Nelik ant ledo 2013

   Nors pagal įvairius skaičiavimus Lietuvoje žvejų kiekis ir perkopia 400 tūkstančių, tačiau jiems organizuojamų renginių yra vos keletas. Dauguma renginių tai įvairaus plauko žūklės varžybos pravedamos tiek pavasarį tiek vasarą ar žiemą.

   Vieną tokią žvejams skirtą šventę organizuoja ir žūklės klubas „Vienam Gale Kablys“, tai poledinės žūklės varžybos „Nelik ant ledo“ arba Rapala Taurė. Laužydami tradicijas ar dėl blogos ledo būklės šį kartą varžybų organizatoriai persikėlė iš Kuršių nerijos į Lietuvos viduryje telkšančias Kauno marias.

   Na, o aš, paragintas kolegos, sudalyvauti šiose smagiose komandinėse varžybėlėse atsisakyti negalėjau. Tad greitai suradome trečią komandos narį, susiderinome laisvadienių užsiėmimus ir pirmyn ant Kauno marių ledo.

   Status ir storu sniego sluoksniu nuklotas keliukas starto vietos link nekėlė pasitikėjimo. Tačiau nusileidus pamatėme pirmus varžybų dalyvius, taigi pataikėme ten kur reikėjo. Nors ir ankštoje aikštelėje, tačiau radome kur pasistatyti automobilį. Pasisveikinome su jau atvykusiais kolegomis ir varžybų organizatoriais.

   Greitai praeina registracija, primenamos varžybų taisyklės, visi draugiškai pasitikriname žvejybines dėžes – juk nesąžiningų asmenų gali pasitaikyti ir tokio tipo varžybose. Nors jos ir nėra labai „sportiškos“, tačiau prizinis 2000 litų fondas gali sugundyti kai kuriuos „sužaisti“ nesąžiningai. Džiaugiuosi, kad šiose varžybose to nebuvo ir viskas vyko pagal taisykles.

   Paskelbus startą, visi mauna tik į jiems žinomas vietas – marios didelės ir tos 16 komandų labai greit pasisklaido po ledą. Kas pereina į kitą vagos šlaitą, o kas eina į praėjusią savaitę „dirbusias“ eketes.

   Mes šiemet mariose lankėmės tik vieną kartą, o ir apsilankymo vieta už gerų trijų kilometrų, tad nusprendžiame niekur toli neiti ir paieškoti ešeriukų palei krantus. Pirmas eketes darome šalia įtekančio nedidelio upeliuko ir pirmi „mikro“ ešeriukai keliauja į krepšelius. Didesnės žuvies ir intensyvesnio kibimo išgręžtose eketėse nerandame ir tenka eiti tolyn. Suprantame, kad reikia gaudyti daug ir sąlyginai mažos, bet gerai kimbančios žuvies – tad „bonusinius“ palei vagos šlaitą tūnančius ešerius iš karto paliekame ramybėje ir ieškome didesnio ešeriukų susikoncentravimo.

   Apėjus nemažą iškyšulį randame gan nemažą žvejų būrelį – praeiname juos ir gręžiame eketes vienas šalia kito. Tik nuleistą masalą sugriebia pirmas kiek didesnis ešeriukas (apie 15 gr.), po jo dar vienas, dar ir dar. Pajaukiname eketes ir vieną po kitos traukiame žuveles. Pagrinde ešeriukai, pakliūna vienas kitas pūgžliukas. Geras kibimas trunka pusvalandį ir vėl tenka gręžti naujas eketes – ieškoti didesnio ar mažesnio žuvies susibūrimo. Dirbame net sušilę, tačiau dairytis nebūtina – sportinė patirtis įgyta varžybose leidžia labai greitai traukti žuvį iš po ledo ir nebijoti būti aplenktiems.

   Didžiausias galvos skausmas buvo ne ištisai kimbanti žuvis ir ypač antroje varžybų pusėje – jos reikėjo ieškoti, daugumoje išgręžtų ekečių net nesulaukdavome kibimo. Darėme ką galėjome, gręžėme, šėrėme ir toliau gaudėme mažus juodais taškais išdabintus žuviukus.

   7 varžyboms skirtos valandos prabėgo labai greitai, ir laikrodžio pypsėjimas verčia grįžti į krantą.  Pakilnojame vienas kito sugautą žuvį – nusprendžiame sugavę daugiau ar mažiau po lygiai ir skubame kranto link, nes iki finišo belieka tik 15 minučių.

