2-oji treniruotė

 Kaip ir vakar prikėlė gaidys. Bijau, kad ilgai jis taip netemps, tačiau mus suprasti irgi galima, nuovargis daro savo ir tos keliolika minučių ryto yra pačios saldžiausios.
Šiandien prie kanalo atsiradome pakankamai anksti. Tad pasiruošimui galėjome skirti daugiau laiko, juolab, kad vakar iš vakaro buvome nepadarę visų „namų darbų“. Daugiau laiko turėjome dugno skenavimui, masalų išsidalinimui ir kitiems paruošiamiesiems darbams.
Vieta truputį kitokia nei buvo vakar, kiek lėtesnis pagilėjimas ir net pats kanalas šiandienos „bokse“ truputį siauresnis. Tik atvykus pastebime „šokančius“ karšius, tačiau labai greitai jų pasirodymas dingsta ir kanalas vėl pasidaro be galo niūrus, gelbėja tik pastoviai kursuojančios baržos, ir netgi keltai.
Pas visus vėl skirtingi jaukai, kitokie pavadėliai, kabliukai ir netgi distancijos truputį skiriasi atsižvelgiant į vakarykščios treniruotės rezultatus. Skiriasi ir startas, gan greitai pasirodo pirmosios žuvys, tai nepailstantys „byčiokai“, kuoja ir nedidelis karšiukas. Gaila, tačiau šios žuvys ne mano. Aš rimčiau atsidariau tik praėjus keturioms iš penkių valandų skirtų žūklei. Po rimtesnio patempimo – pirmasis mano olandiškas karšis „muksėdamas“ plaukė link kranto. Pasakysiu atvirai, suvirpėjo net širdis, kai žuvis atsidūrė graibšte.
Šiandieną kibimu negalėjo pasigirti beveik niekas, nei anglijos rinktinė, nei olandai ar kitos stiprios komandos. Sugautus kiekvienos komandos karšius buvo galima skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ar tai įtakojo, kiek atvėsęs oras ar kiti dalykai tikrai labai sunku pasakyti.
Mums ši diena tikrai geresnė nei vakar – pagavome ir daugiau karšių, pamatėme kaip atrodo vietinė kanalo kuoja, ir netgi kefalė kibimo metru nutraukusi pavadį parodė, kad jų čia esama. Nepagavome tik čia dažniau papuolančių plekšnių. Gal ir gerai, nes kitos komandos sugebėjo sugauti vos po kelias plekšnytes per penkias valandas. Kaimyniniame sektoriuje gaudžiusi Kazachstano rinktinė jau antra diena nematę nė kibimo.
Po treniruotės gerą valandą prasiblaškome Nyderlandų keliais, nusprendę, kad nepasiklysime be navigatoriaus. Gerai, kad nors žemėlapiai kai kuriuose telefonuose buvo užkrauti. Visi keliai Olandijoje kaip vienas, o tokių pačių gyvenamųjų namų dar daugiau.
Kaip bebūtų dar reikia daug ką atrasti, ištaisyti ir sutvarkyti. O laiko liko visai ne daug. Rytoj jau trečioji treniruotė, na o ketvirtadienį ir penktadienį tikrinsime varžybų sektorių kraštines zonas.
Rytoj gaudysime šiandien gaudžiusių olandų zonoje. Tad bus matyti ar einame tinkamu keliu, ar reikia pradėti gręžtis atgalios.


Daugiau foto ir video 

 

Skaityti toliau

Pirmoji treniruočių diena.

