Po sausiausio pusmečio

Šiandien, pirmąkart po beveik pusės metų pertraukos peržvelgiau savo žvejybinę įrangą: nubraukiau dulkes nuo meškerių dėklų, perkračiau kelias dėžutes su masalais. Tuo viskas ir pasibaigė. 

Už lango nelijo, nepūtė žvarbus vėjas ir nesnigo,  tad žūklės įrangos tvarkymą neištvėręs  iškeičiau į pirmą, nors ir kelių valandų trukmės žūklę. Pusmečio išsiskyrimas su skaidriausią vandenį turinčiais Lietuvos ežerais, nuostabiomis upėmis, žuvingais tvenkiniais padarė savo.

Valtis liko neliesta, didžiumos dėžių su įvairiausiais vobleriais bei guminukais taip pat neėmiau, o ką jau bekalbėti apie plūdinės ir dugninės žūklės rakandus. Paskubomis sugraibiau „mikrikinį“ Graphiteleader kotelį, dėžutę su įvairiausiais galvakabliais ir senais gerais Relax mikroguminukais, kelis pokelius be galo skanių „valgomų“ Keitech ir Reins, ritelę su jau pabalusiu plonyčiu pintu valu ir pirmyn.

 Nepraėjus nė pusvalandžiui broviausi per tankius, abipus kanalo sužėlusius krūmus. Lipau per vėjo išverstus medžius ir mintyse bandžiau atgaivinti paskutinės žūklės šiose vietose rezultatus. Praėjusių metų rudenį iš po tankiai sužėlusių lelijų lapų, čia teko išvilioti tikrai gražių dryžuotųjų, papuldavo ir keletas nedidelių lydekaičių, tačiau labiausiai šią vietą vertinu dėl mažo žvejų kiekio. Ir nesvarbu, kad vasarą čia vandens beveik nebelieka, o žiemą ledas dažnai siekia dugną, laimikiai niekada nebūna gausūs, tačiau vienatvė ir ramybė kelių kilometrų atkarpoje garantuota.

 Lelijų jau nebesimatė, visos žolės senai sukritę, o vandens lygis pakilęs tiek, kad vietomis tenka braidyti. Tamsus vanduo tylėjo kaip reta. Neišsidavė net visuomet aktyviai besiburiuojantis mailius. Pirmi metimai nedavė jokio rezultato ir tik privertė judėti tolyn. Tyla. Rūko antklodė nenoriai laisvina tamsų vandenį, o jo paviršių drumsčia tik nuo medžių krentantys vandens lašai.

 Jautri spiningo viršūnėlė suvirpa nuo menko žuvies prisilietimo, staiga dar vienas ir dar.  Žuvies pakirsti nepavyksta ir po dar kelių jautrių kibimų. Keičiu masalą į dvigubai mažesnį ir jam nespėjus net pasiekti dugno pajuntu aname gale pakibusią žuvį. Greitai pamatau tikrai ne eilinį laimikį J, vos 15 gramų sveriantis ešeriukas godžiai prarijo jam siūlomą masalą. Nufotografuoju pirmąją po 6 mėnesių pertraukos sugautą žuvį, pasidžiaugiu ir paleidžiu atgal. Po kelių akimirkų vėl toks pats ešerio brolis pasikabina ant kablio, po jo dar vienas ir dar.  

Ilgiau „Rainių“ darželio nebeterorizuoju. Iškritus keliems lietaus lašams, nutariu baigti žūklę. Pirmam kartui pakaks, be to reikia toliau tvarkytis namuose sukrautą žvejybinę įrangą. Reikia ruoštis savaitgaliui – kada pūsime valtis, kabinsime variklius ir žvelgsime į ežero tolius bei echolotų ekranus.