Šiuo, perdžiūvusiais, pernykščiais lapais užverstu takeliu jis ėjo pirmą
kartą. Šlaitas buvo labai status, tad kojas teko statyti vieną šalia kitos,
stengiantis išlaikyti pusiausvyrą ir nenugarmėti žemyn.
Apysunkė kuprinė ir tvirtas, lyg ginklui skirtas dėklas varžė judesius. Vis
dėlto dairytis netrukdė ir nepastebėti
bundančio miško buvo neįmanoma. Pro tankiai susiraizgiusias medžių šakas
skverbėsi šilta pavasario saulė. Jos akinančiai ryškūs, šilumą skleidžiantys
spinduliai sėjo gyvybę. Šviesiai žali bundančių augalų lapeliai nesustabdomai
stiebėsi į viršų, sudarydami švelnų miško paklotą. Tai vienur, tai kitur akys
užkliūdavo už mėlynuojančių žibučių gojelių.
Jis žinojo, kad po savaitės viskas dar labiau pasikeis ir mėlynai raudonus
žibuoklių žiedus pakeis ištisi baltų plukių plotai. O šimtamečiai medžiai
pasidabins pirmaisiais pumpurais ir švelniais lapeliais.
Priėjus šlaito apačią ausis pasiekė be galo malonus čiurlenančio upelio
garsas. Drumstas pavasario vanduo tekėjo potvynio išplauta vaga ir nuo vandens
paviršiaus akis pasiekė auksiniai saulės atspindžiai. Pakerėtas vaizdo žmogus
buvo besustojąs, bet mintys vijo tolyn.
Paskubomis perbrido seklų upelį,
pralindo pro prieš keletą metų vėjo nuverstą eglę. Iki tikslo liko tik
akimirka. Akimirka, kurios jis ilgėjosi metus laiko, kurios pabudinti vaizdai
neleisdavo užmigti naktimis.
Vaizdas atsivėręs prieš akis vis kitoks, tačiau visad nuostabiai didingas
ir be galo traukiantis. Vos už žingsnio prasideda nedidelis skardis ir krinta į
dangaus mėlynę atspindintį platų upės vingį. Akinantys saulės spinduliai
apšviečia iš visų pusių upę supantį mišką, o raibuliuojantis vanduo prikausto
žvilgsnį ir neleidžia atitraukti akių nuo kerinčio paveikslo. Pavasariu
besidžiaugiančių paukščių čiulbesys kartoja ir kartoja savo nuostabiai
skambančius etiudus.
Nusileidus nuo šlaito viskas tapo pažystama – ir medžiai turintys savo
vardus, ir pakrantėje stūksantys rieduliai, ir sūkuriuojantį vandenį
išspjaunantys upės duburiai. Čia jis sugrįžta kiekvieną pavasarį, kai upė
išsivaduoja nuo ledų, o vanduo nuskaidrėja, kai
pakrantėje išsikala pirmieji žolės daigeliai ir vanduo, nušviestas vis aukščiau
kylančios saulės, pradeda alsuoti gyvybe.
Kiek akys aprėpė upės pakrantėje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų, o tai dar
labiau jaudino ir teikė vis stiprėjančią viltį. Apžiūrėjęs apyskaidrį upės vandenį, mintyse
perskaitė upės dugną - kur stūkso akmuo, kur paskandintas potvynio rąstas, o
kur pavasarinio ledonešio sustumtos smėlio sąnašos. Ilgametė patirtis neleido
suklysti. Sukoręs dar gerus penkiasdešimt metrų surado tai ko ieškojo. Čia upė
buvo išplovusi nedidelę duobę, kuri pasroviui seklėjo ir persiritusi per kelis
didelius riedulius tarytum apmirdavo. Srovė pakankamai lėta ir plačia tėkme
tekėdavo apie trisdešimt metrų.
Dar prieš nusiimdamas visą savo ekipuotę jis
atmintinai žinojo būsimų veiksmų seką ir iš kuprinės pradėjo traukti tik jam žinomus jauko pakelius,
konservuotų kukurūzų skardines, šutintus žirnius, kelis buteliukus su keistais,
nosį riečiančiais, kvapais.
Nepraėjus nė 5 minutėms saulėje raibuliuojančio
vandens paviršių sudrumstė kelios saujos pabertų auksaspalvių konservuotų
grūdų, kurie greitai pasiekia dugną ir genami srovės, šokčiodami ridenasi akmenimis.
Šios pirmosios saujos jauko puikiai pritraukia atsargius šapalus arčiau
žvejo. Tokios porcijos dabar pasieks vandenį kas keliasdešimt minučių.
Ridenamiems srovės grūdams neatsispiriantys šapalai po truputį juos rinks ir
kils prieš srovę, taip priplaukdami visai šalia žvejo. Planas paprastas ir per
daugelį metų beveik nekinta, vis dėlto vykdymo fazė kaip bebūtų lieka pati
svarbiausia ir atsakingiausia.
Neskubėdamas ir nesukeldamas bereikalingo triukšmo žvejys pradeda ruoštis
įrankius. Tai visada labai svarbus etapas, nes nuo teisingai paruošto įrankio
dažniausiai ir priklauso sėkmė. Paruošus meškeres į pakrantės žvirgždą
įsmeigiami jų laikikliai, ant stambių aukso spalvos kabliukų užkabinamas
masalas ir atsargiai užmetus belieka tikėtis galingo šapalo kibimo.
