Ant baltijos bangų

Spalio 27 vakarą , tik sužinojus kad laivas kuriuo 18 kolegų turėjo išeiti į jūrą gaudyti menkių sugedo, nuotaika subjuro nepataisomai. Vaikščiojau pirmyn atgal traukdamas cigaretę po cigaretės o mano draugas Darius tuo tarpu dar bandė gelbėti padėtį skambindamas visiems kapitonams ir klausdamas ar kartais nėra laisvų vietų - o jų aišku nebuvo. Tačiau vieno kapitono pasiūlymas nuo ankstaus ryto atsistoti krantinėje ir bandyti įsiprašyti į jau sukomplektuotus laivus buvo išgirstas. trauktis jau nebuvo kur - kuras nupirktas, įrankiai supirkti ir galų gale sutarta su šeimomis :).

Taigi mes greitai pasikrovėme savo mantą ir nesulaukus vidurnakčio jau riedėjome Kauno kryptimi, gurkšnodami kavą ir šį tą stipresnio, dėl ko vairuotojas sekančią išvyką atsisaką juo būti. Pasiekus Kauną sukome į Karmėlavą ir paėmę ketvirtą kolegą išlėkėme į autostradą. Kelionė aišku neprailgo - kaip visada kalbos apie būsimą žūklę, apie gerą orą ir prisiminimai sutrumpino laiką iki minimumo ir apie 2 valandą jau stovėjome aikštelėje prie senos prieplaukos.

Taigi rytas - o mes stovime krantinėje su meškerėmis rankose ir žiūrime į meškerės brolius besikraunančius savo ekipuotę į laivus. Po pirmų pokalbių su kapitonais viltis pradėjo gesti ir mes jau planavome kaip gaudysime plekšnes ar kitą žuvį uosto ekvatorijoje o pramoginį žvejybinį laivą iškeisime į keltą. Ir kai prie krantinės liko tik vienas laivas viltis vėl sužibo - mums buvo prižadėtas botas nuplukdysiantis į jūrą. Ilgai laukti neteko ir paprasta iš pirmo žvilgsnio valtis priplaukė prie krantinės. Daigtai akimirksniu nukeliavo į ją. Prie mūsų prisijungė dar vienas žvejys taip pat jieškantis laimės išeiti į jūrą. Ekipažas sukomplektuotas, liemenės uždėtos ir mesjau skriejame uosto ekvatorija link taip ilgai lauktos jūros. Niekas neužsičiaupia, visa kompanija klegėte klega apie būsimą pirmą žūklę.

Tik išplaukus už jūros vartų mus pasitinka jau didesnės bangos tad mažinam greitį ir pagal GPS rodomą maršrutą plaukiame link pirmos pažymėtos vietos. Nors vėjo greitis ir nėra didelis, tačiau bangos plaukiant su valtimi jau atrodo didelės ir kol nusigauname į vietą sušlampame pakankamai - apranga pasirodo vienas iš svarbesnių dalykų.
Valtis pasukama ir visi leidžiame savo sistemas gelmėn, keliame ir atleidžiame, stuksename į dugną ir vėl atleidžiame , tačiau po kelių dreifų užkimba tik viena nedidelė menkytė. Tiesa dar pamatome baltijos ruonį išdidžiai plaukiantį per bangas, bet nufotografuoti taip ir nepavyksta nes fotoparatai paslėpti kiek įmanoma giliau.
Keičiame vietą ir vėl keliasdešimt minučių plaukimo tolybn į jūrą. Sustojame ties šiukšlynu ir kibimai seka tai vienam tai kitam, nors menkės nėra didelės tačiau pompuoti jas smagu. Pagauname beveik visi , kas daugiau kas mažiau , tačiau tik pirmus 4 dreifus, paskui menkės dingsta ir jų jau nematysime iki kitos žūklės.
Daug reiškia ne tik apranga, tačiau ir įrankiai. Aš gaudžiau su karpiniu kotu ir beinercine karpine rite - malonumo mažoka, reikia trumpesnio ir kietesnio koto bei multiplikatorinės ritės. Tad gryžtant iš jūros mąsčiau kaip pirksiu reikiamą įrangą.
Išlipus į krantą pakuojames daiktus ir klausydami niurzgiančio vairuotojo važiuojame namų link. Manau į jūrą mes dar sugryšime, nes ji traukia ir dabar rašant šitas eilutes.

Marcius