietoje su judėjimu vertikale. Mikro avižėlės išprovokuoja žuvį kibti savo mažo dydžio dėka. Tarp kitko svarbu ne tik jos skersmuo ar ilgis, bet ir subjektyvus paviršiaus vertinimas vizualiai. Būtent todėl tinkamiausios kompaktinės formos be jokių papildymų – maksimaliai panašios į šratą ar lašelį. Nors vizualiai lašelis ir atrodys tokio pat dydžio kaip šratelis, tačiau svers daugiau. Jeigu su šrateliu viskas kaip ir aišku, tai lašelio formos avižoms svarbu skersmens ir ilgio santykis. Manau, kad 1,25 : 1,5 – artima ir optimali proporcija.
Kabliukas – pati atsakingiausia avižėlės dalis. O mažai avižėlei šis teiginys teisingas dvigubai. Kabliukas ne didesnis nei 22, dažnai 24 ir 26 numerio. Kabliuko kotelio storis ne didesnis nei 0,27 mm. Toks kabliukas be problemų leidžia užkabinti pašarinę uodo trūklio lervą (džokerį). Kabliuko atsikišimas (atstumas tarp kabliuko smaigalio ir avižėlės krašto) mažas arba vidutinis.
Mažas – kai kabliuko smaigalys atsilieka nuo avižėlės korpuso ne daugiau 1 mm o kartais ir baigiasi ties avižėlės kraštu. Vidutinis – smaigalys 2 – 3 mm nuo krašto. Renkantis avižėles su skirtingu kabliuko išdėstymu kreipiamas dėmesys į du momentus – žvejo reakcijos greitis į kibimą ir pačios žuvies pasikirtimas. Pačios žuvies pasikirtimas ant kabliuko priklauso ne tik nuo pačio gaminio kokybės, bet ir nuo jo išsidėstymo avižėlės atžvilgiu. Jeigu kabliuko išlinkimas yra mažas tada pasireiškia visi tokio kabliuko trūkumai, labai svarbu kokio dydžio kabliuko išlinkimas kūnelio atžvilgiu. Trumpesnis kabliukas daro avižėlę maksimaliai kompaktišką. Tie patys kabliukų modeliai su skirtingu jų išsikišimu gali laikyti užkibusią žuvį idealiai o gali ir dirbti „tuščiai”. Tame ir slypi pagrindinė priežastis kodėl daugiausia naudojami kabliukai su platesniu linkimu. Taigi nuo valo kiaurymės priklauso kabliuko smaigalio kryptis, tai labai pasireiškia efektyviame pakirtime. Tačiau valo kiaurymės vieta daugiau apsprendžia tinkamą avižėlės žaidimą.
Kiaurymės vieta valo atžvilgiu:
Svorio centre – tai gaudymas virpinant avižėlę šalia dugno ir darant nedidelį 10 – 15 cm pakėlimą. Tokia avižėlė tinka smulkiam , „ešeriniam” avižėlės virpinimui ir masalo naudojimui. Masalas palenks avižėlę kabliuku žemyn.
Už svorio centro – tai gaudymas viduriniuose vandens sluoksniuose be kėlimo apribojimų. Toks kiaurymės išdėstymas suteikia plačiausias galimybes žaisti avižėle. Masaliukas gali aktyviai sukinetis aplik savo ašį, paliekant kabliuką išorėje. Teisingas žaidimas tokia avižėle leidžia gaudyti net ir be masalo.
Iki svorio centro – gaudymui su stovinčiu masalu ar lengvai judančiu šalia dugno. Šiuo atvėju kabliukas stovi kampu dugno atžvilgiu, tuo padėdamas žuviai įsiurbti masalą.
Na dabar apie pačias kiaurymes valui. Ir taip yra aišku, kad kuo mažesnė tuo geriau, tačiau yra ir technologinių galimybių riba. Storas grąžtas patikimesnis grąžiant kiaurymes kietuose metaluose, tačiau šiuo atvėju jums nepavyks neprarasti avižėlės svorio. Siauro skersmens grąžtas atvirkščiai – išsaugos svorio praradimą, tačiau labai padidės rizika sulaužyti patį grąžtelį.
Taigi pasikliaunant elementariomis geometrijos ir fizikos žiniomis, galima paskaičiuoti ir atsakyti į vieną klausimą: koks valo kiaurymės ir kabliuko kiaurymės skersmuo yra tinkamas ir koks netinkamas. Labai mažiems avižėlių dydžiams pilnai pasiekiamas valo kiaurymės skersmuo lygus 20 proc avižėlės diametro, o kabliuko atitinkamai kabliuko skersmuo plius 0,2 mm. Apsaugoti valą nuo trūkimo padeda kembrikas, įstatytas į avižėlės kiaurymę.
Išsakysiu visus jaudinančią nuomonę, kad spalva įtakos kibimui nedaro. Reikalingos tamsios avižėlės ir avižėlės metalo blizgesio. Visi kiti varijantai (auksas, varis, alavas, spalva ir t.t.) reikalingi daugiausia žvejui užkibti prie parduotuvės prekystalio, nes žuvis po ledu praradusi bet kokią spalvų sampratą.
Kai kurios papildomos, tačiau ne mažiau svarbios mažų avižėlių panaudojimo sąlygos:
• Avižėlė turi būti taisyklingos geometrinės formos, t.y. kad ji skęsdama be masalo nesivartytų ir nesisuktų apie savo ašį. Priešingu atvėju valas susisuks ir greičiausiai tikėtina supins mazgus. Pasakos apie įpatingai kibias avižšles ir yra pagrystos šiuo reiškiniu. Savaime suprantama kad besisukanti avižėlė labiau traukia žuvį, tačiau rezultatas – kibimų yra o žuvies ne.
• Preliminarūs nukrypimai nuo diametro negali būti didesni nei 0,02 mm o per ilgį – 0,2-0,3 mm.
• Labai svarbus komponentas – valas. Nuo jo priklauso ne tik avižėlės darbas, kiek pats avižėlės paskandinimas į norimą gylį. 1,5 mm diametro avižėlėms ne storesnis nei 0,05 mm, 1,8 mm ne storesnis nei 0,07 mm, o 2 mm diametro avižėlėms ne storesnis nei 0,08 mm.
• Valo diametrą reikia pamatuoti mikrometru nenaudojant spaudimo, t.y. lengvai, nesuspaudžiant valo tarp mikrometro žnyplių. Valo storis nurodytas ant pakuotės dažniausiai tik orientacinis.
• Tarp kitko gaudant jautria sistema reikia atsisakyti pirštinių.
Autorius: Виктор Киселев
Pagal žurnalą “Рыбацкое подворье”Nr.1
Iš rusų kalbos vertė: Martynas Mikelionis (Marciusxxxx)

Skaityti toliau

Dydis tinka - perku!

Kaip išsirinkti avižėlę vienoms ar kitoms sąlygoms? Pagal formą? Pagal dydį? Pagal spalvą arba kabliuką? O galbūt žuvis yra kvaila ir jai tas pats, ir jeigu jau ji kimba tai kibs? Turbūt renkantis avižėles pas kai kuriuos gali iškilti tokie klausimai ir kankinti bloga nuojauta - "atiduosiu pinigus o žuvys ims ir nekibs"! Pabandysiu pateikti savo požiūrį šiame iš pirmo žvilgsnio nelengvame klausime.
Aš gaudau paprastomis klasikinėmis avižėlėmis, ir nieko daugiau išskyrus uodo trūklio lervų ant jos nekabinu, todėl apie avižėles be masalo nieko ir nepapasakosiu. Pas mus Tuloje gaminami puikūs pavyzdžiai iš volframo ir jo lydinių, todėl renkantis avižėles aš lieku tikru patriotu. Tokių avižėlių formų didelio pasirinkimo nebūna: dažniausiai šrato, lašo ar ovalo formos. Gaminti kokias kitokias formas neapsimoka nes labai didelės darbo sąnaudos jų gamyboje. Tačiau ir kam? Juk žuvis kimba ir paprastomis, nesudėtingų formų avižėlėmis. Aš daug kartų pastebėjau, kad jeigu gerai kimba ovalo formos avižėle tai greičiausiai gerai kibs ir lašo formos, arba atvirkščiai. Užverkime skanią uodo trūklio lervą ant šrato ir vėl sugausim! Ovalo ir lašelio formos vis tik geresnės – jas lengviau laikyti pirštais, keičiant lervas. O šratai gražūs iš išvaizdos… Vienu žodžiu, aš įsitikinau, kad visos jos daugmaž vienodai geros.

Pagrindinis vienodo tipo avižėlių skirtumas yra dydis, kuris gaunamas išmatavus avižėlės skersmenį.
pačioje storiausioje jos vietoje. Aišku galima buvo skirstyti avižėles pagal svorius, taip kaip skirstomi galvakabliai, tačiau pasverti tokias mažas avižėles yra pakankamai sunku, tačiau ir prisiminti dešimtąsias gramo dalis visiškai nėra noro. Tokiu būdu pas mane yra avižėlės skirtingų skersmenų, pavyzdžiui 2; 2,2; 2,5; ir 3 mm. Ir jomis aš pasiruošęs gaudyti įvairiausiomis sąlygomis.
Kitas labai svarbus aspektas, ypač mažesnėms nei 2,5mm avižėlėms tai skylutės valui skersmuo. (Aš naudoju apsauginį kembriką visose savo avižėlėse). Jeigu būsimos avižėlės ruošinyje buvo pragręžta skylutė su storu grąžtu tai svoris jos labai sumažėjo ir jos privalumas prieš švinines avižėles iš karto sumažėja.
Daug nesutarimų visada iškyla dėl avižėlės spalvos. Galbūt gaudant avižėle be masalo kažkoks skirtumas tarp spalvų ir yra. Tačiau volframinės avižėlės neišsiskiria spalvų gama, jų pagrinde galima išskirti tik keturias. Dažniausiai galima rasti pardavime avižėles šių spalvų: „Pilkas sidabras” – kai kada blizgantis, kai kada matinis. „Juodos” – ne tik padengtos juodu laku o padengtos tvirtu sluoksniu kuris nedingsta per ilgą laiką. „Varis” – iš pradžių blizgios , tačiau pabuvę vandenyje keičia spalvą ir po truputį tampa juodomis. „Auksas” – berods masalai padengti titano nitridu, išoriškai primena gražius auksinius dirbinius.
Tam kad supaprastinti pasirinkimą šias keturias spalvas dar galima suskirstyti į tamsias ir šviesias. Pūgžliai mėgsta tamsias avižėles o ešeriai – šviesias, saulėtu oru reikia naudoti tamsesnes o apsiniaukusiu – blizgančias, apie tai dažnai rašo ir žūklės žurnalai. Turbūt tai tiesa, tiksliai nežinau.
Paskutiniu metu aš praktiškai negaudau avižėlėmis didesnėmis nei 2,5 mm skersmens, todėl retai kada kreipiu didelį dėmesį į avižėlės spalvą. Aš raminu save tuo, kad masalai tikrai mažučiai o po vandeniu tamsu.

Štai kas tikrai svarbu tai kabliuko kokybė. Aišku dažniausiai kabliukai naudojami garsiausių japonų gamintojų. Gaila tik kad dažniausiai pasitaiko avižėlės gražios iš išvaizdos o įlituotų į jas kabliukų geluonis greitai sulinksta. Tai iš kart pasijaučia padidėjus atsikabinusių žuvų skaičiui. Kabliuko dydis ir storis taip pat turi didelę reikšmę, ant mažo ir plono kabliuko uodo trūklio lerva laikosi ilgiau ir mažiau subliūkšta. Didesni nei 18 numerio kabliukai tinka tik gaudymui su krūvele lervų , ką mes retai praktikuojam. Įprastas kabliuko dydis – tai Nr. 20 – 22, o avižėlėms mažesnėms nei 2 mm. Naudojami netgi 26 numerio kabliukai. Kabliuko spalva, turbūt pats nereikšmingiausias elementas, nes juk ne trofėjinius karpius boiliu gaudome.
Su teorija baigta – dabar aš aprašysiu savo veiksmus gaudymo metu.
Aš vykstu prie vandens su savimi pasiėmęs ne mažiau nei 10 meškerėlių. Kam tiek daug? – tikriausiai paklausite. Jeigu palyginti su vasarine plūdine žūkle, tai kiekviena meškerėlė yra kaip skirtinga sistema. Po ranka turi būti tiek jautrūs tiek grubūs variantai, o rekomenduojama turėti ir po du tokius pačius.
Ruošiant įrankius labai svarbu prisiminti kad nedideles avižėles žymiai sunkiau paskandinti giliau su sąlyginai storais valais. Pavyzdžiui 2,5 mm avižėlei tiks valas ne storesnis nei 0,08 mm. Jeigu į tai nekreipti dėmesio ir uždėti 0,10 mm valą tai avižėlės skandinimas taps sunkiu darbu, avižėlės svorio paprasčiausiai neužteks tam kad ištiesinti valą vandenyje ir apie jokį teisingą žaidimą avižėle nė kalbos negali būti.

