Pavasario linksmybės

   Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą 
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. 
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, 
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. 
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė 
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė. 
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis, 
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas. 

K. Donelaitis

Šis savaitgalis tikrai nebuvo eilinis. Rodės įsibėgėjančio pavasario sustabdyti nepajėgi jokia gamtos jėga ir tas termometre užsistovėjęs pliusas išliks ilgam, tačiau staiga atslinkęs ciklonas sugebėjo viską apversti aukštyn kojom ir kovo 16-os rytą automobiliu stūmiausi per tikrą pūgos sieną. Termometro stulpelis rodė -1,5˚C.

Tokiu oru didesnio pasirinkimo neturėjau – vienintelė vieta, kur galima atidaryti dugninės meškerės sezoną ir smagiai praleisti dieną buvo dideleszuvys.lt tvenkinys. Čia sezoną atidarau ne pirmus metus,  ir kai kitur žuvys rodo „ožius“, čia galima šauniai praleisti laiką. Daugelis tikriausiai pasakys, kad tai komercinis tvenkinys, kad čia kimba bet kam ir t.t. Tačiau mano nuomonė visiškai kitokia – būtent tokiame vandens telkinyje geriausia išbandyti įrankius, sistemėlių ar pavadėlių tvirtumą, kabliukų „kibumą“ ir jaukų receptūrų tinkamumą. Tik tokioje vietoje gali funkcionaliai atidirbinėti žūklės techniką ir greitį.....

Truputį nuklydau nuo temos... Prie tvenkinio mane pasitiko komandos bičiulis ir susirinkę nemažą kiekį žvejui  sportininkui reikalingos mantos nupėdinome apsnigta tvenkinio pakrante. Vandenį šiaušė didžiuliai besisukančio vėjo gūsiai, o iš dangaus krito snaigės, rodės, grįžo viduržiemis. Buvo net sunku pasirinkti vietą mažiausiai užpučiamą vėjo – jis pasiekia mus visur. Pasistatome platformas, užsimaišome nedidelį kiekį jauko ir pasiruošiame įrankius. Abu gaudome vienodais Drennan Matchpro Super Feeder meškerykočiais, abu naudojame ploną pintą valą, panašų jauką ir tuos pačius masalus, skiriasi tik atstumas:  aš gaudau apie 45 metrus nuo kranto, o Gražvydas – apie 35 metrus.

Skirtumą pajaučiame jau po pirmų trisdešimties minučių. Mano tinklelyje plaukioja trys kilograminiai karšiai, na o Gražvydas vis žaidžia su nedidelėmis kuojomis. Ir tik pakeitęs distanciją, kolega pradeda pagauti rimtesnę žuvį.  Smagiausia tai, kad žuvis kimba, nepraeina nė 5 minutės po masalo užmetimo ir sulaukiame kibimų. Tarp kuojų karts nuo karto meškerykotis užlinksta ir nuo solidesnio karšio svorio. Keičiame masalus, bandome sugauti čia besislepiančius didžiuosius karosus, tačiau jų mįslės nįmename. Labiausiai nustebino dideliu slieku susigundančios vidutinio dydžio žuvys, o didžiausi egzemplioriai susiviliojo sąlyginai mažu masalu – kelių pinkų ir uodo trūklio lervų kombinacija.

Gamta visai pašėlsta, rodos, per vieną žūklę praslinko visi metų laikai. Išlindus saulei ir aprimus vėjui nutirpo paryčiais iškritęs sniegas, sušildė taip, kad kelis kart teko net striukę prasisegti ir kepurę pasidėti į šalį. Netrukus dangus vėl apsiniaukė  ir baisaus vėjo gūsiai pustė snaiges taip, kad vos įžiūrėdavome kitą krantą. Kelis kartus vos sugavau vėjo nešamą jauko dubenį. Praėjus kelioms minutėms vėl ateidavo pavasaris ir dangaus žydrynę puošdavo tik retas debesėlis....