Žuvies gali tekti laukti ir valandą ir dvi, kad ir kaip ten būtų vis
šylantis upės vanduo žada būsimą laimikį. Tačiau nevalia atsipalaiduoti, nors galvoje
vis šmėkščioja praėjusių žūklių fragmentai: meškeres nuo laikiklių verčiantys
žuvų smūgiai, zvimbiantys ritės stabdžiai ir netgi vėjyje plevėsuojantis
stipraus šapalo nutrauktas valas. Šie vaizdiniai, kaip spalvotos nuotraukos
žvejo albume, žadina vaizduotę.
Dar kelios saujos jauko pasiekia upės srovę ir pradingsta raibuliuojančioje
gelmėje.
Nespėjus nė atsitiesti vieną iš meškerykočių sudrebina stiprūs, vienas po
kito sekantys smūgiai. Meškerykočio viršūnėlė taip ir nespėja išsitiesti, bet
staigus pakirtimas jau buvo pavėluotas. Nors meškerykotis buvo vos už kelių
metrų, šapalui pakako laiko atsikratyti kabliuko. Nusivylimo banga užlieja kūną
ir sukeltas adrenalinas pasiruošia išsiveržti keiksmų kruša, nepaisant to žvejys susivaldo ir nurijęs nerealizuoto kibimo
kartėlį stengiasi susikaupti. Paskubomis veria naują porciją kukurūzų ir meta
meškeres ten kur buvo pirmasis kibimas.
Viltis, kad sekanti žuvis neprivers
ilgai laukti pasitvirtino ir staigų meškerės linktelėjimą sekė švelnus
pakirtimas. Ritės stabdis kiek prasisuko nuo pirmojo šapalo smūgio, o puikiai
žuvies smūgius amortizuojantis meškerykotis iki minimumo sumažino atsikabinimo tikimybę
ir metras po metro ant ritės klojamas valas tai patvirtino.
Žuvis nors ir nebuvo didelė, tačiau traukiama prieš srovę sugebėjo parodyti
visus savo kovos sugebėjimus, o pritrauktas prie kranto šapalas dar pabandė
pasislėpti pernykštėje priekrantės žolėje, bet žvejys staigiu judesiu apėmęs
stambų plačiaburnio sprandą iškėlė žuvį iš vandens. Nuostabūs, ryškiai raudoni
žuvies pelekai sužibo saulėje ir raumeningas, auksiniais žvynais padabintas
žuvies kūnas kėlė susižavėjimą šia stipria ir
kovinga vandens gyventoja.
Išlaisvintas nuo kabliuko kilograminis šapalas atsargiai paguldytas ant
pernykščių vandenžolių ir skaisčiai raudonomis žiaunomis pajutęs vėsų,
deguonies prisodrintą, upės vandenį akimirksniu nuplaukė gelmėn.
Žvejys negalėjo nuslėpti užplūdusio džiaugsmo ir puikių emocijų
perpildytas, besišypsantis veidas džiaugėsi šia malonia akimirka. Būtent tokie
momentai, kuomet po puikios kovos gali suteikti žuviai dar vieną šansą,
labiausiai jaudina. Žmogus supranta, kad
nenaikina to šimtmečius gamtos kurto grožio, o jį saugo.
Sekančios žuvies pasirodymo tenka laukti beveik dvi valandas, tačiau
kibimo, kurio metu meškerė vos neatsiduria vandenyje vertėjo išlaukti. Pakirsta
žuvis su nenusakoma jėga neria pasroviui, sukeldama milžiniškas apkrovas
žviegiančiai ritei ir nepakankamai standžiam meškerykočiui. Laimikis neeilinis, ir kaskart pasikartojantys
stiprūs besipriešinančios žuvies smūgiai vertė neprarasti budrumo. Kūnas
įsitempė kaip styga ir kiekvienas žuvies judesys priversdavo širdį plakti vis
smarkiau. Vienas neteisingas žvejo veiksmas galėjo niekais paversti pusdienio
pasiruošimą. Žuvis vis priešinosi ir, rodės, ji nė neketina pasiduoti. Gerai
sureguliuotas įrankis, ilgamečiai
įgūdžiai ir minutė po minutės, metras po metro plačiaburnis buvo priverstas
paklusti žvejo valiai. Įtampa išliko visą laiką iki ranka pakištas platus
tinklelio lankas neatsidūrė po žuvimi. Staigus kilstelėjimas ir besiblaškantis
šapalas purslais aptaškė viską aplinkui.
Būtent tokio laimikio ir buvo tikėtasi, tokios žuvys sužadina bet kurio
žvejo vaizduotę. Šiomis akimirkomis
viskas aplinkui lyg prapuolė, nesimatė bundančios gamtos grožio, nesigirdėjo
paukščių giesmės ar vėjo lankstomų medžių traškesio, beliko tik kova tarp
dviejų, savotiškai lygių priešininkų.
Kabliukas iškabinamas iš mėsingos lūpos, žuvis atsargiai pasveriama,
šviesos srautas kelis kartus apšviečia fotoaparato matricą įamžindamas ir taip
nepamirštamą laimikį. Belieka atsisveikinti ir ilgai lauktą žuvį palydėti namo
į savo gimtąją stichiją.
Puikus, 2,5 kilogramo ribą peržengęs plačiaburnis palengva judindamas
tamsiai radoną, plačią uodegą pradingsta iš akiračio. Sąmonė vėl pradeda
reaguoti į aplinką, pasigirsta vėjo ošimas, akyse vėl pasirodo nuostabus gamtos
grožis.
Tai akimirka su savimi, akimirka sau, akimirka sunkiai perteikiama žodžiais.
Akimirka, kurios jis ilgėjosi metus laiko, kurią jis pergyveno ir kurios
pabudinti vaizdai vėl neleis užmigti naktimis.
Martynas Mikelionis
(2012-07-15, toli nuo Lietuvos)
Martynas Mikelionis
(2012-07-15, toli nuo Lietuvos)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą