Melagių diena ant ledo

Antroji Velykų diena pasitiko mus labai storu sniego sluoksniu. Su mano vienatūriu prasibrauti  pažliugusiomis pievomis link žūklavietės praktiškai neįmanoma. Tad greitai keičiame automobilį į beveik visur pravažiuojantį Audi Quattro. Nors ir ne toks komfortiškas važiavimas, tačiau gan greitai atlekiame į vietą ir drąsiai įveikiame klampyne tapusį lauko kelią. Čia sniego dar daugiau. Visas ežeras padengtas storesniu nei dvidešimt centimetrų sniego sluoksniu.

Draugiška vorele, besišnekučiuodami einame tik mums žinomo „griovio“ link, tikėdamiesi aptikti susibūriavusius dryžuotuosius. Pasak kolegos, jie čia puikiai kibo prieš savaitę. Dauguma ešerių buvo virš 200 g svorio, ir normą galima buvo sugauti vos per kelias valandas. Prisipažįstu, kad tokio kibimo šiemet dar neturėjau ir įsižiebia nedidelė viltis šauniai pažvejoti.

Žvejosime viename iš didžiausių Dzūkijos ežerų. Pastaraisiais metais šis ežeras atsigauna nuo dešimtmečius trukusių verslininkų alinimo. Tačiau dauguma žvejų dar labai skeptiškai žvelgia į žūklę jame.

Taigi praklampojus kelis šimtus metrų ledu, gauname komandą stot ir puolame gręžti eketes. Pirmosiose trijose nesulaukiu nė kibimo, o kolega iš gan solidžios 10 metrų gelmės traukia pirmą, kelis šimtus gramų sveriantį, ešerioką. Kitose eketėse laimė nusišypso ir man, ir vieną po kito ištraukiu kelis „šimtgraminius“ ešerius. Kitiem nekimba – ir tik retkarčiais sargelį suvirpina viena kita žuvis. Gręžiame eketes ir tolydžio didiname ešerių paieškos ratą, tačiau bergždžiai – užkimba tik vienas kitas, o ir tie neįspūdingo dydžio. Pradedame lakstyti  - stengiamės surasti tą kibiąją eketę, tačiau iki pietų nieko gero taip ir nesuviliojame. Pabosta paskui save tampytis „balalaiką“ su 10 metrų valo atkarpa, tad pakeičiu į meškerėlę su neinercine ritele.

Oras visai subjūra. Visą dieną kritusias smulkias snaiges pakeičia smulkus lietus. Gręžiame paskutines eketes ir ruošiamės namo. Paskutinėje eketėje tik dugną pasiekusi aviža ryžtingai sustabdoma. O toliau viskas vystosi kaip sulėtintoje komedijoje – kertu, sulaužau meškerėlę, tačiau valas netrūksta ir rankomis ištraukiu apie tris šimtus sveriantį gražuolį. Greitai leidžiu vėl nekreipdamas dėmesio į sulūžusią meškerėlę, vienoje rankoje laikydamas ritelę, o kitoje meškerės kotelį su sargeliu. Nespėja aviža pasiekti dugno ir toks pats kibimas ir toks pats ar net didesnis ešerys keliauja ant ledo. Greitai bandau patvarkyti meškerėlę ir pakviesti kolegas. Betvarkydamas meškerę leidžiu avižą ir vėl kibimas ir vėl gigantiškas, šios žiemos standartais, ešerys.

Kolegos greitai apgręžia ir sulaukia pirmųjų kibimų. Traukiame ešerius vieną po kito. Kibimui nurimus gręžiame eketę šalimais ir vėl pumpuojame eilinę žuvį. Taip gaudome geras penkiolika ar dvidešimt minučių ir žuvis aprimsta. Kibimai darosi retesni ir kimba tik ant dugno paguldytą nejudinamą avižą. Ešerių krūva ant ledo didėja, o mes kaip maži vaikai krykštaujame išlupę eilinę žuvį. Ir tik kibimui visai nurimus, o laikrodžiui berodant penktą po pietų, baigiame žūklę.

Kol ežerus dar kausto ledas, teks lipt ant jo. Nors, prieš kelias dienas išsivadavęs nuo ledų, Nemunas taip pat vilioja išbandyti plūdinės meškerės malonumus. Taigi dilema...