   Krante vyksta svėrimas – rezultatai džiuginantys, mūsų parodytas rezultatas smarkiai lenkia iki šiol pristatytus laimikius. Tačiau toliau komandų nešami laimikio maišai verčia ir pasinervuoti – vieną komandą aplenkiame vos keliais šimtais, o iš Širvintų atvykusius kolegas, vos penkiasdešimčia gramų. Abejones išsklaido antra Širvintų komanda su klubo „Ant-Bangos“ „legionieriumi“ Marium svėrimui pristačiusi virš dvylikos kilogramų sugautų pūgžlių. Marius vėliau prasitarė, kad išsėdėti septynias valandas vienoje eketėje tikrai buvo nelengva.

   Kol vyko rezultatų skaičiavimas, galima buvo sudalyvauti keliose organizuotose sportinėse rungtyse: eketės gręžimas, virvės traukimas ar lenktynės su paspirtuku. Virvę traukėme ir męs, tačiau ar patirties stoka ar kūno masės indeksai per daug idealūs, jog greitai buvome nugalėti.

   Rezultatų skaičiavimas neprivertė ilgai laukti, tačiau saulė spėjo pasislėpti už kitame krante esančių medžių. Pradėdami nuo rungčių apdovanojimų organizatoriai skelbė nugalėtojus, Apdovanotos buvo septynios komandos, tad gauti prizų turėjo šansus tikrai dauguma. Trečiąją vietą užėmė Širvintų pirma komanda su Sauliumi Bartusevičiumi priešakį – daugkartiniu įvairių žūklės varžybų nugalėtoju ir prizininku, kurią ne be reikalo laikėme varžybų lyderiais. Antrosios vietos medaliai ir žūklės jūroje sertifikatas atiteko mūsų – Alytaus komandai - man,  Artūrui Skvirbai ir Dainiui Česynui. Tai komanda kuri aplinkiniams kėlė tikrą siaubą ir nepasitikėjimo savimi jausmą :). Na o pirmąją vietą iškovojo mano jau pagirti – didieji pūgžlių gaudytojai iš Širvintų. Laimėtojai buvo apdovanoti Mora ledo grąžtais.

    Taigi tokios – tikrai šaunios varžybėlės vyko Kauno mariose vakar, o tokių renginių visi su nekantrumu laukiame kiek galima daugiau. Noriu padėkoti organizatoriams ir visiems varžybų rėmėjams už tikrai puikų renginį ir suteiktas geras emocijas jame dalyvavusiems. Ir linkiu, kad kitų metų renginys būtų tik gražesnis ir su gausesniu varžybų dalyvių skaičiumi.

Skaityti toliau

„Alytaus naujienų“ ir UAB „Fanatikai“ taurė 2013

   Varžybų rytas išaušo daug žadantis – vos keli laipsniai žemiau nulio, tačiau nei kritulių , nei pranašauto didelio vėjo dar nebuvo matyti. Ramus oras pranašauja aktyvų žuvies kibimą.

   Dar gera valanda iki starto, o prie ežero jau būriuojasi varžybų dalyviai. Pasisveikinu su gausiu būriu jau atvykusių sportininkų. Dauguma jų pažystami iš LSZKL ar Ant-Bangos organizuojamų poledinės žūklės varžybų, dauguma tikrai „prakutę“ sportininkai puikiai įvaldę gaudymą avižėle ir tai jau darantys ne vieną dešimtį metų, o kai kurie iš jų netgi dalyvavę pasaulio čempionatuose.

   Šalimais rikiuojasi ir iš visos Lietuvos atvykę žvejai mėgėjai. Jie tikrai sudaro rimtą konkurenciją kovoje dėl pagrindinių VII tarptautinėse poledinėse žūklės varžybose laimėti UAB „Fanatikai“ ir laikraščio „Alytaus naujienos“ taurės įsteigtų piniginių bei daiktinių prizų. Varžybos tarptautinės dėl to, kad buvo pakviesti svečiai iš kelių užsienio šalių sudalyvauti varžybose.

