Jei ne Quattro

Nors rytas ir įsibėgėja, tačiau per daug neskubam. Ežeras, ant kurio bangų planuojame praleisti šeštadienį, labai sunkiai privažiuojamas, normalesnių keliukų galima sakyti išvis nėra. Bandysime pasikliauti Audi Quattro galimybėmis ir privažiuoti per pažliugusias pievas. Tamsoje to geriau nedaryti, tad skubėti nėra kur. Visus reikalingus žūklei daiktus kraunamės taupydami automobilyje vietą. 3.60m ilgio PVC valtis, elektrinis ir benzininis varikliai, akumuliatoriai ir daug kitos įrangos šiaip ne taip sugula automobilyje. Tada belieka užsukti į degalinę, ir bemaukiant Latte privažiuojame vietą kur teks nuvažiuoti nuo kietos asfalto dangos ir per pievą pasiekti ežerą.

Lauko keliukas šiek tiek pamaltas, tačiau pasak automobilio savininko, sustosime tik jei automobilis atsiguls ant dugno ir tokiu keliu galime važiuoti drąsiai. Kolegos nestabdau ir Audi 100 šturmuoja purvyną. Pirmus kelis šimtus metrų įveikiame be didesnių sunkumų, o toliau „kelias“ pasisuka ir eina kalvos šlaitu, na tai pavadinti keliu būtų labai jau sudėtinga, greičiau šešios senos traktorių provėžos.

Bandome važiuoti pačia aukščiausia esančia ir mažiausiai išmalta provėža. Bergždžiai. Automobilis slysta nuo šlaito ir atsiduria penktoje, dar keli šimtai metrų važiavimo ir mes jau 4. Po kelių akimirkų nuslystame į trečią. Apačioje meldais apaugusi pelkė – jei įlysime į ją, teks ieškoti traktoriaus. Pro šalį ramiai pieva rieda arklio traukiamas vežimas su dviem pagyvenusiom poniom:

 – Vaikinai su tokiu automobiliu čia nepravažiuosite, toliau tik blogiau – čia „džipai“ stringa, o jūs kur su lengva? Išvažiuoti taip pat nepavyks.

 Paaiškiname quattro privalumus, tačiau nusprendžiame nerizikuoti. Atlikome žvalgybą – toliau pravažiuoti bus neįmanoma. Norint apsisukti tenka rankiniu peiliuku išpjauti kelis baisiai besibadančius, kietus krūmus. Apsisukus automobiliui iš tiesų pamačiau šito automobilio galimybes. Akseleratoriaus pedalas įspaustas iki galo, automobilį purvynas skersuoja tai į vieną, tai į kitą pusę, užkaitęs variklis sukelia slėgį ir išvaro didelį kiekį aušinimo skysčio, be proto traška net dvi „granatos“, smirda svylanti sankaba, iš po kapoto kyla garų stulpas, tačiau nesustojame ir šiaip ne taip pasiekiame asfaltą. Tokio purvino automobilio šeimininkas dar nebuvo matęs, gabalai molio ir žolės nukloję visą Audi. Rankos dreba mums abiems, tačiau praėjus streso bangai, iš balos pripylę „aušinimo skysčio“ nusprendžiame bandyti kitą „keliuką“. Jis taip pat neįveikiamas, laikrodis rodo 10 val. Dar ne viskas prarasta.

Važiuojame prie ežero, kur asfaltas paklotas vos 3 metrai nuo kranto, čia tikrai privažiuosime ir bent jau kelias valandas tikrai paplaukiosime. Keliasdešimt minučių valties pūtimui, meškerių tvarkymui ir mes jau murkdome negiliai neriančius voblerius. Vidutinis ežero gylis apie 3 metrus – giliausia vieta siekia apie 5. Tad iš kart plaukiame ten ir bandome surasti baltos žuvies susitelkimo vietas. Giliausioje vietoje tuščia, sukame didesnį ratą, tačiau net per 2 tūkstančius kainuojantis echolotas nepadeda aptikti žuvies būrių – rodo tik vieną kitą viduriniuose vandens sluoksniuose besiblaškančią žuvelę. Kaitaliojame masalus ir po truputį artėjame nendrių salelės link. 

Po valtimi gylis siekia 3,5 metro ir kolegos telefoninis pokalbis nutrūksta. Netrukus ištraukiama kiek virš kilogramo sverianti lydekaitė. Susigundė Yo-zuri 3D Minnow PTS spalvinimo žuvele. Greitai nupaveiksluoju ir kabinu tokį patį voblerį tik PC spalvinį modelį. Apsukame ratuką apie meldų salą ir pasileidžiame tokiu pat gylio horizontu palei kranto liniją. Kyla vėjas, iš virš mūsų pakibusių juodų debesų, pradeda lyti. Dedamės kapišonus, paslėpdami veidus nuo šiurkštaus lietaus.

Praplaukus gerus 150 metrų pajuntu pirmą smūgį per savo Shimano Clarus senuką spiningėlį, tačiau žuvis neužsikerta. Timpteliu „ryškų ešerį“ ir vėl smūgis per rankas, trečio smūgio metu žuvis „sėda“. Iš ritės greit ištraukia kelis metrus valo. Sustabdome variklį, tačiau didžiulių bangų nešama valtis neleidžia kovoti su žuvimi. Tikiu, kad aname gale spurda kiek didesnis laimikis. Kolega sėda už irklų ir po truputį artėjame žuvies link. Paviršiuje pasirodo žuvies siluetas, tikrai nemaža – šį rudenį tokia pirma. Dar keli žuvies piruetai, bandymas pasislėpti po valtimi ir stipriai apimtą už sprando lydeką įkeliu į valtį. 

Milžiniški lietaus lašai talžo veidą, šaltas vėjas sustingdo rankas. Kolega šiaip ne taip perpranta mano foto kamerą ir sugeba užfiksuoti laimikį. Lydeka ilga, lyg būtų 5 kilogramų, tačiau iš akies neduodame daugiau nei 4. Galų gale sutariame, kad sveria 3,5 kilogramo. Suplojame rankomis ir toliau šturmuojame tas pačias, sėkmingas vietas. Plaukiojame tuščiai, bandome ir kitus masalus, tačiau sėkmės raktelio neatrandame. Jau beveik prieš temstant kolegos masalą atakuoja žuvis, tačiau neužsikerta.

Temsta ir tenka grįžti į krantą, juk reikia dar aplankyti plovyklą – automobilio spalva sunkiai matyti. Vos, vos atplauname panaudoję 6 žetonus  ir plovykloje paliekame kelis kilogramus netirpstančio molio.