Show must go on!

Kitokių žodžių, pradėti Lietuvos Dugninės meškerės rinktinės kelionės į Nyderlandus aprašymui ir nereikia. Ji buvo be proto varginanti, tačiau ir super linksma. Kelionėje netrūko nei šmaikščių juokelių, nei jaudulio dėl neveikiančio oro kondicionieriaus ar užsidegusios tepalo lemputės.
Dabar, kai nuovargis po truputį palieka mano kūną, galima ramiai išsidrėbus ant minkštutės lovos rašyti savo įspūdžius.
Praėjusiais metais vykome į Airiją, ir viskas prasidėjo nuo to, kad vos nepasiklydome Lazdijuose. Šiemet gi, nieko panašaus nevyko ir navigacijos pagalba ramiai, bet užtikrintai judėjome Europos greitkeliais. Tiesa kai kas vairavo tik iki Maximos. 
Ir nors lauke pliekė beprotiškas karštis, tačiau kondicionieriai su nedideliais pertrūkiais veikė stabiliai ir galėjome „mėgautis“ pakankamai vėsios kelionės malonumais. Garsiai plyšaujančios automobilinės kolonėlės vėl ir vėl grojo „Mama Riva“ – o mes su šypsenomis veiduose šį singlą pakrikštijome rinktinės daina. Būtent su šia „bjauria“ melodija užsimerkdavo ir atsimerkdavo mūsų akys.
Be didesnių nuotykių įveikėme Lenkiją, o Vokietija mus pasitiko liūtimi ir nuostabaus grožio žaibuojančiu dangumi. Ir nors valytuvai vos spėjo valyti lietaus lašus, vokiečių automobiliai nė nemėgino mažinti tempo. Ši naktinė kelionės atkarpa buvo be galo sunki mūsų vairuotojams, mat dauguma dalyvių kuo saldžiausiai miegojo. Atskiros padėkos turėtų sulaukti Donatas, kuris per daugiau nei dvi paras praktiškai nemiegojo. Pagarba!
Niekur neskubėdami, mat į viešbutį turėjome atvykti tik po pietų, pasiekėme Nyderlandus. Šalį kur kiekvienas žemės lopinėlis ypatingai prižiūrimas ir vertinamas. Apleistos žemės čia taip ir nepamatėme o laistomos netgi ganyklos paliko tikrai gerą įspūdį.
Sustoję viename iš gausybės sandėlių pasikrovėme mums paruoštą Sensas jauką ir jo priedus, didelius maišus sliekų, musės lervų ir kokonų. O mums praktiškai nereikalingas uodo trūklio lervas pakeitėme į jokerį. Mat šiose varžybose uodo trūklio lervas galima naudoti tik ant kabliuko, t.y. labai mažą kiekį.
Važiuojant link varžybų vietos teko apsilankyti ir Belgijoje. Čia užsidegus tepalo lemputei ir pradėjus klaksėti vieno iš automobilių varikliui vos nepuolėme į paniką. Pravažiavome 50 kilometrų kol suradome pirmą degalinę, kuri kaip pasirodė, sekmadieniais nedirba. Šiaip ne taip suradę tepalo ir atgaivinę variklį, pavalgėme turkiškoje kebabinėje. Labai brangu, tačiau geriau nei nieko. Skonis – neįspūdingas.
Būtent Belgijoje susidūrėme su neįprastu mums lietuviams reiškiniu – staigiais temperatūros svyravimais. Vos per pusvalandį temperatūra sugebėjo nukristi nuo 28 iki 18 laipsnių. Tad, su visais kebabais teko kraustytis po stogu.
Šalia varžybų vietos pastebėjome ne vieną komandą jau besitreniruojančią, o olandai įnirtingai tvarkė sektorius, matavo ir valė nuo žolių.
Pats kanalas išties labai neįprastas, didelis gylis ir viena po kitos plaukiančios didžiulės baržos, gūsingas vėjas ir didžiulės bangos atrodo atgrasančiai, tačiau apie treniruotes jau nuo rytojaus.
Viešbutis kurį pasiekėme tik prieš kelias valandas labiau primena fermą. Čia apstu vištų, gaidžių, triušių ir net asiliukų. Keista, tačiau pirmas įspūdis buvo slogus, kol nepamatėme kambarių – viskas įrengta puikiai, būtent tokių sąlygų mes ir tikėjomės.
Masalai sutvarkyti, jaukai iškrauti, įrankiai paruošti – 21 valandą laukia susirinkimas ir tada į lovas. Rytoj laukia viena iš svarbesnių dienų – pirma tikroji pažintis su Gent’o Terneuzen’o kanalu.

 

 

 

 

Skaityti toliau

Viena diena!

Liko viena diena ir Lietuvos dugninės meškerės rinktinė, susikrovusi kalną amunicijos, šimtus kilogramų jaukų ir jų priedų, apsiginklavę geriausiais įrankiais, lyg protėviai karžygiai, išvyks ginti mūsų šalies garbės.
Liko tik viena diena ir šeši profesionaliausi Lietuvos dugninės meškerės fanatikai kibs į „atlapus“ stipriausiems pasaulio „feedermeisteriams“ Olandijoje, Gent’o Terneuzen’o kanale, šalia Westdorpe’o miestelio.
Viena diena ir prasidės pasaulinė sportinės dugninės meškerės epopėja pasibaigsianti lemiamu mūšiu liepos 11-12 dienomis.
Diena ir mūsų nedidelis autobusiukas pajudės plačiais Europos keliais, palikdamas karštyje lėtai alsuojantį gimtąjį kraštą.
Palinkėkite mums geros kelionės, neplyštančių valų ir gausių laimikių, o mes įdėsime visas pastangas, kad jūs galėtumėte didžiuotis Lietuvos rinktinės pasiekimais.
O aš, savo ruožtu, prižadu informuoti jus apie kasdienių treniruočių eigą, atradimus ir praradimus, nuotykius, sėkmę  ir nesėkmes. Iliustruoti aprašymus fotografijomis ir gera nuotaika.
Vis dėlto liko tik viena diena.

Lithuania National Feeder Team ready for World Feeder championship in Holland.
Posted by Paulius Korsakas on Monday, 15 June 2015

Skaityti toliau

Skirvytės plakių šokis, arba „mediniai“ medaliai

Perskaičius įrašo pavadinimą viskas tampa aišku - dar vienos varžybos, kimbantys plakiai ir nepasiekti  medaliai. Manau tie, kas mano puslapio beveik niekada neatsidaro gali toliau ir nebeskaityti, nebent Jums tikrai įdomūs mano išgyvenimai ir patirtis pirmajame 2015 metų Lietuvos dugninės meškerės čempionato etape.
Pradėsiu nuo to, kad niekada nemėgau Skirvytės etapo, nepamėgau jo ir per šias varžybas. Tikrai ne dėl to, kad nepasiseka užlipti ant nugalėtojų pakylos, o dėl to, kad labai didelis kiekis įvairios žuvies, labai daug kliuvinių ir sąlyginai nevienodos sąlygos sektoriuose. Didelę rezultato dalį čia gali lemti „bonusinės“ žuvys, kurios laikosi tik tam tikruose ruožuose, kituose gi, jų „prisišaukti“ neįmanoma arba koncentracija yra labai nedidelė. Tai akivaizdžiai parodo rezultatai, o taip pat besišypsantys ar nuliūdę sportininkų veidai. Visa kita tiesiog tobula – puikus organizavimas, teisėjavimas ir tikrai draugiški varžybų dalyviai.
„Ant Bangos – Timar Mix“ komanda šiame etape startavo praktiškai nepasiruošusi. Startavome tikrai ne stipriausia sudėtimi, o didesnė dalis komandos turėjo vos vieną treniruotę varžybų išvakarėse. Neturėjome nei vieningos taktikos, nei tikslų. Gėda prisipažinti, tačiau šiame etape su mumis negalėjo dalyvauti ir treneris, be jo tikrai, kaip be rankų. Atrodo lyg gaudytume „aklai“. Tikimės bent dalis šių problemų antrajame etape bus išspręstos.

Etapas buvo tikrai darbinis, reikėjo ne tik rasti tinkamą distanciją, tačiau ir kaitalioti gaudymo taškus jose. Jei žuvis, kurios pagrindą sudarė plakiai ir „stodavo“ jaukinamam taške, tai dažniausiai labai smulki ir tam, kad aplenktum gaudantį stambesnę žuvį reikėjo dirbti iš peties. Dažniausiai to netgi nepakakdavo.
Abiejų turų metu gaudžiau šiek tiek stambesnę žuvį ir tik „bonusų“ neturėjimas tinklelyje lėmė šeštąją vietą asmeninėje įskaitoje. Manau tai tinkamo jauko parinkimas. Kaip bebūtų keista jis turėjo būti labai paprastas. Jokių aštrių ir išskirtinių kvapų, jokių saldiklių ar skonio stipriklių. Šįkart natūralumas buvo sėkmės formulė.

Pirmame ture stipriai gavome į „kaulus“. Buvome priblokšti komandų iš klubų „Sidabrinis Kablys“ ir „Žvejo tribūna“ pasirengimu. Jie gaudė tiksliai ir su užsidegimu. Pirma ir antra pozicijos komandinėje įskaitoje jau buvo nebepavejamos, tad įnirtingiausia kova vyko tarp likusių 5 komandų.
Būtent užsidegimo, tikslumo ir atsidavimo labiausiai ir trūko mūsų komandai. Buvome daugiau penki individualistai nei komanda. Penki sportininkai su skirtingais tikslais ir gebėjimais, ir netgi be trenerio. Reikia tik džiaugtis, kad sugebėjome išlikti viduryje komandinės lentelės.
Pabaigai norėčiau padėkoti visiems prisidėjusiems prie šių varžybų organizavimo. Rėmėjams ir teisėjams, dalyviams ir treneriams. Ačiū už puikiai praleistą laiką ir iki susitikimo antrajame etape.

