Balandžio akimirka

Šiuo, perdžiūvusiais, pernykščiais lapais užverstu takeliu jis ėjo pirmą kartą. Šlaitas buvo labai status, tad kojas teko statyti vieną šalia kitos, stengiantis išlaikyti pusiausvyrą ir nenugarmėti žemyn.

Apysunkė kuprinė ir tvirtas, lyg ginklui skirtas dėklas varžė judesius. Vis dėlto dairytis  netrukdė ir nepastebėti bundančio miško buvo neįmanoma. Pro tankiai susiraizgiusias medžių šakas skverbėsi šilta pavasario saulė. Jos akinančiai ryškūs, šilumą skleidžiantys spinduliai sėjo gyvybę. Šviesiai žali bundančių augalų lapeliai nesustabdomai stiebėsi į viršų, sudarydami švelnų miško paklotą. Tai vienur, tai kitur akys užkliūdavo už mėlynuojančių žibučių gojelių.

Jis žinojo, kad po savaitės viskas dar labiau pasikeis ir mėlynai raudonus žibuoklių žiedus pakeis ištisi baltų plukių plotai. O šimtamečiai medžiai pasidabins pirmaisiais pumpurais ir švelniais lapeliais.

Priėjus šlaito apačią ausis pasiekė be galo malonus čiurlenančio upelio garsas. Drumstas pavasario vanduo tekėjo potvynio išplauta vaga ir nuo vandens paviršiaus akis pasiekė auksiniai saulės atspindžiai. Pakerėtas vaizdo žmogus buvo besustojąs, bet mintys vijo tolyn.

 Paskubomis perbrido seklų upelį, pralindo pro prieš keletą metų vėjo nuverstą eglę. Iki tikslo liko tik akimirka. Akimirka, kurios jis ilgėjosi metus laiko, kurios pabudinti vaizdai neleisdavo užmigti naktimis.

Vaizdas atsivėręs prieš akis vis kitoks, tačiau visad nuostabiai didingas ir be galo traukiantis. Vos už žingsnio prasideda nedidelis skardis ir krinta į dangaus mėlynę atspindintį platų upės vingį. Akinantys saulės spinduliai apšviečia iš visų pusių upę supantį mišką, o raibuliuojantis vanduo prikausto žvilgsnį ir neleidžia atitraukti akių nuo kerinčio paveikslo. Pavasariu besidžiaugiančių paukščių čiulbesys kartoja ir kartoja savo nuostabiai skambančius etiudus.

Nusileidus nuo šlaito viskas tapo pažystama – ir medžiai turintys savo vardus, ir pakrantėje stūksantys rieduliai, ir sūkuriuojantį vandenį išspjaunantys upės duburiai. Čia jis sugrįžta kiekvieną pavasarį, kai upė išsivaduoja nuo ledų, o vanduo nuskaidrėja, kai pakrantėje išsikala pirmieji žolės daigeliai ir vanduo, nušviestas vis aukščiau kylančios saulės, pradeda alsuoti gyvybe.

Kiek akys aprėpė upės pakrantėje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų, o tai dar labiau jaudino ir teikė vis stiprėjančią viltį.  Apžiūrėjęs apyskaidrį upės vandenį, mintyse perskaitė upės dugną - kur stūkso akmuo, kur paskandintas potvynio rąstas, o kur pavasarinio ledonešio sustumtos smėlio sąnašos. Ilgametė patirtis neleido suklysti. Sukoręs dar gerus penkiasdešimt metrų surado tai ko ieškojo. Čia upė buvo išplovusi nedidelę duobę, kuri pasroviui seklėjo ir persiritusi per kelis didelius riedulius tarytum apmirdavo. Srovė pakankamai lėta ir plačia tėkme tekėdavo apie trisdešimt metrų.

Dar prieš nusiimdamas visą savo ekipuotę jis atmintinai žinojo būsimų veiksmų seką ir iš kuprinės pradėjo  traukti tik jam žinomus jauko pakelius, konservuotų kukurūzų skardines, šutintus žirnius, kelis buteliukus su keistais, nosį riečiančiais, kvapais.

 Nepraėjus nė 5 minutėms saulėje raibuliuojančio vandens paviršių sudrumstė kelios saujos pabertų auksaspalvių konservuotų grūdų, kurie greitai pasiekia dugną ir genami srovės, šokčiodami ridenasi  akmenimis.

Šios pirmosios saujos jauko puikiai pritraukia atsargius šapalus arčiau žvejo. Tokios porcijos dabar pasieks vandenį kas keliasdešimt minučių. Ridenamiems srovės grūdams neatsispiriantys šapalai po truputį juos rinks ir kils prieš srovę, taip priplaukdami visai šalia žvejo. Planas paprastas ir per daugelį metų beveik nekinta, vis dėlto vykdymo fazė kaip bebūtų lieka pati svarbiausia ir atsakingiausia.

Neskubėdamas ir nesukeldamas bereikalingo triukšmo žvejys pradeda ruoštis įrankius. Tai visada labai svarbus etapas, nes nuo teisingai paruošto įrankio dažniausiai ir priklauso sėkmė. Paruošus meškeres į pakrantės žvirgždą įsmeigiami jų laikikliai, ant stambių aukso spalvos kabliukų užkabinamas masalas ir atsargiai užmetus belieka tikėtis galingo šapalo kibimo.

