Praeitą savaitę užkibęs lynukas įžiėbė viltį, kad – JAU! Tad šiandien iš pat ryto aplankiau vieną ežerėlį Trakų rajone, kuriame kasmet tenka gaudyti lynus. 06.00 jau buvau vietoje, truputis pasiruošimo, jaukų maišymas, sistemėlių rišimas ir du 7 m. „Garbolinai“ įžiebė plūdes vandens paviršiuje. Rytas dar vėsus, visą ežerėlį dengia rūkas, tyla, tik pulkai raudelių drumsčia vandens paviršių. Žolės dar nesužėlę, gaudau praktiškai kur panorėjęs – vasarą čia pagaudysi tik keliuose švaresniuose nuo žolės taškuose.
Ant gretimo lieptelio įsitaiso vietinis – gaudo kuojas. Na o aš laukiu lyno – žinau, kad jie turėjo prabusti. Per gerą valandą ištraukiu apie dešimt kuojų – kimba ir ant blyno, ir ant dviejų kukurūzo grūdų. Rausimų nesimato. Apie 07.00 aiškus vedimas į šoną – kertu ir tikrai ne raudelė metasi iš lelijyno, kotas išlinksta ir tiesinasi žuviai tolstant į atvirus ežero plotus. Šiaip ne taip suvaldau ir po truputį prisitraukiu prie lieptelio. Niuksi labai inirtingai ir į paviršių nekyla – jau spėjau pagalvoti apie karpį kai pamačiau žalsvą žuvies šoną. Dar keletas viražų šalia lieptelio ir žuvį įvairuoju į samtelį. Lynas – tikrai puikus, svers turbūt netoli kilogramo. Apsidžiaugiu gan greitu solidžiu laimikiu ir vėl įmerkiu plūdę ten kur sulaukiau kibimo.
Taip prasėdėjau iki 10 val. ir daugiau nemačiau nė vieno lyninio kibimo, ramybes nedavė tik kuojos – greitai sureaguojančios į stalo teniso dydžio jauko rutuliukus. Dar tik pradžia – pasidariau sau išvadą ir atlikęs fotosesiją „Aš ir Lynas“ susipakavau daigtus namo.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą