Vietoj lydekų

Tik vėlyvą vakarą sužinojus, kad ilgai planuoti ūkiniai darbai sodybvietėje nukeliami, nebeliko nieko kito kaip tik jungtis prie kolegos vykstančio į lydekų žūklę ir palaikyti jam kompaniją. Nusprendėme aplankyti vieną nedidelį ežerėlį Alytaus rajone, kur kiekvieną rudenį be didesnio vargo, spiningu galima sugauti lydekų. Ir nors čia žvejų dažniausiai netrūksta, laimikiais giriasi retas, o geresnio kibimo galima tikėtis tik vėlų rudenį išskaidrėjus vandeniui. Būtent toks metas dabar siaučia už lango – lietingas lapkričio vidurys.

Apie 7 valandą ryte pradedame krautis žvejybinę mantą, kurią šiaip ne taip sugrūdame į Audi universalą. Tradiciškai užsukame karštos kavos į degalinę, papildome automobilinio kuro atsargas ir pirmyn. Nežinau kodėl, tačiau kaip visada skubame – noras greičiau išvysti raibuliuojantį vandens paviršių neleidžia delsti, juo labiau, kad telkinys tyvuliuoja už keliasdešimt kilometrų nuo miesto.

Šauniai sutvarkytas privažiavimas pakelia nuotaiką, o kolegos įsigytos oro pompos galimybių demonstravimas verčia ir nusistebėti. Atrodytų niekniekis, tačiau per kelias minutes pripūtėme beveik 4 metrų PVC valtį be jokio fizinio vargo. Ir tai tik 20 procentų pompos galingumu. Tikrai vertas dėmesio pirkinys, tik kaina truputį kandžiojasi – perkopia 300 litų sumą.

Sinoptikai pranašavo giedrą ir šilumą. Nebuvo nei to, nei kito. Apsiniaukęs rudens dangus purškė iki pat pietų, o žvarbus vėjas vertė ieškotis pirštinių. Beisbolo kepuraites greitai pakeitė „flisiniai“ ir kitokie galvos apdangalai, o kaklą net teko papuošti šaliku.

Nutarę velkiauti skirtingais masalais, turėtumėme greičiau išsiaiškinti dantytųjų norus, tad kolega deda negiliai neriančius voblerius, o aš bandau visą arsenalą čia veikusių silikoninių masalų. Pirmieji praplaukimai virš giliausių ežero vietų ne juokais nustebina – žuvies lyg nebūtų. Senukas ekonominės klasės Garmin-as neskleidžia nė menkiausio žuvies buvimo signalo tik tyliai piešia dumblėto dugno nelygumus. Visa žuvis tvarkingai atgulusi ant dugno laukia žiemos.

Sukame ratą po rato, keičiame masalus, tačiau nei krepšt. Kelias perspektyvesnes vietas netgi apmėtome. Visiška tyla. Vaišinamės garuojančia arbata iš termoso. Jei pirmomis rytinėmis valandomis buvome vieni, tai dabar gausėja žūklautojų būrys ir ant vandens pasirodo kelios vietinių valtys. Dauguma velkiauja giliausiomis ežero vietomis, kiti netgi bando laimę statydami skritulius su gyva žuvele, tačiau laimikiais niekas nesigiria. Labai nustebino vieno vietinio žvejo sistemėlė. Jis gaudo velkiaudamas trimis 10 centimetrų ilgio „gumomis“ pritvirtintomis ant vieno pagrindinio valo, deja ir šis „žuvies mėgėjo“ išradimas nepadeda.

Sukant eilinį ratą prie pat nendrių juostos, esančioje 3 metrų duobėje kolegos voblerį sustabdo įnirtingas kibimas. Mintyse jau matome pirmos šiandieninės lydekaitės piruetus, tačiau pritraukta prie valties žuvis nenori kilti į paviršių. Įtartina ir labai šviesi žuvies spalva. Dar metras ir paviršiuje pasirodo pasišiaušęs ir piktas sterkas. Voblerio kabliai įstrigę apatinėje žiaunų dalyje, tad vos nesusižaloju pirštų keldamas žuvį iš vandens. Iš akies duodam apie pusantro kilogramo. Kitų vandens telkinių standartais tai įprastas laimikis, tačiau čia iki šiol pagaudavome tik nelegalius jo giminaičius. Pasidžiaugiame žuvimi, suplojame rankomis ir užsikabinę panašaus spalvinimo masalus, stengiamės atidžiau patikrinti laimingąjį tašką, tikėdamiesi sulaukti daugiau kibimų.

 Tuščia. Ir vėl sukame ratą po rato tikėdamiesi lydekos. Keičiu masalus kas geras 15 minučių, tačiau nerandu to laimingojo. Kolega ištraukia nedidelę lydekaitę ant to paties laimingojo masalo, vietinis irgi ištraukia per kilogramą sveriančią aštriadantę, o aš vis nieko. Tačiau silikoninių masalų keisti į kitus neskubu – stengiuosi išbandyti veik visą arsenalą.

Paskutinė viltis buvo Berkley Ripple Shad violetine nugara dažyta silikoninė žuvelė, kuri šiemet jau padovanojo keletą tikrai gražių sterkų. Surandu kiek įmanoma lengvesnį galvakablį ir lėtai plaukdami pirmu elektrinio variklio bėgiu bandome kiek įmanoma lėtinti pravedimą virš kitos gilios vietos, esančios taip pat šalia švendrų juostos.

Duobės viduryje kelis kart masalo paragauja nežinoma žuvis. Viliamės, kad tai irgi sterkų darbas. Valčiai tolstant ir eholotui rodant vis mažesnį gylį sulaukiu kibimo. Deja žuvies nepakertu. Po kelių sekundžių dar viena nerezultatyvi ataka ir tik atleidus meškerykotį seka trečias užtikrintas kibimas. Ir vėl vandenų „vilkas“, tokio pat dydžio kaip ir pirmasis. Nuostabai nėra ribų – atvykome gaudyti lydekų, o kimba sterkai.

 Trumpa rudens diena tirpte tirpsta, dar bandome praplaukti per tuos pačius taškus, tačiau tuščiai. Po pietų pasirodžiusi saulė jau leidžiasi už horizonto ir žinome, kad už gerų dvidešimt minučių beveik visai sutems. Laikas plaukti į krantą ir ruoštis namo.

             Taigi nors žūklė ir nebuvo labai rezultatyvi, tačiau pora dėmesio vertų žuvų vis dėlto pradžiugino, juo labiau dabar žinome, ko galima tikėtis ir netgi į ką taikytis kitose žūklėse šiame ežere. Tik gaila, kad pranašaujami šalčiai gali viską sutrukdyti ir kitas žūkles nukelti jau į kitus metus.