Komanda “Rerija” ir “Karpis 2016” varžybos

24 valandų budėjimas prieš 24 valandų karpių žūklės varžybas išties ne pats geriausias pasiruošimas. Akys merkiasi dar nė nepasiekus burtų keliu ištraukto sektoriaus, o prieš akis visa para karpiavimo. Kad bus nelengva, tampa aišku ir peržvelgus į orų prognozę – lietus, lietus, lietus.
 Juo labiau, kad su Sokonių tvenkiniu esu susipažinęs tik pro automobilio langą. Kolega Artūras, su kuriuo poroje nusprendėme dalyvauti šiose varžybose, tvenkinį pažysta truputį geriau, prieš 12 metų plūdinuke gaudė karosus. Štai ir visos mūsų žinios apie klubo Kibkit.lt organizuojamų varžybų Karpis 2016 vandens telkinį. Iš to seka, kad komanda „Rerija“ pasiruošusi tik minimaliai. Tai nėra gerai, ypač žinant šių varžybų istoriją, tai tik ketvirtos varžybos – dalyvavau du kartus ir abu kartus buvau nugalėtojas. Tad šiose irgi reikėjo nugalėti.
Varžybų atidarymas, ištraukiami sektoriai ir dvi valandos pasiruošimo, kol bus galima pradėti jaukinti ir gaudyti tvenkinio didžuves. Visų pirma sektoriaus valymas, tai užima daugiausia laiko, nes jis tiesiog baisus. Per penkiolika metrų nuo kranto tankus lūgnių žolynas. O dešinėje esančioje įlankėlėje visiškai nėra laisvos gaudymui vietos. Čia neįmanoma ištraukti ne tik, kad karpio, bet ir jokios kitos žuvies. Tad įsibridę iki kaklo, su grėbliais ir plikomis rankomis daugiau nei valandą darėme tris takus į numatytas žūklavietes. Brendi molėtu dugnu į priekį ir grįžti pilnu glėbiu žolės – lyg povandeninė šienapjūtė, tik dumblo kvapas ne toks malonus.

Kai šiaip ne taip išsivalėme priekrantę, pasiruošėme meškeres - išsimatavome atstumus, pasirinkome orientyrus, susirišome sistemėles. Kaip visad, komerciniams telkiniams renkamės „method“ tipo šėryklėles, trumpus pavadėlius ir plauko sistema kabinamus masalus. Taip drąsiai galime gaudyti ne tik karpius, tačiau ir lynus ar karosus. Pasiruošėme ir didelį kiekį jauko – per 10 litrų Brain ir CC Moore pelečių, per 20 litrų šutintų kukurūzų su kanapėmis. Į šėryklėles dedame išskirtinai tik Sticky mikro granules – jas tereikia užpilti vandeniu, palaikyti kelias minutes ir nupilti. Gerai išmaišius po kelių minučių jau galima naudoti. Rinkomės Sticky Boodworm ir Sticky Krill – vienos iš dviejų tikrai turėjo suveikti, juo labiau, kad jų negalima sugadinti. Net ir perdrėkintas, pavirtusias į plastiliną drąsiai galima formuoti į šėryklėlę – nepraeina nė minutė ir jaukas pasileis.

Pasirenkame tris gaudymo taškus – du jų priešingame krante, kur iki pat nendrių nėra tankaus žolyno ir vieną dešinėje, šalia tankaus ir didelio žolyno, už 64 metrų. Abu suprantame, kad tai bus mūsų pagrindinis gaudymo taškas, nes visai šalio jo, žolėse kartas nuo karto pamatome pasirodančius karpius. Neramina tik tai, kad be bridimo iki kaklo nematome galimybių ištraukti nė vienos žuvies.
Startas, ir kur tik matome, iš visų sektorių į vandenį pradeda skraidyti raketos su jauku, boiliais ar peletėmis. Jei profesionalūs karpininkai turi daug paslapčių, tai tokie mėgėjai, kaip mes jų neturime visiškai ir visi gali matyti kuo gaudome ar kuo jaukiname. Sumetame po du kilogramus jauko į kiekvieną tašką, baigiame tvarkytis ir užmetame meškeres. Kai kibimui pasirengta, galima baigti tvarkytis palapines, maistą ir kitus buities niuansus, o gal net papusryčiauti.

Nepraėjus nė valandai pamatome sujudimą priešingame krante esančios komandos stovykloje – viskas gerai, tai tik 5 kilogramų šamas. Gerai, kad ne karpis – nes pagal taisykles karpių svoris dauginamas iš penkių – pasak organizatorių, tai turėtų paskatinti gaudyti tik karpius. Taigi pasidžiaugiame kaimynų sėkme.
Nespėjame permesti meškerių ir sulaukiame kibimo – be vargo storu 0,28 mm valu iš žolių iškrapštome 1,8 kilogramo sveriantį lyną. Laukėme ne to ir vėl patikrinę meškeres ruošiamės jaukinimui. Nespėjome ir pirmas karpio kibimas, žviegiančiu ritės stabdžiu, primena apie šios žuvies jėgą. Kertu nieko nelaukęs – žuvį jaučiu, tačiau ji įnirtingai lenda į žoles. Greit išsirengiame ir brendame į žolyną, aš laikau iškeltą meškerykotį, Artūras graibštą. Toli nubristi netenka ir žuvis atsikabina – tenka nukabinus nosis bristi atgal. Tačiau nuotaikos tuščias kibimas nenumuša, tai reiškia, kad viską darome gerai, ir kad karpių tikrai yra.

