Žūklė šalia Beziers, Prancūzijoje

Manau kiekvienas, net ir pats jauniausias žvejas mintyse nuolat nešiojasi savo vaizduotės sukurtą nuostabiausios upės vaizdą. Ir kiekvienoje šis nuostabus piešinys bus vis kitoks. Tai priklauso nuo mūsų išgyvenimų, svajonių ir troškimų. Dažnai mes ir pragyvename savo gyvenimus tokio grožio nė akyse neregėję, tačiau kartais taip pasiseka, kad norisi rėkti iš laimės, o širdis plaka F1 greičiu, kai neužmerktomis akimis pamatai tą svajų išpuoselėtą tekančios srovės vaizdą.
Man panašiai nutiko vakar, kai neištvėręs pietų Prancūzijos karščio teikiamų malonumų ir nulėkęs į prekybcentrį įsigijau žūklės leidimą, skirtą vienos dienos žūklei gėluose vandenyse. Tada peržiūrėjau google vietovės aerofotonuotraukas ir nusižiūrėjęs gražiausią, šalia tekančios upės O'rb atkarpą iš pat ryto nulėkiau į žvalgybą.
Mane pakerėjo jau pats pirmas skaidraus vandens srauto vaizdas. Stipri srovė mušėsi į didžiules uolas ir vertėsi per jas suskildama į tūkstančius lašų. Aukštyn nuo upės uolos kilo į didelius kalnus, taip dar sustiprindamos įvaizdį. Susidariusiose sūkuriuojančiose duobėse puikiai galėjai įžiūrėti kiekvieną dugno akmenėlį, nors gylis viršijo ir tris metrus. Pleškinau fotoaparatu, tačiau jokios nuotraukos neperteiks atsiradusio noro kaip galima greičiau švystelėti masalą į srovę.

Ankstus rytas, o aš jau kaip kalnų ožys karsčiausi uolomis ir bandžiau sugauti bent kokią žuvelę. Visur šmirinėjo tik nedidelės žuvelės, didesnių egzempliorių nesimatė. Tačiau intuicija vijo pirmyn ir ne be reikalo.
Upei pradėjus platėti ir seklėti atsirado ir pirmieji kibimai. Tai nedideli iki 400 gr. šapaliukai, tačiau 1 numerio Mepps sukrę variniu lapeliu kirsdavo  vos ne kiekvienu metimu. Bandžiau keisti masalus, tačiau Lietuvoje sėkmę atnešantys vobleriukai čia žuvies visiškai nedomino. Vos vienas kitas „pasirašydavo“ ant plaukiančiųjų ir tai šiems tik įkritus. Taip eidamas gerą puskilometrį pakrante išbandžiau beveik visą savo nedidelį masalų arsenalą – originalioji nr. 1 Aglia variniu lapeliu ir tokio paties Black Fury geltonais taškais buvo nenugalimos. Prancūzams tiko tik prancūzai.

Upė išplatėjo dar labiau, akmenys sumažėjo ir pagrindinė srovė persimesdavo tai į vieną upės krantą, tai į kitą. Būtent šiose vietose ir buvo didžiausi žuvies susibūrimai. Šapalų vis daugėjo, o ir pačios žuvys didėjo. Iš vieno taško galėdavai ištraukti iki 15 žuvų. Upė sekli, vanduo šiltas, tad bristi kiek aukščiau kelių siekiančiu vandeniu – vienas malonumas. Juo labiau, kad aplink nesimato nė gyvos dvasios. O priekrantės srovėje slepiasi stambių žuvų siluetai.
Šapalai nebuvo vieninteliai upės gyventojai. Jie vandenį dalinosi su man visiškai čia netikėta žuvies rūšimi – tai ūsoriai. Tiek ūsorių kiek plaukiojo O'rb upėje kaip gyvas nebuvau matęs. Jie laikydavosi kiek gilesnėse upės vietose, šalia slenksčių ir nebijodavo išplaukti į seklius vos 30 cm gylio ruožus. Beveik visad laikydavosi būriais po 10 ar 15 individų, iš akies nuo 500 gr. iki 1,5 kg. svorio. Kaip tik nebandžiau jų suvilioti – nepavyko. Nė į vieną dirbtinį masalą nereagavo visiškai, tad vis dar ūsorių gaudymas spiningu man yra nesuprantamas.

O šapalai vis kibo, vietom jų buvo tiek daug, kad pagavus 10 ar 15 vienetų eidavai į kitą ruožą tik dėl to, kad atsibosdavo. Labai didelių nebuvo, didžiausias galėjo sverti tik apie kilogramą, tačiau akimis pastebėjau žymiai didesnių, kurie plaukiojo ramiose vietose ir masalus ignoruodavo.
Iki pietų praėjau tik kelių kilometrų ruožą, tačiau įspūdžių pakako ilgam. Gaila, nepagavau nė vieno upėtakio – jei dar kada pavyks čia atvykti, reiks pabandyti laimę 10 ar 15 kilometrų aukščiau kalnuose.
Grįžtant iki automobilio saujomis kimšau raudonas ir žalias vynuoges. Mažos, tačiau tokios saldžios, kad rankos sulipdavo vos jas sutraiškius. Kur nevalgysi, jei vynuogynų čia tiek pat kiek pas mus pasėlių apskritai.
Tik grįžęs sužinojau, kad po kelių valandų esu pakviestas vykti į vakarinę žūklę nuo jūros kranto – atsisakyti negalėjau, bet apie tai truputį vėliau.