Tiesiogine to žodžio prasme, buvome prikelti ryte giedoti pradėjusio gaidžio. Juodas, garažus, „Olandiškas“, tačiau labai jau įkyrus. Akių daugiau sumerkti taip ir nepavyko.
Greiti pusryčiai su lietuviška dešra ir vietinių vištų kiaušiniais, paskubom vykstantis pasikrovimas ir mes jau kelyje.
Iki varžybų vietos geri 50 kilometrų, tačiau kelią įveikiame labai greitai. Norisi kuo greičiau statytis platformas, skleistis meškeres ir pradėti mirkyti masalus. Galvose jau sukasi dvikilograminių karšių vaizdai.
Trumpam sustojame šalia varžybų įsikūrusių vietinių žūklės reikmenų pardavėjų. Kai kas brangiau, kai kas pigiau, tačiau kaip ir buvo galima tikėtis, pasirinkimas skurdokas. Tad įsigyjame tik po keletą pakelių kabliukų ir pirmyn į pirmosios dienos „boxą“. Tarp pasaulio čempionų Anglų ir Portugalijos rinktinės.
„Pasisekė“ – galvojo visa rinktinė, bus nesunku šnipinėti anglijos rinktinės grandus.
Truputį daugiau nei valandą užtruko pasiruošimas ir šeši skirtingi jaukai pradėjo vilioti olandišką žuvį. Šešios skirtingos jaukų kombinacijos, šeši skirtingų žvejų sugebėjimai ir skirtingas mąstymas turėjo lengviau padėti susigaudyti situacijoje. Kanalo struktūra atrodė labai paprasta. Staigesnis pagilėjimas šalia kranto iki kokių 8 metrų, 24 metrų distancijoje, o toliau lengvas gilėjimas iki 14 metrų. Daugumoje vyrauja dumblas ir tik nuo 35 metrų nuo kranto galima pajausti nedidelius akmenis ar kriauklėmis nusėtą dugną. Visos mūsų gaudymo vietos atkarpoje nieko išraiškingesnio nebuvo.
Pasakysiu atvirai – per penkias valandas sugebėjau ištraukti tik du, miniatiūrinius „byčiokus“. O vienintelis rimtas kibimas užklupo labai netikėtai ir buvo nerealizuotas. Apmaudu, ir netgi labai. Tačiau tai skaudi tiesa.
Ir aš buvau ne vienas. Visi šeši negalėjome suprasti beveik nieko. Ir tik keliems iš mūsų pavyko ištraukti po kelis karšius. Visi kiti gi užsiėmėme bandymais. Sunku ką nuspręsti iš tų kelių karšių, tačiau pirmos mintys mūsų galvose jau virpa. Tikslesnes išvadas pasakys treneriai vakarinio susirinkimo metu.
Truputį kitokia situacija buvo pas mūsų kaimynus. Portugalai gaudė tik du, o Anglijos rinktinė tiesiog šėlo. Visi sugaudė nuo 3 iki 7 kilogramų žuvies, kurios pagrindą sudarė karšiai ir ešeriai. Pavydėtina situacija – tikiuosi mūsų trenerių štabas užfiksavo visą reikiamą informaciją. Kitos rinktinės taip pat nieko gero neparodė. Pasak nuogirdų – gaudė tik anglai.
21 valandą Lietuvos laiku sugiedame himną su viso pasaulio lietuviais ir laukiame susirinkimo. Manau sėdėsime nuleidę galvas ir raudonuosime, tačiau lai tai būna tik pirmas prisvilęs blynas. Rytoj bus geriau.

 

 

Skaityti toliau

Show must go on!

Kitokių žodžių, pradėti Lietuvos Dugninės meškerės rinktinės kelionės į Nyderlandus aprašymui ir nereikia. Ji buvo be proto varginanti, tačiau ir super linksma. Kelionėje netrūko nei šmaikščių juokelių, nei jaudulio dėl neveikiančio oro kondicionieriaus ar užsidegusios tepalo lemputės.
Dabar, kai nuovargis po truputį palieka mano kūną, galima ramiai išsidrėbus ant minkštutės lovos rašyti savo įspūdžius.
Praėjusiais metais vykome į Airiją, ir viskas prasidėjo nuo to, kad vos nepasiklydome Lazdijuose. Šiemet gi, nieko panašaus nevyko ir navigacijos pagalba ramiai, bet užtikrintai judėjome Europos greitkeliais. Tiesa kai kas vairavo tik iki Maximos. 
Ir nors lauke pliekė beprotiškas karštis, tačiau kondicionieriai su nedideliais pertrūkiais veikė stabiliai ir galėjome „mėgautis“ pakankamai vėsios kelionės malonumais. Garsiai plyšaujančios automobilinės kolonėlės vėl ir vėl grojo „Mama Riva“ – o mes su šypsenomis veiduose šį singlą pakrikštijome rinktinės daina. Būtent su šia „bjauria“ melodija užsimerkdavo ir atsimerkdavo mūsų akys.
Be didesnių nuotykių įveikėme Lenkiją, o Vokietija mus pasitiko liūtimi ir nuostabaus grožio žaibuojančiu dangumi. Ir nors valytuvai vos spėjo valyti lietaus lašus, vokiečių automobiliai nė nemėgino mažinti tempo. Ši naktinė kelionės atkarpa buvo be galo sunki mūsų vairuotojams, mat dauguma dalyvių kuo saldžiausiai miegojo. Atskiros padėkos turėtų sulaukti Donatas, kuris per daugiau nei dvi paras praktiškai nemiegojo. Pagarba!
Niekur neskubėdami, mat į viešbutį turėjome atvykti tik po pietų, pasiekėme Nyderlandus. Šalį kur kiekvienas žemės lopinėlis ypatingai prižiūrimas ir vertinamas. Apleistos žemės čia taip ir nepamatėme o laistomos netgi ganyklos paliko tikrai gerą įspūdį.
Sustoję viename iš gausybės sandėlių pasikrovėme mums paruoštą Sensas jauką ir jo priedus, didelius maišus sliekų, musės lervų ir kokonų. O mums praktiškai nereikalingas uodo trūklio lervas pakeitėme į jokerį. Mat šiose varžybose uodo trūklio lervas galima naudoti tik ant kabliuko, t.y. labai mažą kiekį.
Važiuojant link varžybų vietos teko apsilankyti ir Belgijoje. Čia užsidegus tepalo lemputei ir pradėjus klaksėti vieno iš automobilių varikliui vos nepuolėme į paniką. Pravažiavome 50 kilometrų kol suradome pirmą degalinę, kuri kaip pasirodė, sekmadieniais nedirba. Šiaip ne taip suradę tepalo ir atgaivinę variklį, pavalgėme turkiškoje kebabinėje. Labai brangu, tačiau geriau nei nieko. Skonis – neįspūdingas.
Būtent Belgijoje susidūrėme su neįprastu mums lietuviams reiškiniu – staigiais temperatūros svyravimais. Vos per pusvalandį temperatūra sugebėjo nukristi nuo 28 iki 18 laipsnių. Tad, su visais kebabais teko kraustytis po stogu.
Šalia varžybų vietos pastebėjome ne vieną komandą jau besitreniruojančią, o olandai įnirtingai tvarkė sektorius, matavo ir valė nuo žolių.
Pats kanalas išties labai neįprastas, didelis gylis ir viena po kitos plaukiančios didžiulės baržos, gūsingas vėjas ir didžiulės bangos atrodo atgrasančiai, tačiau apie treniruotes jau nuo rytojaus.
Viešbutis kurį pasiekėme tik prieš kelias valandas labiau primena fermą. Čia apstu vištų, gaidžių, triušių ir net asiliukų. Keista, tačiau pirmas įspūdis buvo slogus, kol nepamatėme kambarių – viskas įrengta puikiai, būtent tokių sąlygų mes ir tikėjomės.
Masalai sutvarkyti, jaukai iškrauti, įrankiai paruošti – 21 valandą laukia susirinkimas ir tada į lovas. Rytoj laukia viena iš svarbesnių dienų – pirma tikroji pažintis su Gent’o Terneuzen’o kanalu.

 

 

 

 

Skaityti toliau

Viena diena!

Liko viena diena ir Lietuvos dugninės meškerės rinktinė, susikrovusi kalną amunicijos, šimtus kilogramų jaukų ir jų priedų, apsiginklavę geriausiais įrankiais, lyg protėviai karžygiai, išvyks ginti mūsų šalies garbės.
Liko tik viena diena ir šeši profesionaliausi Lietuvos dugninės meškerės fanatikai kibs į „atlapus“ stipriausiems pasaulio „feedermeisteriams“ Olandijoje, Gent’o Terneuzen’o kanale, šalia Westdorpe’o miestelio.
Viena diena ir prasidės pasaulinė sportinės dugninės meškerės epopėja pasibaigsianti lemiamu mūšiu liepos 11-12 dienomis.
Diena ir mūsų nedidelis autobusiukas pajudės plačiais Europos keliais, palikdamas karštyje lėtai alsuojantį gimtąjį kraštą.
Palinkėkite mums geros kelionės, neplyštančių valų ir gausių laimikių, o mes įdėsime visas pastangas, kad jūs galėtumėte didžiuotis Lietuvos rinktinės pasiekimais.
O aš, savo ruožtu, prižadu informuoti jus apie kasdienių treniruočių eigą, atradimus ir praradimus, nuotykius, sėkmę  ir nesėkmes. Iliustruoti aprašymus fotografijomis ir gera nuotaika.
Vis dėlto liko tik viena diena.

