Ekspedicija Švedija 2017 (1/4)

Išvykti tolyn į šiaurę yra dažno žvejo svajonė, ne išimtis ir aš. Visą vaikystę skaitydavau įvairiausius nuotykius ir vandens turistų pasakojimus iš tų kraštų. Apie milžiniškas lašišas, upėtakius ir per 60 centimetrų peraugusius kiršlius. Tačiau drąsos išlėkti vis trūko. Rusija sąlyginai užsidarė, Suomija ar Norvegija rodėsi labai jau „ištryptos“ ir laukinio šiaurės žavesio jose vargu ar rasiu. Tačiau, anaiptol, to žavesio radome ir netgi arčiau nei manėme. Tai šiaurinė Švedijos dalis, kur dar stipriai nepratiesti žvejų maršrutai, kur pagrindinė transporto priemonė yra keturratis arba sraigtasparnis, o automobilį tenka palikti labai toli.
Kaip bebūtų keista, lengviausias darbas buvo surinkti bendraminčių kompaniją. Užtekdavo vieno klausimo ir gaudavau sutikimą. Nesvarbu buvo kur, kaip, svarbu, kad į šiaurę, o dar jei pigiai – turėtume tilpti į 200 eurų sumą jau su maistu. Ir tai už 10 parų poilsinę, uodų šėrimo kelionę. Neįtikėtina.

Tada prasidėjo pasiruošimas, turėjęs trukti net tris mėnesius, o realiai vykęs paskutinę savaitę. Informacijos apie tuos kraštus buvo ne ypač daug, tačiau šiaip taip jos prisirinkome. Labai padėjo Kęstutis Juška, kuris ten buvo prieš metus. Tad jo raminantys žodžiai, kad viskas pavyks ir buvo lemiami.
Mūsų planas buvo labai paprastas. Automobiliu važiuojame tol kol tai įmanoma, tol kol kelias pravažiuojamas. Tada susikrauname mantą ant pečių ir apie 12 kilometrų žygiuojame iki upės. Pasiekę upę, prisipučiame valtis, į jas susidedame kuprines, palapines ir leidžiamės pasroviui. Taip, bevaikydami uodus, per 5 dienas turėtume pasiekti vienintelį automobiliu pravažiuojamą kelią. Iš čia pėsčiomis arba pakeleivingu transportu, gal net taxi (to nebuvome suplanavę) grįžtame į tą vietą, kur palikome savo automobilį. Susirenkame inventorių ir pilni įspūdžių riedame namo.

Pagrindinės kliūtys, kurios galėjo pakišti koją šioje avantiūroje, tai sugedęs automobilis, ne vietoje pasitaikiusi meška arba sprogęs valties bortas. Juk leistis ruošėmės ne specialiomis baidarėmis, pritaikytomis sraunioms upėms, tačiau paprastomis, labai senomis dvivietėmis Ufimka, Nyrok valtimis. Vienas iš bičiulių sakyčiau visiškas extrymas – su vienviete pripučiama baidare, o iš paskos ruošėsi temptis neperšlampamą maišą su manta.
Taigi. Kelionė automobiliu link žygio pradžios taško buvo lengva ir be didelių nuotykių. Alytus – Kaunas – Ryga – Talinas – Helsinkis ir t.t. Išvažiavome anksti ryte, tad kelionė buvo rami ir smagi. Sunkiau buvo su keltu, nes norėdami sutaupyti iš anksto užsisakėme pigiausią keltą. Pasirodo 3,5 valandos atsėdėti kavinėje klausant 5 „popsinių“ dainų repertuaro yra peilis nervams, o neramus ir nepatogus miegas jį dar labiau aštrino. Tačiau, ištverti galima beveik viską, ne išimtis buvo ir šie „nervų muzikantai“.

Važiuojant tolyn į šiaurę per Suomiją ir Švediją labai smagu stebėti besikeičiančią gamtą. Pušis keičia eglės, jų šakos vis trumpėja, o aukštis mažėja, kol galų gale nebelieka net tų. Vaizdas pro langą labiau primena poligoną – nedideli vos kelis metrus siekiantys beržai, akmenys, skurdi samana ir Lietuvoje į raudonąją knygą įrašytas beržas-keružis, kuris čia radęs idealias sąlygas ir plačiai išsikerojęs visur, kur yra bent kiek laisvesnio ploto. Daugėja ir vandens, vieną ežerą keičia kitas, o upės vis sraunėja ir sraunėja. Pradeda imti nerimas dėl mūsų valtelių.

Sustojame vietinėje parduotuvėlėje įsigyti žūklės leidimų. Sumokame po 30 europietiškų pinigų, gauname informatyvų žemėlapį ir trumpas žūklės taisykles. Apskritai žūklės leidimų išdavimo tvarka Švedijoje labai sudėtinga. Centralizuotai internetu įsigyti leidimų taip ir nepavyko, tad reikia kreiptis į žemės savininkus, kad jie aprūpintų leidimais. Su šia parduotuvėle mums pasisekė, ne gana to, kad ji dirbo sekmadienį, tai dar buvo ir ledų, kurių skonio nejausime likusią savaitę.
Nuriedame dar keliasdešimt kilometrų tvarkingu žvyrkeliu, kol jis atsiremia į nuostabaus grožio, tarp plikų kalvų pūpsantį ežerą. O mus išlipusius pasitinka visa uodų ir muselių galybė, truputį krapnojantis lietutis ir nuostabūs vaizdai. Nebėra mobilaus ryšio. Čia atliekami paskutiniai paruošiamieji darbai, ruošiamas karutis ir neštuvai, kurie turėtų palengvinti pečius slegiančią naštą kelionės iki upės metu. Pasidalinamas bendras maisto davinys, puodai, dujinės ir kiti rakandai. Čia prasideda ir pirmi sunkumai, pasirodo pilnai sukrautų kuprinių ant pečių nė vienas nebuvome užsidėję, o kur dar žūklės įranga, valtys.... ojojoj....
Bus daugiau....

Kelios foto iš ekspedicijos dalyvių įrenginių: