nePAPRASTAS Sliekas,

(Šis mano straipsnis rašytas žūklės žurnalui "ŽŪKLĖ" Rugsėjo mėn. nr.  Žurnalas prekyboje - tad dedu ir čia.)

Tai turbūt seniausias žinomas ir naudojamas masalas žūklėje. Ir bėgant metams jis visiškai nesensta. Jis niekam neužleidžia savo pozicijų. Jį vienodai gerai vertina, tiek karšiai ar plakiai, tiek kuojos, karosai, lynai ar ešeriai. Nuo jo mes pradėjome savo pažintį su žūklės pasauliu ir jo manau nevalia pamiršti, nes būtent sliekas dažnai gelbsti žveją beviltiškose situacijose. Pabandykite prisiminti, kokių šaunių laimikių esate suvilioję paprasčiausiu slieku, kai kurie, manau, buvo netgi rekordiniai.

  Galiu drąsiai teigti, kad tai masalas Nr. 1, tačiau dažnai ignoruojamas ir ne visiškai įvertinamas dėl didelio kiekio kitų prekyboje esančių masalų, dažnai naudojamų netgi ne pagal paskirtį ir netinkamu laiku.

Žuvį traukia ne tik besiraitantis ant kablio raudonas kirminėlis. Kapotų sliekų sultys yra pats geriausias jauko atraktorius - pilnas amino rūgščių, neleidžiantis žuvims ramiai praplaukti pro šalį. Ir nors karščiausiais vasaros mėnesiais sliekų efektyvumas kiek nublėsta, tačiau pavasarį ir nuo ankstyvo rudens jo privalumais net neabejoju. Vėstant vandeniui žuvys pradeda ignoruoti augalinės kilmės masalus – tad sliekų panaudojimas tampa labai efektyvus. Esant šaltam vandeniui puikiai tinka ir trūkliai, musės lervos, tačiau nedidelis mėšlinis sliekiukas ant kabliuko yra tikrų tikriausia klasika.

Nė vienas dugnine ar plūdine meškere gaudantis sportininkas nepradeda žūklės neturėdamas bent dėžutės sliekų. Būtent sliekas dažnai tampa tuo rakteliu, kuriuo suviliojamos didžiausios, „bonusais“ vadinamos žuvys.

Kad ir paskutinė mano žūklė vykusi rugpjūčio pabaigoje viename Dzūkijos ežere. Tądien išbandėme pačius įvairiausius masalus, naudojome dvejus visiškai skirtingus žinomų gamintojų jaukus, tačiau rezultato nebuvo tol, kol nepradėjau karpyti geros saujos sliekų. Po truputį juos dėjau į jauką ir šėryklėle guldžiau ant dugno tame pačiame taške, kur jau kelias valandas nesirodė nė viena žuvis. Geros penkiolika minučių ir žuvys viena po kitos pradėjo keliauti į graibštą. Įspūdingų laimikių tądien nesugavome, tačiau ta saujelė kapotų sliekų ją privertė maitintis.

Lietuvoje aptinkamų sliekų yra per 15 rūšių ir daugelis žvejų turi savo nusistovėjusį požiūrį apie daugelį iš jų. Vieniems labiau patinka dirviniai, kitiems komposto krūvoje ar mėšle aptinkami, o treti vertina tik naktimis pievelėse pasirodančius „monstrus“. Visi jie puikiai tinka žūklei, ir turint kelias rūšis galima geriau prisitaikyti prie žūklės sąlygų. Tačiau dažniausiai mes naudojame Kalifornijos sliekus (lot. Eisenia Foetida ir Dendrobaena octaedra rūšys), kurie plačiai naudojami biohumuso gamyboje. Jų galima nesunkiai įsigyti visose žūklės reikmenų parduotuvėse.

Žūklėje naudoti sliekus tik kaip masalą gali nepakakti. Norint tikslingai prisivilioti žuvį sliekais, reikia, kad ir viena sudedamųjų jauko dalių būtų sliekai. Jie atskiriami nuo žemių ir sudedami į indelį. Tada specialiomis daugiaašmenėmis žirklėmis susmulkinami iki norimo dydžio. Galima naudoti ir paprastas žirkles, tačiau tai užtruks truputėlį ilgiau. Papildomai galima įdėti musės lervų ir(ar) jų kokonų, trūklių. Tai tik paįvairins „mėsišką“ jauką. Nors papildomai kvėpinti ir taip nosį „riečiančio“ patiekalo nebereikia, kartais jį papildomai paskaninu įvairiais aktyvatoriais. Gauta masė paprasčiausiai išmaišoma ir porcijomis dedama į šėryklėlę su mums įprastu smulkios frakcijos augaliniu jauku. Gaudant dugnine, visų kapotų sliekų nevertėtų iš karto maišyti su jauku – tai gali jį sugadinti ir jaukas nebeatliks savo „darbo“. Į jauką reikia dėti tik tiek kiek telpa į šėryklėlę. Iš anksto prisiruošti didelio kiekio kapotų sliekų taip pat neverta – geriausiai tai daryti po truputį pačios žūklės metu. Gaudant plūdine ir jaukinant „rutuliais“, drąsiai dedu į jauką visus skirtus startiniam šėrimui, vėliau pasiruošiu tiek, kiek reikia pakartotiniam jaukinimui.

Prikimšta šėryklėlė, tai tik pusė darbo – dar reikia taikliai ir į vieną tašką sumesti jauką. Ir nors visose beinercinėse ritėse yra „klipsas“ valo užkabinimui, daugelis nepripranta juo naudotis. Pastovus jaukinimas į vieną tašką žūklę daro dvigubai ar net trigubai rezultatyvesne. Tačiau grįžkime prie straipsnio herojaus – slieko.

Jaukinant kapotais sliekais, juos reikia taip pat dėti ir ant kabliuko. Jį galima maišyti su musės lervomis, trūkliais ir netgi kai kuriais grūdais, tačiau neteisingai užvertas sliekas gali tapti „tuščių“ kibimų priežastimi. Niekada nesistengiu dėti daugiau nei 2 sliekus ant kabliuko – gal būt dėl to, kad dažnai dalyvauju varžybose, kur kabliukų dydis ribojamas iki 10 numerio ir pavadėlinėje paprasčiausiai nerandu didesnių kablių, o ant tokio dydžio telpa tik tiek. Tačiau dažniausiai ir tiek būna per daug.

Jei gaudome išskirtinai tik didelius karšius, nedidelis sliekų kuokštelis tikrai puikus masalas. Jį dažnai aplenkia ir visad įkyri smulkmė, o ir susigundžius, įveikti tokį kąsnelį nėra labai lengva. 

Gaudant aktyviai, stengiantis sulaukti, kiek galima daugiau kibimų, kabinu tik vieną nedidelį slieką, o kad jis įnirtingai judėtų ant kabliuko dažniausiai nužnybiu puselę. Taip masalas papildomai pakvėpinamas, o sliekas raitosi dar įnirtingiau. Nebijokime palikti matomo kabliuko geluonies, tai tik padės žuviai sėkmingiau pasikirsti. Pradedantys žvejai dažnai stengiasi paslėpti kablį, o to daryti visiškai nereikia.

Taigi gaudymas naudojant sliekus, tiek kaip masalą, tiek kaip jauką, žymiai pagerina žūklės rezultatus – tereikia pabandyti. Galų gale sliekai yra bene pigiausias masalas, pakanka paimti kastuvą ir pasirausti darže. Sutaupysite pinigų kitiems malonumams, o jūsų žūklėje naudojamas jaukas, praturtintas kapotais sliekais, taps tikrai veikiančiu. Taigi taupykime. Kaip yra pasakęs 19-ojo amžiaus amerikiečių filosofas Henry David Thoreau: „Turtingiausias žmogus yra tas, kurio malonumai yra pigiausi“.