Žuvies gali tekti laukti ir valandą ir dvi, kad ir kaip ten būtų vis šylantis upės vanduo žada būsimą laimikį. Tačiau nevalia atsipalaiduoti, nors galvoje vis šmėkščioja praėjusių žūklių fragmentai: meškeres nuo laikiklių verčiantys žuvų smūgiai, zvimbiantys ritės stabdžiai ir netgi vėjyje plevėsuojantis stipraus šapalo nutrauktas valas. Šie vaizdiniai, kaip spalvotos nuotraukos žvejo albume, žadina vaizduotę.

Dar kelios saujos jauko pasiekia upės srovę ir pradingsta raibuliuojančioje gelmėje.

Nespėjus nė atsitiesti vieną iš meškerykočių sudrebina stiprūs, vienas po kito sekantys smūgiai. Meškerykočio viršūnėlė taip ir nespėja išsitiesti, bet staigus pakirtimas jau buvo pavėluotas. Nors meškerykotis buvo vos už kelių metrų, šapalui pakako laiko atsikratyti kabliuko. Nusivylimo banga užlieja kūną ir sukeltas adrenalinas pasiruošia išsiveržti keiksmų kruša, nepaisant to žvejys susivaldo ir nurijęs nerealizuoto kibimo kartėlį stengiasi susikaupti. Paskubomis veria naują porciją kukurūzų ir meta meškeres ten kur buvo pirmasis kibimas.

Viltis, kad sekanti žuvis  neprivers ilgai laukti pasitvirtino ir staigų meškerės linktelėjimą sekė švelnus pakirtimas. Ritės stabdis kiek prasisuko nuo pirmojo šapalo smūgio, o puikiai žuvies smūgius amortizuojantis meškerykotis iki minimumo sumažino atsikabinimo tikimybę ir metras po metro ant ritės klojamas valas tai patvirtino.

Žuvis nors ir nebuvo didelė, tačiau traukiama prieš srovę sugebėjo parodyti visus savo kovos sugebėjimus, o pritrauktas prie kranto šapalas dar pabandė pasislėpti pernykštėje priekrantės žolėje, bet žvejys staigiu judesiu apėmęs stambų plačiaburnio sprandą iškėlė žuvį iš vandens. Nuostabūs, ryškiai raudoni žuvies pelekai sužibo saulėje ir raumeningas, auksiniais žvynais padabintas žuvies kūnas kėlė susižavėjimą šia stipria ir kovinga vandens gyventoja.

Išlaisvintas nuo kabliuko kilograminis šapalas atsargiai paguldytas ant pernykščių vandenžolių ir skaisčiai raudonomis žiaunomis pajutęs vėsų, deguonies prisodrintą, upės vandenį akimirksniu nuplaukė gelmėn.

Žvejys negalėjo nuslėpti užplūdusio džiaugsmo ir puikių emocijų perpildytas, besišypsantis veidas džiaugėsi šia malonia akimirka. Būtent tokie momentai, kuomet po puikios kovos gali suteikti žuviai dar vieną šansą, labiausiai jaudina. Žmogus supranta, kad nenaikina to šimtmečius gamtos kurto grožio, o jį saugo.

Sekančios žuvies pasirodymo tenka laukti beveik dvi valandas, tačiau kibimo, kurio metu meškerė vos neatsiduria vandenyje vertėjo išlaukti. Pakirsta žuvis su nenusakoma jėga neria pasroviui, sukeldama milžiniškas apkrovas žviegiančiai ritei ir nepakankamai standžiam meškerykočiui.  Laimikis neeilinis, ir kaskart pasikartojantys stiprūs besipriešinančios žuvies smūgiai vertė neprarasti budrumo. Kūnas įsitempė kaip styga ir kiekvienas žuvies judesys priversdavo širdį plakti vis smarkiau. Vienas neteisingas žvejo veiksmas galėjo niekais paversti pusdienio pasiruošimą. Žuvis vis priešinosi ir, rodės, ji nė neketina pasiduoti. Gerai sureguliuotas įrankis,  ilgamečiai įgūdžiai ir minutė po minutės, metras po metro plačiaburnis buvo priverstas paklusti žvejo valiai. Įtampa išliko visą laiką iki ranka pakištas platus tinklelio lankas neatsidūrė po žuvimi. Staigus kilstelėjimas ir besiblaškantis šapalas purslais aptaškė viską aplinkui.

Būtent tokio laimikio ir buvo tikėtasi, tokios žuvys sužadina bet kurio žvejo vaizduotę. Šiomis  akimirkomis viskas aplinkui lyg prapuolė, nesimatė bundančios gamtos grožio, nesigirdėjo paukščių giesmės ar vėjo lankstomų medžių traškesio, beliko tik kova tarp dviejų, savotiškai lygių priešininkų.

Kabliukas iškabinamas iš mėsingos lūpos, žuvis atsargiai pasveriama, šviesos srautas kelis kartus apšviečia fotoaparato matricą įamžindamas ir taip nepamirštamą laimikį. Belieka atsisveikinti ir ilgai lauktą žuvį palydėti namo į savo gimtąją stichiją.

Puikus, 2,5 kilogramo ribą peržengęs plačiaburnis palengva judindamas tamsiai radoną, plačią uodegą pradingsta iš akiračio. Sąmonė vėl pradeda reaguoti į aplinką, pasigirsta vėjo ošimas, akyse vėl pasirodo nuostabus gamtos grožis.

Tai akimirka su savimi, akimirka sau, akimirka sunkiai perteikiama žodžiais. Akimirka, kurios jis ilgėjosi metus laiko, kurią jis pergyveno ir kurios pabudinti vaizdai vėl neleis užmigti naktimis.


 Martynas Mikelionis 
 (2012-07-15, toli nuo Lietuvos)