Rytas be žadintuvo

Įkaitusio, troškaus oro ir automobilių sukelto smogo perpildytą miestą dar galima įžvelgti galinio vaizdo veidrodėlyje, tačiau įnirtingai spaudžiamas akseleratoriaus pedalas priverčia jį išnykti ir iš ten.

Išsukus iš greitkelio, automobilis keldamas dulkių kamuolius, pradėjo dunksėti senai negreideriuotu žvyrkeliu. Velniškas kratymas tesėsi geras dešimt minučių, kol kelias prasiskyrė. Dabar reikėjo įveikti kilometrą per miškeliais ir ganyklomis nusidriekusį, vietomis tankiai apžėlusį viksvomis ir usnimis, duobėtą lauko keliuką. Dairydamiesi pro langus grožėjomės žalia kaimo panorama ir į dangų kylančiu ryškiai mėlynu dangumi. Ramybės nedavė gilios ir molingos provėžos, tad spėliojome, kaip reiktų grįžti jei pradėtų pliaupti lietus. Keliukas pasibaigė ir paskutinę keliasdešimtį metrų jau važiavome atolu atžėlusia pieva, kuri atsirėmė į tankiais krūmynais apsuptą mišką.

Rodės, čia senokai niekas nesilankė, tad pradėjo kamuoti abejonės, ar kelis metus puoselėtas, vos kelių metrų pločio tarpas tankiai sužėlusiame švendryne vis dar patenkinamos būklės. Tačiau nusprendę toliau nebespėlioti ir vargais negalais susirinkę didžiulį kalną mantos patraukėme ežero link.

Bepuškuojant siauru takeliu žvilgsnius užhipnotizavo pro medžių tankmę atsiveriantis mėlis. Nuostabaus grožio ežeras buvo pasislėpęs senu spygliuočių mišku apaugusiame klonyje. Tamsiai mėlynas, skaidrus jo vanduo ir staigiai gilėjantis smėlėtas krantas, priverstas senų medžių, kėlė mistišką susižavėjimą. Tai ežeras turintis savo charakterį. Jam turiu būti dėkingas ir už vienas geriausių žūklių ir už bene labiausiai nepavykusias. Kaip bebūtų, visos jos buvo savaip įdomios ir pamokančios, na o laikas praleistas šioje grožio apsuptyje niekada neprailgdavo ir visada džiugino. Prieš kelis metus čia lankėmės gana dažnai. Susitvarkėme pakrantę, nuolat šienaudavome aukštakotes nendres, netgi išvalėme dugną nuo šimtamečių kelmų, kurie dabar kaip puošmena stūkso krante. Čia praleistos nuostabios naktys su draugais betykant auksašonių karšių, kurių dideli būriai pradeda maitintis tik nusileidus saulei ir baigia kai vos tik pirmieji jos spinduliai prasiskverbia pro tamsų vandens paviršių.

Spraga nendrių sienoje buvo šiek tiek užakusi, tačiau nieko nelaukę sulipome į maloniai vėsų vandenį ir naudodami bene 100 metų senumo pjautuvą, kuriuo darbavosi dar ir mūsų seneliai, išvalėme reikiamą plotą. Nupjautas nendres išgrėbėme, ir suradę vieta kur jos niekam netrukdys paklojome ant žemės.

Netrukus pradėjome tvarkytis ir žūklei skirtus įrankius, maišyti jaukus, kiekvienas ėmėme ruoštis sau patogias žūklavietes. Šios kelios valandos iki saulė pradės leistis už horizonto būna vienos iš svarbiausių. Nuo to kaip susitvarkysi įrankius, kaip pasiruoši jaukus ir masalus priklauso didelė dalis sėkmės – tad skubėti neverta, geriau viską daryti ramiai, ir teisingai, nepasikliaujant galimais atsitiktinumais.

Raudoniu nuspalvintas saulės lankas pasislėpė už tamsių medžių viršūnių. Kažkur krūmuose sučirškė svirplys, o besileidžianti ant ežero vėsa privertė ieškotis šiltesnio rūbo. Kolega vis dar svaidė didžiulę jauko prigrūstą šėryklą į savo kibųjį tašką, esantį už gerų 40 metrų nuo kranto. Ten staigiai gilėjęs šlaitas pereina į lygią kelių metrų atkarpą su puskiečiu dugnu, kurią kasnakt aplanko platūs lyg keptuvės žuvų siluetai. Ši atkarpa dabar buvo nusėta tiek smulkiomis, tiek ir stambiomis, kvapnaus jauko dalelėmis. Kurių skleidžiamas kvapas povandeninių srovių nešamas sklendžia aplink pritraukdamas būrius žuvies.