    Greitai prabėga dalyvių registracija – viso dalyvauti varžybose panoro 130 žvejų. Tai tikrai didelis dalyvių skaičius – šios varžybos visad būna labai skaitlingos. Išsirikiavus varžybų dalyviams primenamos varžybų taisyklės. Šioje vietoje norėčiau „pabarti“ organizatorius už  leidimą gaudyti lydekas - aišku jos buvo pasveriamos ir iš karto paleidžiamos atgal į vandens telkinį. Manau su manimi sutiks dauguma varžybų dalyvių ir gamtos mylėtojų, kad draudimas gaudyti turi galioti ir varžybose, o per klaidą ištrauktas neleistinas laimikis neturėtų būti įskaitomas. Tačiau panašaus lygio varžybose tokie dalykai vyksta nuolat – kaip pavyzdys ir J. Oleko taurei laimėti skirtos varžybos vykusios prieš kelias savaites.

   Na, bet baigiam skųstis ir pakalbam apie pačias varžybas. Jose dalyvavau ir pats su kolega, kuris panoro išbandyti savo jėgas tokiame renginyje. Jam tokios varžybos savotiškas krikštas ir tik jose galima nuspręsti ar su poledinės žūklės sportu tau pakeliui ar ne. Taigi pasivadiname komanda „No Fear“ ir drąsiai lipame ant Ilgų ežero ledo. Sektoriai labai dideli ir sužiūrėti kibiausius „taškus“ bus labai sunku, tačiau prieš kelias dienas vykusios treniruotės metu jau galvojau apie būsimą varžybų taktiką. 

   Startas – ir visi varžybų dalyviai pradeda varpyti ledą savo grąžtais, vieni išsigręžia vieną, kiti dvi – aš gi išsigręžiu septynias pirmai pradžiai. Kai kurias eketes jaukinu žieminiu tamsios spalvos TIMAR Winter Special jauku, kai kurias tik maltais batono džiūvėsiais ar trupučiu trūklių. Susisuku per geras penkias minutes ir pradedu eketėlių tikrinimą – visose eketėse sugebu surasti tik tris neūžaugas ešeriukus, nors treniruotės metu čia buvo dauguma kuojų. Vėl nieko nelaukdamas darau seriją ekečių kiek giliau ir seriją arčiau kranto, kur matomas šioks toks sujudimas. Vėl jaukinu ir vėl tikrinu – į krepšį vėl keliauja vos keli nupiepę ešeriukai. Taigi prabėgo veik dvidešimt minučių, o žuvies svoris krepšelyje labai juokingas.

   Keičiu taktiką ir bėgu į pustuštį sektoriaus vidurį, kur tikiuosi būsiant dar didesnį gylį. Gręžiu dvi poras ekečių – visas gausiai jaukinu šėryklėle šalia dugno TIMAR-u ir smulkiais trūkliais. Tikrinu pirmą ir masalui nespėjus pasiekti dugno užkimba pirma varžybų kuoja. Varžybinė – sverianti apie 30 gramų – tokios žuvys gan greitai padidina laimikio svorį. Vėl leidžiu avižėlę ir vėl seka kuojos kibimas, karts nuo karto papildomai pajaukinu ir vėl traukiu eilinę kuoją. Krepšelis nenumaldomai pilnėja, o „balalaikos“ paliktos rievės sniege primena gerai ariamą lauką. Naudojau 0,6 mm. storio DRENNAN Rig Line valą ir gan stambią apie 3 milimetrų skersmens volframinę avižėlę. Toks įrankis greit paskandina masalą prie dugno, kur laukė eilė išbadėjusių kuojų. 

   Taip gaudžiau geras dvi valandas su nedidelėmis kibimo pertraukomis, teko ieškotis ir kito krepšelio žuviai perpilti, kuri jau nebetilpo į „kapšą“. Paskutinę valandą žuvis kiek aprimo ir nelabai reagavo į papildomą šėrimą, dauguma kibimų priminė tik „pūtimą“ į avižėlę. Teko paėjėti keliasdešimt metrų ir pasidaryti naujas eketes. Jose ir gaudžiau iki paskutinės minutės.

   Pagal krepšelio svorį tikėjausi prizinės vietos, tačiau net nenumaniau, kad mano rezultatas bus geriausias. Sugavau 3,027 kg ir aplenkiau visus likusius 129 žvejus. Antrą vietą užėmė Zigmantas Kontautas (ŽK Taparas) – 2,419 kg, o trečiąją Mindaugas Ieška (ŽK Taparas) sugavęs – 2,405 kg. Arčiausiai nugalėtojų pakilęs klubietis Marijus Eigirdas (ŽK Ant bangos) sugavęs 2,304 kg užėmė ketvirtąją vietą.

