Šiandien buvo pirmasis variantas, kuris labai pakelia ūpą. Suspėjau ir Kovo 11-osios šventę atšvęsti, ir tradiciškai atsidaryti sezoną gaudydamas Nemuno aukštupio kuojas, kurios, kaip žinia, pavasarį kimba pačios didžiausios.
Važiuoti toli nereikia, vos keli kilometrai nuo Alytaus. Nusileidi nuo milžiniško kalno ir prieš akis atsiveria prieš dvi savaites iš ledinių gniaužtų išsilaisvinęs Nemunas. Pakrantėse dar stūkso sustumti dvimetrinio ledo klodai, pro kuriuos prasibrauti labai sunku, tad tenka dar kilometrą eiti tankiu mišku.
Tačiau tai nėra sunku, nes su savimi nešuosi tik dėklą su keliomis meškerėmis, nedidelę kuprinę ir kibirą, kuris atlieka ir kėdutės vaidmenį. Mantos nėra ko lyginti su sportininko inventoriumi, kuris jau netrukus bus pastovus mano palydovas visoje Lietuvoje.
Nedidelė sietuva su grįžtamąja srove, apsemta pernykščių žolių juosta ir nedidelis pagilėjimas, kas gali būti geriau. Žūklei naudoju paprastą feeder tipo meškerykotį su monofilamentiniu valu, nedidelį 30-ies gramų slankiojantį svarelį, ilgoką pavadėlį ir 12 numerio kabliuką stambiam sliekui. Įrankiai turi būti pakankamai grubūs, nes besikabinančios ant valo ir kabliuko žolės yra pavasario kasdienybė, o žuvys tikrai aktyvios ir masalą ima godžiai. Nereikia jokių šėryklėlių, jokio jauko, pakanka tik slieką ar uodo trūklio lervų pamauti ant kablio. Jaukai dar savaitę gali palaukti.
Kibimų nedaug, tačiau žuvys tikrai vertos dėmesio. O koks malonus jausmas matyti suvirpančią viršūnę, pajausti žuvies smūgius amortizuojantį meškerės blanką. Juo labiau kai aplink nėra nė vieno meškeriotojo. Tiesa, vėliau pasirodė. Tai buvo senas vietinis meškeriotojas su archajiška plūdine meškere. Gaila nieko nebuvo sugavęs, bet apžiūrėjęs mano laimikį teištarė: - Geri mekšrai, kaip batonai! Ir neatsisakė paimti kelių kuojų vakarienei. Vis dėlto šventė.
Toks tai sezono atidarymas. O toliau bus dar smagiau. Bus šapalų ir ūsorių, bus karpių ir karosų, lydekų, starkių ir ešerių. Velnias, kaip visur suspėt bus sunku.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą