Atviro vandens sezono atidarymas

 Ir kodėl visada kai tik suplanuoji žūklę ima ir viskas apsiverčia aukštyn kojom?

Taip ir šį pirmadienį – planuota sezono atidarymo žūklė upėje, kur turėjome gaudyti bemaž pusė kilogramo sveriančias kuojas ir kilograminius karšius baigėsi net neprasidėjusi. Ryte termometro stulpelis rodė -3, rodės kad ruošiuosi eilinei žūklei ant ledo. Bloga nuojauta kamavo visą kelią žūklavietės link.

Atvykus prie upės niekas nepakito – šalta, pakraščiai aptraukti plonu ledu – kibimas praktiškai nulinis. Ten kur prieš kelias dienas visi puikiai leido laiką gaudydami pavasarines kuojas ir šapalus – dabar mes gaudėme pūgžliukus. Tokia žūklė nieko neviliojo, tad greitai buvo rezgamas „planas-huliganas“ ir nepraėjus net kelioms valandoms po atvykimo mes jau dardėjome kito vandens telkinio link.

Skambutis Kęstui iš Punios ir reikalai taisosi, jo tvenkinyje vienas kraštas jau apie 10 metrų atitirpęs nuo ledo. Tiks – 7 metrų meškerės bus net per ilgos – na o dėl kibimo tai neabejojau, - čia kimba visada.

Paskubomis susitvarkome įrankius, sudrėkiname jauką ir pašeriame kelis taškus atitirpusioje pakrantėje. Į jauką momentaliai sureaguoja kuojos, pirmoji sveria gerus 300 gramų, kitos smulkesnės. Vėliau užkimba ir ilgai lauktas karšiukas, bei kelis šimtus gramų sveriantis ešerys, stambi raudė. Trūklius tik spėk dėti, kibimo laukti ilgai netenka ir eilinė kuojūkštė keliauja iš vandens. Kimba praktiškai ant visko nuo trūklių iki konservuoto kukurūzo.

Taigi ir nors ilgai neužtrukome, vėsus oras ir žvarbokas vėjas vijo namo, atviro vandens sezoną atidarėme. Padėkojome Kęstui ir prižadėjome, kai tik atitirps didesnis ledo plotas atvyksime su dugninėmis gaudyti karšių ir karosų – šios žuvys čia prabus vienos iš pirmųjų.