Ledinės lydekos

Nors temperatūra ir sparčiai krito, tačiau bičiulio pasiūlymas uždaryti sezoną sutapo su mano noru jį „atidaryti“. Pusmetį trukusį „žūklės badą“ patyrusio mėgėjo ilgai įkalbinėti nereikėjo. Po valandą trukusių prisiminimų apie praėjusį sezoną buvo sutarta susitikimo vieta ir laikas, beliko ruoštis ir laukti.

 Ryte pažvelgus į termometro stulpelį, juokas nebeėmė – 7 laipsniai žemiau nulio ir visiškas štilis kėlė dviprasmiškas mintis. Rodės žūklė pasibaigs net neprasidėjus. Mintyse save matėme vaikščiojant su peikenomis ir grąžtais ant pirmojo ledo, bet tik ne sėdint valtyje su spiningais rankose. Tačiau kaip bebūtų, viskas jau buvo nuspręsta. Išgeriam po puodelį karštos kavos, užtaisom pilną termosą ir prisikabinę nedidelę fanerinę valtelę pajudame iš miesto.

 Laikrodis rodo 09:30, o borto kompiuteris vis tuos pačius -7 ⁰C. Aplink baltuoja sniegu nukloti laukai, sklaidosi rūkas ir žemę pasiekia ryškūs saulės spinduliai. Pakeliui pravažiuojam kelis didesnius tvenkinius – visiškai užtraukti plonu leduku. Pasukam link ežero ir su nekantrumu dairomės ledo. Jo nėra, tačiau pakraščiai užtraukti nestoru leduku, o gerus 50 metrų nuo kranto puošia nestoras ižo sluoksnis. Nuotaikos kiek pagerėja – galėjo būti ir blogiau, nors tokiame šaltyje dar nesame velkiavę. Šį kartą išplaukti pavyks.

 Kol kraunamės mantą, sulaukiame draugų skambučio, bandančių laimę gretimame ežere. Į klausimą, kaip sekasi, sulaukiam atsakymo :  - stovime viduryje ežero ir žiūrime, kaip ižas virsta plonu ledu, žvejyba neįmanoma, bandom plaukti į krantą. Savo ruožtu patikiname, kad pas mus žvejyba įvyks ir pasiūlome prie mūsų prisijungti.

Išplaukus ant vandens sutinkame vieną vietinį žvejį, kol kas plaukiojantį  su nuliu. Giliausia ežero vieta siekia 7 metrus, tad sukdami ratus apie vidurį pradedame velkiauti. Kolega naudoja tokį gylį pasiekiančius Rapala ir Yo-Zuri voblerius, taip pat karts nuo karto nuleidžia kokį skanėstą „downrigeriu“. Aš stengiuosiu jam netrukdyti ir du kotus užtaisau Relax ir Man‘s guminukais, ryškios salotinės ir pieno spalvos. 

 Pirmą valandą praplaukiojame tuščiai, nors ir echoloto ekrane matome didžiulius žuvies būrius. Velkant per tokius būrius masalai vis šokčioja nuo kontaktų su žuvimi, tačiau aštriadantės tyli.  Neprarasdami vilties sukame ratą po rato.

Po kelių masalo prisilietimų prie dugno sulaukiu pirmo smūgio ir nedidelė, kiek virš kilogramo sverianti lydekaitė parkeliauja į valtį. Nespėjus net nupaveiksluoti, seka kitas kibimas ant tos pačios gumos, tačiau po kelių piruetų žuvis atsikabina. Po dar vieno „kibimo“ išpumpuoju seną šiukšlių maišo skiautę, įdomu tai, kad gaudydami jautėmės lyg kokiame sąvartyne – ištraukėme dar bent tris celofaninių krepšelių liekanas, keistų iš kažkur dugne atsiradusių popieriaus lapų likučius ir kitų šiukšlių. Tai išties vienas purviniausių ežerų Alytaus rajone.

 Sekantis kibimas apie 13:00 ir vėl ant salotinio guminuko. Šį kartą lydekaitė dar mažesnė ir svėrė ne daugiau nei kilogramą. Kolega mintyse jau kėsinasi į mano guminių masalų kolekciją, tačiau vis delsia tikėdamas savo voblerių galia. 

 Šalia praplaukdamas vietinis kaimo „prasčiokas“ ginkluotas dar USSR menančiais aliumininiais spiningais ir „statybiniu“ valu  su „Jūratės“ trišakiu į nugarinį peleką įkabina virš dviejų kilogramų sveriantį karšį. Žuvis gan greitai įkeliama į valtį, pasidžiaugiama storu žuvies riebaliniu sluoksniu ir pasigiriama prieš kelias dienas tokiu būdu iškrapščius septynių kilogramų karpį. Bandom garsiai pamokinti „specialistą“ tačiau bergždžiai.

Aplinkui pasirodo ir daugiau valčių - didžioji dalis vietinės medinukės, kurios ištraukiamos ant kranto tik tada, kuomet  jas pradeda laužyti ledas. Įrankiai taip pat pas visus vienodi, nuo 80-ųjų atnaujintos tik ritės.

Pagaliau,  vienas iš kolegos spiningų išlinksta, aname gale jaučiasi jau kiek solidesnis svoris. Išsitraukiu fotoaparatą ir stengiuosi kiek įmanydamas padaryti gerą kadrą. Lydeka jau valtyje ir pagaliau galima pasigirti kibiuoju vobleriu. Pašnairuoju į beveik du kilogramus sveriančią plėšrūnę, lepteliu neįsimenamą frazę apie salotinę spalvą ir plaukiame toliau.

 Trumpos žieminės dienos laikas sparčiai tirpsta ir tai liudijanti saulė pradeda nykti horizonte besislepiančiuose debesyse. Sparčiai atvėsta, ir jei įsidienojus buvo apie vieną ar du laipsnius šalčio, dabar jo buvo dukart tiek.

 Besukant eilinį ratą dar vienas kibimas ir vėl sudirbo vobleris, ir lydeka vėl didesnė nei besidomėjusios guma. Svarstyklės šį kartą parodo beveik du su puse kilogramo. Gaunu kelias replikas apie salotinę spalvą – praleidžiu negirdom.

 Saulės jau visai nebesimato, stengiuosi įamžinti paskutinius spindulius ir plaukiame į krantą. Išlipame į žiemą, po kojomis braška sniegas ir traška priekrantės ledas, svaičiojame apie ateinančio savaitgalio žūklę nuo ledo ir mintyse tikimės nelikti „ant ledo“.