Rezultatai čia

Skaityti toliau

Verknė

Senokai nieko neberašiau. Belaukdamas sezono, visiškai apleidau šias savo pareigas. Tačiau viskas tuoj pasikeis, pasitaisys orai, suaktyvės šilumą pajutę žuvys, baigsis spiningautojus varžantys žūklės draudimai.
Rodos, lauki tos balandžio 21-osios pusė žiemos, lyg kokios panacėjos išgydysiančios sielą, o kai ji jau beldžiasi į langą, visas ūpas imti į rankas spiningą ima ir išblėsta.
Vakar būtent taip ir nutiko – turėjau gražų pusdienį laiko, kada galėjau mojuoti spiningu, tačiau į rankas paėmiau lengvą plūdinę meškerę. Nusprendžiau pasivaikščioti mylimos upės krantais, palandžioti brūzgynais. Tokiu metų laiku į šią upę suplaukia dideli būriai stambių kuojų iš Nemuno. Genamos neršto instinkto jos pakyla prieš srovę ne vieną kilometrą ir gerą savaitę čia galima tikėtis puikios žūklės. O kai už lango šypsosi saulė – geriau ir būti negali.

 Priėjęs pirmąją ramesnės srovės atkarpą su nedideliu pagilėjimu pasiruošiu savo Drennan Matchpro tolimojo užmetimo meškerę. Tokio dydžio upelyje ji tinka idealiai, neprasibrautum pro pakrantės medžius su jokiu ilgesniu „boloniniu“ kotu.  Dedu 0,12 mm pavadėlį ir nedidelį  18 numerio kabliuką. Kuokštelis uodo trūklio lervų papuošia kabliuką ir seka pirmas pravedimas.
Antras. Trečio pravedimo metu išleidus apie 20 metrų plūdė panyra. O taip – išlinkęs lanku „matchas“ perspėja apie nemenką laimikį. Smarki pagrindinė upės srovė žuvies traukimą apsunkina dvigubai. Malonumas neišpasakytas. Dar keletas piruetų gelmėje ir paviršiuje pasirodo beveik pusės kilogramo kuoja. Būtent tokių kuojų čia ir atvažiuoju. Manau, vertėjo iškeisti pavargusias lydekas į stiprius dzūkiškus „mekšrus“.

Po gerų penkiolikos minučių meškerykotis vėl išlinksta nuo svorio, ir vėl ne ką mažesnė žuvis. Geras emocijas papildo ir nuostabus saulėtas oras, o pasislėpus tarp upės vingių vėjo nesijaučia visiškai. Po kelių žuvų pradeda sparčiai kilti vanduo ir sustiprėjusi srovė neleidžia lėtai pravesti masalo. Mintyse keiksnoju hidroakumuliacinę elektrinę ir keičiu vietą. Paėjęs keliasdešimt metrų atsiduriu šalia gražaus upės vingio, kur priešingame krante išgraužta duobė ir sulėtėja srovė. Keista, tačiau prie upės nesutinku nė vieno žvejo. Tai džiugina, nemėgstu meškerioti žvejų apsuptyje.

Scenarijus pasikartoja. Ir nors žuvys nėra dažnos, tačiau jos didelės ir stiprios. Taip kibimui kaskart aprimstant, pakeičiu bent keturias žūklės vietas ir visur randu po kelias stambias kuojas.
Neturiu tikslo prigaudyti maišo žuvies, tad leidęs sielai ir protui pailsėti žūklę baigiu. Taigi puiki popietė su plūdine meškere rankoje šalia nuostabios upės – Verknės.

Skaityti toliau

Atsisveikinimas su 2014-2015 žiemos sezonu

 

Vat šovė mintis sugauti bent vieną raudę iš po ledo ir atsikratyti jos negalėjau visą savaitę. Juk viso sezono metu to padaryti taip ir nepavyko. Vakar pasirinkome nedidelį miško ežeriuką, kur ledas išlieka ilgiausiai, tikėdamiesi "bent užlipti".
Ledas jau tikrai paskutinis, juodas sueižėjęs, braška, vaikščioti tikrai nejauku. Užlipti pavyko tik per ilgą lieptą. Einant per trūkimus aplink viskas siūbuoja. Rasti pakankamai tvirtą, žūklei krantą šalia meldų, pavyko tik viename krante, mažiau apšviečiamame saulės. Ešeriukų daug, stambių kuojų taip pat. O štai raudė buvo vienintelė - nedidelė, tačiau tikslui pasiekti to pakako.

 

 

Skaityti toliau