Verknė

Senokai nieko neberašiau. Belaukdamas sezono, visiškai apleidau šias savo pareigas. Tačiau viskas tuoj pasikeis, pasitaisys orai, suaktyvės šilumą pajutę žuvys, baigsis spiningautojus varžantys žūklės draudimai.
Rodos, lauki tos balandžio 21-osios pusė žiemos, lyg kokios panacėjos išgydysiančios sielą, o kai ji jau beldžiasi į langą, visas ūpas imti į rankas spiningą ima ir išblėsta.
Vakar būtent taip ir nutiko – turėjau gražų pusdienį laiko, kada galėjau mojuoti spiningu, tačiau į rankas paėmiau lengvą plūdinę meškerę. Nusprendžiau pasivaikščioti mylimos upės krantais, palandžioti brūzgynais. Tokiu metų laiku į šią upę suplaukia dideli būriai stambių kuojų iš Nemuno. Genamos neršto instinkto jos pakyla prieš srovę ne vieną kilometrą ir gerą savaitę čia galima tikėtis puikios žūklės. O kai už lango šypsosi saulė – geriau ir būti negali.

 Priėjęs pirmąją ramesnės srovės atkarpą su nedideliu pagilėjimu pasiruošiu savo Drennan Matchpro tolimojo užmetimo meškerę. Tokio dydžio upelyje ji tinka idealiai, neprasibrautum pro pakrantės medžius su jokiu ilgesniu „boloniniu“ kotu.  Dedu 0,12 mm pavadėlį ir nedidelį  18 numerio kabliuką. Kuokštelis uodo trūklio lervų papuošia kabliuką ir seka pirmas pravedimas.
Antras. Trečio pravedimo metu išleidus apie 20 metrų plūdė panyra. O taip – išlinkęs lanku „matchas“ perspėja apie nemenką laimikį. Smarki pagrindinė upės srovė žuvies traukimą apsunkina dvigubai. Malonumas neišpasakytas. Dar keletas piruetų gelmėje ir paviršiuje pasirodo beveik pusės kilogramo kuoja. Būtent tokių kuojų čia ir atvažiuoju. Manau, vertėjo iškeisti pavargusias lydekas į stiprius dzūkiškus „mekšrus“.

Po gerų penkiolikos minučių meškerykotis vėl išlinksta nuo svorio, ir vėl ne ką mažesnė žuvis. Geras emocijas papildo ir nuostabus saulėtas oras, o pasislėpus tarp upės vingių vėjo nesijaučia visiškai. Po kelių žuvų pradeda sparčiai kilti vanduo ir sustiprėjusi srovė neleidžia lėtai pravesti masalo. Mintyse keiksnoju hidroakumuliacinę elektrinę ir keičiu vietą. Paėjęs keliasdešimt metrų atsiduriu šalia gražaus upės vingio, kur priešingame krante išgraužta duobė ir sulėtėja srovė. Keista, tačiau prie upės nesutinku nė vieno žvejo. Tai džiugina, nemėgstu meškerioti žvejų apsuptyje.

Scenarijus pasikartoja. Ir nors žuvys nėra dažnos, tačiau jos didelės ir stiprios. Taip kibimui kaskart aprimstant, pakeičiu bent keturias žūklės vietas ir visur randu po kelias stambias kuojas.
Neturiu tikslo prigaudyti maišo žuvies, tad leidęs sielai ir protui pailsėti žūklę baigiu. Taigi puiki popietė su plūdine meškere rankoje šalia nuostabios upės – Verknės.