Užbaigiant 2011 metus....

 Ledas ištirpo taip pat greit kaip ir buvo užsidėjęs. Atrodo, dar prieš savaitę gaudėme nors ir nuo plono, tačiau ledo. O šią savaitę kolegos vėl leidosi į vandenį valtis, variklių pagalba tampė įvairiausius masalus palei didžiulius seliavų būrius nenuleisdami akių nuo spalvotų ir juodai - baltų echolotų ekranų. Tik va, tas užsiėmimas dažnam buvo bergždžias ir namo tekdavo kiūtinti nukabinus nosį.
Kai kas savaitgalį nuo ledo viliojęs ešerius balansyrais vėl paėmė plūdinę į rankas ir mėgino Alytaus kepyklos batonu gundyti plačiaburnius Nemuno šapalus. Kai kam, tai atnešė keletą tikrai solidžių laimikių.
Na, o aš nei tam, nei kitam laiko neturėjau, ir matomai turėsiu tik išėjęs į pensiją arba kai nebeturėsiu darbo. Tad teko senųjų metų palydai pasirinkti telkinį kur kimba, jei ne visada, tai dažniausiai atvykęs kelioms valandoms gali sugauti nuostabių laimikių.
Lygiai prieš savaitę čia dar buvo ledas, dabar ledo nė kvapo. Tačiau pusė tvenkinio pasipuošusi šlapio sniego puta, kurioje matyti keleto niekaip neužmiegančių karpių šuolių palikti akivarai.
Tvenkinio savininkas be jokių įkalbinėjimų prisijungia. Ketiname pamirkyti džerkus, blizges, guminukus - gal susigundys ta didžioji tvenkinio šeimininkė. Trečias kompanijoje - pilkas rubuilis katinas, kuris nepraleidžia progos pavaikyti kabliais apkarstyto masalo.
Kibimų nėra, ir tik beveik apėjus laisvą nuo sniego košės tvenkinio dalį sulaukiu pirmo nestipraus stuktelėjimo. Šviesi, kiek virš kilogramo sverianti lydekaitė, padariusi tik vieną nedidelę žvakę, keliauja krantan. Žuvies spalva, rodo, jog jos visiškai atsigulę ant dugno, matomai dėl to ir nekimba. Kelios fotografijos dienoraščiui ir einame toliau. Priėjus apsnigtąją tvenkinio dalį bandome pravesti masalus arčiau dugno, tačiau tai keblu ir vėl grįžtame į startinį tašką.
Keletas metimų ir Kęsto tampomą ,,Rapala" džerką kala lydys. Pagal išlinkusį kotą bus tikrai solidesnis. Neskubėdamas išsitraukiu fotoaparatą, užfiksuoju meškerės išlinkimą ir... ,,kotas" išsitiesina. Nuskamba keletas keiksmų ir pažadai, kad kitą kartą kirtimas bus bent tris kartus stipresnis, ir didieji masalo kabliai tvirtai įsisegs plėšrūnei.
Po kelių minučių ir mano guminuką sustabdo žuvies smūgis, tačiau net kilogramo nesiekianti lydekaitė katinui žymiai geresnis laimikis nei man. Teko prižadėti kuojų ir pūgžlių kalną, kai tik užsidės antras sezono ledas, ir paleisti lydekaitę atgal, auginti svorio ir džiuginti kitų žvejų.
Tokia gaida paskutinę 2011 metų žūklę ir baigėme, reikia paskubėti - kam nupirkti vaikams nors po keletą fejerverkų, o kam senai prižadėtą ledų tortą.
Iki susitikimų 2012- aisiais. Linksmų Naujųjų.