Lithuania National Feeder Team ready for World Feeder championship in Holland.
Posted by Paulius Korsakas on Monday, 15 June 2015

Skaityti toliau

Skirvytės plakių šokis, arba „mediniai“ medaliai

Perskaičius įrašo pavadinimą viskas tampa aišku - dar vienos varžybos, kimbantys plakiai ir nepasiekti  medaliai. Manau tie, kas mano puslapio beveik niekada neatsidaro gali toliau ir nebeskaityti, nebent Jums tikrai įdomūs mano išgyvenimai ir patirtis pirmajame 2015 metų Lietuvos dugninės meškerės čempionato etape.
Pradėsiu nuo to, kad niekada nemėgau Skirvytės etapo, nepamėgau jo ir per šias varžybas. Tikrai ne dėl to, kad nepasiseka užlipti ant nugalėtojų pakylos, o dėl to, kad labai didelis kiekis įvairios žuvies, labai daug kliuvinių ir sąlyginai nevienodos sąlygos sektoriuose. Didelę rezultato dalį čia gali lemti „bonusinės“ žuvys, kurios laikosi tik tam tikruose ruožuose, kituose gi, jų „prisišaukti“ neįmanoma arba koncentracija yra labai nedidelė. Tai akivaizdžiai parodo rezultatai, o taip pat besišypsantys ar nuliūdę sportininkų veidai. Visa kita tiesiog tobula – puikus organizavimas, teisėjavimas ir tikrai draugiški varžybų dalyviai.
„Ant Bangos – Timar Mix“ komanda šiame etape startavo praktiškai nepasiruošusi. Startavome tikrai ne stipriausia sudėtimi, o didesnė dalis komandos turėjo vos vieną treniruotę varžybų išvakarėse. Neturėjome nei vieningos taktikos, nei tikslų. Gėda prisipažinti, tačiau šiame etape su mumis negalėjo dalyvauti ir treneris, be jo tikrai, kaip be rankų. Atrodo lyg gaudytume „aklai“. Tikimės bent dalis šių problemų antrajame etape bus išspręstos.

Etapas buvo tikrai darbinis, reikėjo ne tik rasti tinkamą distanciją, tačiau ir kaitalioti gaudymo taškus jose. Jei žuvis, kurios pagrindą sudarė plakiai ir „stodavo“ jaukinamam taške, tai dažniausiai labai smulki ir tam, kad aplenktum gaudantį stambesnę žuvį reikėjo dirbti iš peties. Dažniausiai to netgi nepakakdavo.
Abiejų turų metu gaudžiau šiek tiek stambesnę žuvį ir tik „bonusų“ neturėjimas tinklelyje lėmė šeštąją vietą asmeninėje įskaitoje. Manau tai tinkamo jauko parinkimas. Kaip bebūtų keista jis turėjo būti labai paprastas. Jokių aštrių ir išskirtinių kvapų, jokių saldiklių ar skonio stipriklių. Šįkart natūralumas buvo sėkmės formulė.

Pirmame ture stipriai gavome į „kaulus“. Buvome priblokšti komandų iš klubų „Sidabrinis Kablys“ ir „Žvejo tribūna“ pasirengimu. Jie gaudė tiksliai ir su užsidegimu. Pirma ir antra pozicijos komandinėje įskaitoje jau buvo nebepavejamos, tad įnirtingiausia kova vyko tarp likusių 5 komandų.
Būtent užsidegimo, tikslumo ir atsidavimo labiausiai ir trūko mūsų komandai. Buvome daugiau penki individualistai nei komanda. Penki sportininkai su skirtingais tikslais ir gebėjimais, ir netgi be trenerio. Reikia tik džiaugtis, kad sugebėjome išlikti viduryje komandinės lentelės.
Pabaigai norėčiau padėkoti visiems prisidėjusiems prie šių varžybų organizavimo. Rėmėjams ir teisėjams, dalyviams ir treneriams. Ačiū už puikiai praleistą laiką ir iki susitikimo antrajame etape.

Rezultatai čia

Skaityti toliau