" Ūsų" metas

Ką gaudyti po darbo, kai žūklei tegali skirti vos kelias valandas iki saulės laidos? Galima vykti į kokį komercinį telkinį ir sugauti kelis karpiukus, galima pasiėmus spiningėlį pasivaikščioti upės ar tvenkinio pakrantėmis, tačiau galima susikauti ir su kiek egzotiškesne žuvimi.

Vis labiau vėstant vandeniui, vienam iš Lietuvos upėse gyvenančių galiūnų reikia iki soties prisikirsti, tam, kad ištvertų ilgą žiemą stiprioje upės srovėje praktiškai nesimaitinant.

Tai be abejonės – ūsorius. Daugelyje Lietuvos rajonų tikrai reta ir nematyta žuvis, tačiau dzūkams tai joks stebuklas ir jie mielai juos meškerioja visą atviro vandens sezoną, palikdami ramybėje tik pavasarį – neršto metu. Rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje ūsoriai pradeda intensyviai maitintis ir tai tęsiasi iki ledas sukausto vandenį. Būtent dabar tik prasideda geriausias šių žuvų žūklės metas.

Jų žūklėje nėra nieko sudėtingo. Tai gali būti išties labai paprasta, kelias valandas trunkanti pramoga arba specializuota daugiau nei parą trunkanti medžioklė. Svarbiausias sėkmės veiksnys yra gerai ,,skaityti” upę ir pažinti šios kovingos žuvies laikymosi vietas. Nieko nepešime meškeriodami ir pačioje geriausioje vietoje jei šių žuvų tuo metu joje paprasčiausiai nebus. Ūsorius – būrio žuvis, tačiau priklausomai nuo vandens lygio labai migruojanti. Jie lyg kokie dideli kilbukai šmirinėja stiprioje srovėje ir ieško ką sukrimsti, o suvilioti juos galima pačiais įvairiausiais masalais pradedant apsiuvomis ir baigiant nedidelėmis varlytėmis ar smulkiomis žuvelėmis. Svarbiausia tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje.

Ūsorių žūklę, kaip kelias valandas trunkančią pramogą stengiuosi susiorganizuoti kiekvieną rudenį. Šis jau artėjantis ruduo ne išimtis. Pirmą žūklę turėjau prieš savaitę, tačiau per kelias valandas neturėjau nė kibimo. Tąsyk nenusiminiau, juk geriausios žūklės dar tik prieš akis. 

Vakar su kolega nusprendėme dar sykį pavakaroti prie upės, betykant srovės galiūno. Pasirūpinome pagrindiniais ūsorius gaudančių „dzūkų“ naudojamais masalais – laumžirgio lervomis ir „trandėmis“(ilgakojo uodo lervos). Į vietą atvykome apie 19 valandą, sumetėme meškeres ir ėmėme laukti bei stebėti upę. Jei vietoje yra ūsorių, jie dažniausiai išsiduoda šokinėdami. Nedidelės žuvys dažniausiai iššoka visu ūgiu, na o didesni egzemplioriai tik energingai persiverčia. 

Tai vienur tai kitur upės atkarpoje pasirodydavo įvairaus dydžio žuvys, tačiau kiek tolokai nuo mūsų masalų. Nenusimename – juk svarbiausia jų yra, o jei maitinsis tai būtinai užkibs. Apskritai, ūsorių šuolius retai sumaišysi su kitų žuvų – paprasčiausiai tokiose vietose jokios kitos žuvys netūno. Tai upės atkarpos su didele srove, akmenimis ar žvirgždėtu dugnu. Upė tokiose vietose susiaurėja, daro lanką ir t.t. Tuo labiau vėlyvą rudenį retai pamatysi kitų žuvų pliaukšėjimą. 

Pradeda temti ir kaip dažniausiai tokiu metu turi būti kibimas. Vienas iš meškerykočių po įnirtingo truktelėjimo išlinksta ir upės garvežys pradeda traukti iš ritės valą. Lengvas pakirtimas ir nenusakomos jėgos turinti žuvis pakimba tamsioje srovėje. Truputis po truputį, bezyziant ritės stabdžiui traukiu žuvį prie kranto. Jokios abejonės, jog tai ne ūsorius, nėra. Kolega padeda su graibštu ir torpeda suspurda ant kranto. Puikus, raumeningas žuvies kūnas atspindi fotoaparato blykstės šviesą. Svarstyklių neturime, tačiau profesionalios akys skiria 2 su puse kilogramo. Kelios nuotraukos šiam blogui ir be jokių svyravimų paleidžiame žuvį atgalios. Apie kulinarinį požiūrį į šią nuostabią rūšį negali būti net kalbos. Tik taip galime išsaugoti ir gausinti per ilgus metus labai apmažėjusį šių žuvų skaičių.

Dar pasėdime iki 22 valandos, daugiau kibimų nematyti, tad pakuojamės daiktus ir vykstame namo, juk rytoj vėl į darbą. Tikimės ūsorius dar pagaudyti ne kartą, aišku jei tai daryti leis sterkai, ešeriai, vėgėlės ir gal lašišos :)