Jaukinamės vėl ir vėl laukiam, pradeda lynoti, lyti nenustos iki pat vakaro. Antras kibimas tik apie 18 valandą ir vėl iš to paties taško, ir vėl karpis žolėse. Brendam, brisdami tikimės, kad karpis nebus nutrūkęs ir diskutuojame, kaip braidysime naktį jei bus kibimų, juk gylis beveik iki kaklo, dugne minkštas molis ir žolės, žolės, žolės. Karpis nenutrūkęs ir gan lengvai jį pasemiame. Taigi, pirmą žuvį turime, greit atvyksta teisėjai, pasveriame. Virš penkių kilogramų veidrodinis juodulys. Sudirbo Sticky „wafteris“. Nespėjame vėl užsimesti meškerės, ir dar vienas kibimas. Pakirtimas, bridimas, svėrimas. 3,5 kg. žvynuotasis, pakibęs ant Brain 10 mm plaukiančio Mr. Berry boiliuko.
Iki vakaro iš to paties taško ties žolėmis ištraukiame dar vieną virš 5 kilogramų sveriantį gražuolį ir tada viskas nutyla. Lyja lietus, nuo braidymo krečia lengvas drebulys, tad sėdime palapinėje ir telefonu konsultuojamės su profesionaliu karpių gaudytoju Remigijumi iš klubo Sazanas. Smagu, kai bičiulis nepatingi pakonsultuoti, padėti ir netgi paraginti, keisti masalus, jaukinti ar išbandyti vieną ar kitą taktiką. Ačiū!

Taigi, iki 3 valandos nakties buvo ramybė. Kas trys valandos jaukinam, kas valandą permetinėjam meškeres, keičiam masalus. Visą kitą laiką snaudžiam išsitiesę minkštose karpinėse kėdėse.
Paskutinis kibimas buvo kiek po trijų. Nenutrūkstamas valo tempimas ir signalizatoriaus cypimas privertė lysti lauk iš palapinės. Pakirtau , o karpis jau sėdėjo žolėse. Nežinojom nei ar didelis, nei ar mažas, o gal netgi jau atsikabinęs. Žinojome vieną – reikia bristi, ir nežiūrint į tai, kad vėsu ir kad lauke tamsa nors į akį durk. Greit nusimetame rūbus, prožektorius ant galvos, Artūras su graibštu, lyg ištikimas ginklanešys, brenda iš paskos. Vanduo šaltas, žolės šlykščios, nematome net rankų – kur bristi susigaudome tik pagal valą. Vargstame nuiminėdami augmeniją nuo valo, tačiau labiausia erzina nežinomybė, nes žuvis niekaip neišsiduoda. Benuiminėdamas eilinį kilogramą žolės pajuntu ranka šėryklėlę ir mintis užklumpa blogiausias scenarijus, kad karpio aname gale jau nebėra. Šios mintys išsilakstė kai pasisukau šonu ir paviršiuje pamačiau milžinišką žuvį pusiau aplipusią žolėmis. Atsargiai pabandėme paimti karpį graibštu, tačiau graibštas pasirodė kiek per mažas. Laimei karpis neatsikabino, ir vėl turėjome šansą jį paimti. Tai pavyko tik iš ketvirto karto, visa laimė, kad kabliukas buvo įsisegęs pakankamai tvirtai, jis atsikabino jau būdamas graibšte. Neslėpdami džiaugsmo ir saugodami karpį parbridome į krantą. Tik tada supratome, kad tirte tirtame iš šalčio – dantis ant danties negali nustovėti.

Ryte teisėjų svarstyklės parodo 16,200 kg. Iki 10 valandos ryto dar tikimės bent vieno „išvažiavimo“, tačiau jo nebuvo. Finalinis signalas. Pakuojamės daiktus, atsargiai dėliojame skolintus meškerykočius, rites. Šaunu, kai bičiulių tarpe turi kolegų, kurie neatsisako ir gali padėti mėgėjams. Ačiū Nerijui iš Autsaiderių komandos už spūdą, kotus, rites, matą, signalizatorius, stovą, graibštą, minkštą kėdę ir visa kita, kas mums tikrai padėjo šiose varžybose.
Į apdovanojimus ir varžybų uždarymą jau ėjome pakeltomis galvomis. Žinojome, kad antrą komandą lenkiame beveik dvigubai. Beliko pasidžiaugti už visus dalyvius, atsiimti gražuoles taures už pirmą vietą, bei už didžiausią varžybų žuvį ir eilinį kartą tapti tradicinių varžybų nugalėtojais.