Žūklė šalia Beziers (2)

 Ir nors buvau truputį pavargęs besiblaškydamas palei O‘rb upelį, atsisakyti pagaudyti jūroje tikrai negalėjau. Juolab, kad tai nauja patirtis, o visa kas nauja dar labiau intriguoja ir traukia. Esu puikiai meškeriojęs plekšnes Baltijos jūroje, tačiau čia Viduržemio jūra ir pasak Pablo – plekšnių tikrai nepagausime.
Masalai jau suruošti, tepamės sumuštinius ir padedu sukrauti kolegos mantą. Mano gi Graphiteleader spiningėlis jūroje gaudyti visiškai netinka.
Pakeliui į pliažą, apie pusvalandį prastovime „kamštyje“, poilsiautojų pilni pajūrio keliukai. Įsikalbame apie žuvis, kurias teks gaudyti. Pagrinde tai Dorados, jūros ešeriai ir dar bala žino kokios rūšies žuvelės. Pasak mano gido – galime sugauti kelis kilogramus, galime keliasdešimt arba galime nesugauti visiškai. Dažnai tai priklauso nuo vėjo, bet dar dažniau tai – loterija. Svarbu, kad nebūtų vėjo iš jūros pusės, pasak Pablo jis pats nedėkingiausias. Vėliau žūklės metu vėjas keitėsi kelis kartus, tačiau visad pūsdavo išilgai kranto.

Kai pasiekėme gaudymo vietą poilsiautojų jau beveik nebebuvo. Vandens motociklų nuomotojai krovėsi ant ratukų savo „žirgus“, barmenai uždarinėjo kavinių langines, o arabės, nuo galvos iki kojų apsijuosę savo juodais skarmalais, nedidelėmis grupelėmis lindo į jūrą skalauti savo „marškų“. Saulė jau beveik pasiekė horizontą, o iki to laiko mums dar reikėjo susitvarkyti meškeres ir pasiruošti „keisčiausius“ mano matytus masalus.
Meškerykočiai, ritės, valai ir kiti aksesuarai naudojami patys pigiausi, na bent jau aš susidariau tokią nuomonę. Ir kam reikia brangių žaisliukų, kai žaidžiama vos kartą per mėnesį, dažniau ištrūkti Pablo nepavyksta.

 

Naudojami masalai išties keisti – ilgi ir trapūs jūros sliekai su nedidelėmis kojytėmis, lyg vandeniniai šimtakojai. Jos naudojamos lengvai užsirausti į smėlį. Ir veriami jie gan sudėtingai, su specialios adatos-vamzdelio pagalba. Be šių sliekų naudojome ir mistišką didelį negyvą slieką pavadinimu „bibi“. Juokinga nebuvo, ypač kai jį reikėjo perkirpti – kvapelis tikrai ne iš maloniųjų. Mano turimi fishmeal‘o jaukai kvepia žymiai skaniau. O kibo geriausiai ant didelių, net 10 centimetrų ilgio „apsiuvų“. Tikslaus pavadinimo nepamenu, tačiau nuo lietuviško masalo skiriasi dydžiu ir tuo, kad ištraukti iš namelio niekaip nepavyksta – reikia skelti namelį perpus.

Pirmas kibimas įvyko tik užmetus meškerę, stipriai nesipriešindama nedidelė dorada pasiekė krantą ir nukeliavo į jai skirtą kibirą. Dabar galėjau iš arčiau apžiūrėti šią žuvį – besibadantis karšis, su dideliais, labiau į žmogaus nei žuvies, panašiais dantimis. Kad burna sudėta labai tvirtai, galima buvo pamatyti iš antrojo kibimo - nemaža dorada (apie 1 kg) paprasčiausiai nulaužė kabliuką.
Labai keisti ir kibimo indikatoriai – mums visiškai nesuprantami jūrinėje žūklėje. Jie kabinami ant valo, lyg senos geros „beždžionėlės“ tarp pirmojo ir antrojo žiedų ir nuleidžiami beveik iki pat žemės. Net ir nedidelis jos pakilimas ar pasileidimas dažnai jau laikomas kibimu. Į viršūnėlę čia žiūrėti niekas nesivargina.

 Keista žūklė. Monotoniška ir neįpareigojanti, gali atsipalaiduoti ir sėdėdamas kėdėje ramiai mėgautis alumi ar sumuštiniu. Po kibimo ramiai pakilti ir niekur neskubant ištraukti laimikį.
Iki pirmos valandos nakties dviese sugavome dešimt doradų (nuo 400 iki 700 gr) ir vieną nedidelę makrelę, kurias kitą dieną iškepėme ant grotelių ir „sušlemštėme“ pietums. Taip pat ištraukėme ir kelias kitas nedideles žuveles, tačiau jas teko paleisti dėl čia, kaip ir pas mus galiojančių dydžio limitų.
Tokia ta jūrinė žūklė šalia Beziers. Rami, leidžianti pasigrožėti besileidžiančia saule ir pabraidyti šiltose Viduržemio jūros bangose. Stebėti krentančias žvaigždes rugpjūčio danguje ir svajoti...