Po truputį temo. Visiškai nurimo vėjas ir vandens paviršiaus nebedrumstė nė menkiausia bangelė, tik šen bei ten galima buvo įžvelgti žuvies sukeltų ratilų raibuliavimą. Mėlynai pilkas dangus vis labiau temo, o ant ežero paviršiaus atgulė minkšta drėgno rūko antklodė. Aplink įsivyravo tyla ir tik uodų zyzimas bei vieno kito paukščio klegesys pasiekdavo ausis.

Gnybtas prilietė nedidelio akumuliatoriaus kontaktą ir blausi lempelė įsižiebė mums virš galvų. Nors šviesa ir nebuvo stipri tačiau žūklavietei suteikė jaukumo. Dviejų žvejų siluetai įsitaisę minkštose žvejybinėse kėdėse priminė ištrauką iš nespalvoto kino filmo apie žmogaus kelionę į mėnulį.

Meškerės sumestos, signalizatoriai sujungti, viskas paruošta pirmam karšio kibumui. Mažų kuojūkščių būriai tartum pranyko, palikdami jauko paklotą rimtos žuvies pasirodymui. Žvejai neatitraukdami akių nuo ant valo pakabintų „beždžionėlių“ dalinosi praėjusių žūklių įspūdžiais ir spėliojo, kurios meškerės valas įsitemps pirmas.

Sutemus kibimo ilgai laukti nereikėjo ir kolegos meškerykočio signalizatorius pradėjo nenutrūkstamą dainą, šviesi „beždžionėlė“ lėtai kilo laisva valo atkarpa. Gražus, lėtas karšio kibimas nenustebino nė vieno ir išlaukus vos akimirką užtrukusią pauze meškerykotis jau stovėjo vertikalioje padėtyje amortizuodamas besimuistančios žuvies smūgius. Žuvis vangiais smūgiais bandė nepasiduoti žvejo valiai, tačiau anksčiau ar vėliau privalėjo pripažinti pralaimėjimą ir netrukus paviršiuje pasirodė didelis šviesą atspindintis karšio siluetas. Švelnus pasėmimas graibštu ir tikrai virš kilogramo sveriantis gražuolis atsiduria kolegos rankose. Truputis nustatymų fotoaparato ekranėlyje, kadras atminimui ir žuvis neria į didelį, erdvų tinklelį. Susitvarkom akimirksniu ir vėl jauko prikimšta šėryklėlė lekia į tamsą.

Kito kibimo reikia laukti apie 15 minučių ir vėl panašaus dydžio žuvis keliauja kranto link, tik šįkart ant mano kabliuko. Kibimai stabilūs, ir beveik iki vidurnakčio sugauname dar penkias gražias žuvis. Tada kibimas kiek nurimsta palikdamas laiko pasigrožėti dangumi slenkančiu šviečiančiu disku bei paplepėti tarpusavyje. Nusprendžiame, kad šiandien kibimas vidutiniškas ir viliamės, kad 2 valandą nakties turėtų suintensyvėti.

Iš snaudulio prikelia tolumoje išgirsti šūviai ir tik atsimerkę akys horizonte pastebi dangų papuošusius įvairiaspalvius fejerverkus, gretimame kaime jaunimas švenčia gimtadienį, tolumoje pasigirsta pagarsinta šokių muzika. Akių sumerkti nebepavyksta, o ir kibimas atsinaujina. Vienas karšis nusveria svarstyklių rodyklę ties 2,5 kg svorio riba. Tikras gelmės galiūnas – juodas kaip smala. Vėliau ištraukiam vieną šiek tiek mažesnį, tačiau irgi pasidabinusį tamsiomis spalvomis. Kibimui aprimus, atsargiai ištraukiame didelį tinklelį žuviai ir paleidžiame didelę dalį laimikio gimtojon stichijon, paliekame kelis karšius vėliau pateksiančius į rūkyklą.

Tolumoje už miško pradeda brėkšti, nebegirdėti trankios muzikos garsų. Vandens paviršiumi rytinis vėjas pradeda ganyti drėgno rūko sruogas. Kažkur pasigirsta nenutrūkstamas karvės bliovimas, pievoje buksuojančio seno traktoriaus garsai.

Drėgmė ir vėsa dar labiau pradeda smelktis po rudeniniais rūbais. Nesinori net pajudėti iš patogios žvejybinės kėdės. Nupurtytas rytinės žvarbos siekiu kolegos tiesiamą karštos kavos puodelį. Nuostabus jausmas apima grožintis iš ryto bundančia gamta, stebėti pirmus saulės spindulius ramiame rytiniame vandenyje, delnais jaučiant karštos kavos sušildytą puodelį. Nevalingai pradedi šypsotis ir džiaugtis šia nuostabia akimirka, džiaugtis, kad šį rytą sutikai ne prikeltas įkyraus žadintuvo signalo šiltoje lovoje, o pasitikdamas saulę nuostabiame gamtos kampelyje.

Martynas Mikelionis

06.09.2012