Ir štai kada aš jau ant ledo pirma reikia įvertinti telkinio gylį. Kuo telkinys gilesnis , tuo sunkesnes avižėles naudosime, juk didelė dalis laiko skirto žūklei gali nueiti vien nedidelės avižėlės skandinimui. Tokią auką aš rinksiuosi tik tuo atveju jeigu žuvys bus ypač įnoringos.
Reikia taip pat prisiminti kad kuo plonesnis valas, tuo lengviau avižėlę nuleisti į reikiamą gylį, tačiau padidėja rizika supainioti įrankį. Tam kad su normaliu greičiu nuleisti 2,5 mm avižėlę į 5 – 6 m gylį, reikalingas ne storesnis nei 0,06 – 0,07 mm valas.
Sekantį įrankių pasirinkimą diktuos žuvies aktyvumas. Pavyzdžiui aš pradedu gaudyti 2,7 mm avižėlėmis apie 4 m gylyje. Tarkim kad žuvis rasta, tačiau vietoj normalių kibimų aš pastebiu tik smulkius prisilietimus, kurių pakirsti man nepavyksta. Tai yra signalas kad reikia išsiimti iš dėžės meškerytę su mažesne avižėle, tarkim 2,5 mm. ir pabandyti gaudyti su ja. Priklausomai nuo rezultato, aš arba tęsiu gaudymą su šia meškerėle arba naudoju su dar smulkesnę avižą. Taigi laikantis tokios metodikos, aš randu tinkamą avižėlę maksimalaus dydžio, kurią, iš vienos pusės galima normaliai paskandinti į norimą gylį, ir iš kitos pusės kibimai būna rezultatyvūs.

 Tuo atveju jeigu žuvis tiek aktyvi, kad kimba ant visų avižėlių (taip kartais pasitaiko paskutinio ledo metu), tai tikslingiau bus gaudyti didesnėmis avižėlėmis, tai sutaupys laiko.
Tačiau štai atvirkštinis variantas: už lango blogas oras, stiprus vejas, šaltis traukia eketę o ir žuvis kaip tyčia labai neaktyvi. Gaudyti smulkia avižėle bus labai sunku: avižėlės skandinimas ilgai užtruks. Todėl oro sąlygos gali taip pat įtakoti avižėlės pasirinkimą, ir į tai reikia atkreipti dėmesį.
Kadangi vandens telkiniai kuriuose gaudau nėra labai žuvingi, labai dažnai susiduriu su visiška nekiba, tačiau kažkaip iš jos reikia kapstytis.Tam padės pačios mažiausios avižėlės, jos paprasčiausiai daro stebuklus: žuvys ant tiek nejaučia jų svorio kad ir būdamos nelabai neaktyvios kimba pakankamai ryžtingai, na o tokius kibimus sunku praleisti. Avižėlės sklendimas gaunasi lėtas ir dažnai išeina gaudyti aukščiau dugno. Kaip tai bebūtų keista tačiau kibimų skirtumas tarp 2,2 ir 2 mm avižėlių gali būti akivaizdus. Dar mažesnės avižėles praktiškai naudojamos tik varžybose, ir tai tik jeigu tai leidžia gylis. Nereikia pamiršti, kad tokių smulkių avižėlių darbą gali smarkiai įtakoti uodo trūklio lervų dydis, kartais tenka dėti tik vieną smulkų jokerį ( pašarinės uodo trūklio lervos). Aišku tai daugiau liečia sportinę žūklę, o paprastai pakanka paieškoti masalinėje mažutės lervos, ir esant silpnam kibimui kabinti tik vieną lervutę ant kabliuko. Tačiau gaudant su stovinčia avižėle galima naudoti ir kelias lervas, juk virpinti avižėlės šiuo atveju nereikia.
Nežinau ar didelę reikšmę turi lervutės kabinimo ant kabliuko būdas. Kada aš skubu aš kabinu trūklį kaip papuola, dažniausiai per patį vidurį. Būna kad smulkūs ešeriukai trūklį tampo tik už uodegos ir jo nepraryja, šiuo atveju mano minėtas kabinimo būdas netgi geresnis nes laisvi trūklio galiukai lieka kiek trumpesni.
Taigi baigiant. Gaudant klasikine sportine avižėle, pirmiausia pasirenkama ne spalva ar avižėlės forma o jos dydis. Dydį diktuoja telkinio gylis, oras ir žuvies aktyvumas. Valo storis dažniausiai priklausys ne nuo gaudomos žuvies dydžio o nuo avižėlės dydžio. Taigi apsisprendus dėl savo įrankio jautrumo ir suradę savo žvejybinėje dėžėje tinkamą meškerytę, belieka tik patirti malonumą gaudant ant ledo.
Straipsnio autorius Александр Галяткин (www.matchfishing.ru)
Iš rusų kalbos vertė: Martynas Mikelionis (marciusxxxx)

Skaityti toliau