   Tačiau asmenininkai šiose varžybose nebuvo labai įdomūs, jie buvo apdovanoti tik smulkiais prizais ir kolegų plojimais. Svarbiausia buvo didžiausios žuvys ir komandiniai rezultatai – už didžiausią žuvį – 520 gr svėrusią lydeką Zenonas Kontautas buvo apdovanotas šaldytuvu.
   Komandines laimėjo  „ZM“ (Zigmantas Kontautas ir Mindaugas Ieška) bendrai sugavę 4,824 kg, antri liko komanda „Rimas ir Modė“ (Rimas Seilius ir Modestas Atmanavičius) – 4,183 kg, treti „Varėnis“ (Vladas Knieziauskas ir Irmantas Ivoška) – 3,996 kg, ketvirtą vietą užėmė „Alytaus Kotas“ (Mindaugas Leonas ir Artūras Skvirba) – 3,935 kg. Na o mūsų „No fear“ užėmė vis dar garbingą penktąją vietą ir pasidalino 200 litų čekį (Martynas Mikelionis ir Elvinas Miglinas) - 3,778 kg.

   Taigi vietoje organizatorių žadėtos žvėrienos sriubos paskanavę kiaulienos sardelių, sudalyvavę greičiausio grąžto bei taikliausios rankos rungtyse visi išsiskirstėme namo. Atmintyje aišku liks tik geri prisiminimai, o mintis vis kaitins varžybų fotogalerija. Taigi kitąmet visi vėl – ant Ilgų ežero ledo.

Fotografijos Lino Žvaliausko,

daugiau foto čia

Skaityti toliau

Trumpai...

Skaityti toliau

Dzūkiška stinta

 „Stintos milžinės...“, „Per pusdienį 5 kilogramus...“, „..tokių dar neregėjęs..“, „Kuršmarinės..“, „150 vnt. iki pietų...“, „Kibo ant bet ko..“, „Vidurkis 50 gramų..“ ir t.t.

Šie ir dar didesnės eilutės komentarų vos ne kasdien mano akis ir ausis pasiekia per žvejams skirtus interneto portalus, pokalbius žūklės reikmenų parduotuvėse ir kolegų atsiliepimus apie stintelių kibimą Dusios ežere.

Jau kelias savaites iš eilės niekaip nepavyksta ištrūkti ir pameškerioti savo malonumui kur nors Kauno mariose, didžiuliais ešeriais garsėjančiame tvenkinyje ar nedideliame ežerėlyje. Keli savaitgaliai visiškai užimti LSZKL (Lietuvos sportinės žūklės klubų lygos) poledinės žūklės varžybose. Penktadienį treniruotė, šeštadienį pirmas, o sekmadienį antras turas ir taip jau du savaitgaliai.

Taigi laisvo nuo varžybų ir treniruočių savaitgalio laukiau su nekantrumu – žinojau, kad nebereikės skubėti stengiantis apgaudyti visus esančius ant ledo, o bus galima ramiai pasėdėti ir pasimėgauti kimbančia žuvimi. Kolegos siūlymą vykti gaudyti gerai kimbančių ežerinių stintelių taip pat priėmiau net nesvarstęs.

Apie 9.30 niekur neskubėdami užlipame ant ledo. Akis patraukia didžiuliai žvejų susibūrimai, pastatytos palapinės ir užuovėjos. Prisiklausę kolegų patarimų dumiame kiek kita kryptimi. Paėję vos 500 metrų ledu gręžiame eketes ir leidžiame niekuo neįmantrias stintines sistemėles. Tai 10 gramų svarelis apačioje ir trys trumpi pavadėliai su nedidelėmis avižėlėmis išdėstyti kas 30 centimetrų aukštyn. Truputį pergyvenu dėl pagrindinio valo – 0,1 Drennan Rig line, nes įpratęs Kuršmarėse naudoti žymiai storesnius. Tačiau pergyvenau be reikalo – visos žūklės metu jo nenutraukiau ir nesupyniau nė karto.

Pradžiai masalui naudojame musės lervas ir 17 metrų gelmėje jomis stinta susidomi iš karto. Tik sistemėlei pasiekus dugną pradeda virpėti sargelis. Žuvį traukiame vieną po kitos. Antros meškerėlės taip ir lieka gulėti žūkladėžėse. Stinta labai įvairi, tačiau smulkios – kokią čia pagaudavome prieš kelis metus, nebuvo visiškai. Šios žuvys daugiau priminė iš jūros atplaukusią didstintę nei ežerines stinteles. 

Viena po kitos stintos kimba apie valandą, o tada kibimas suprastėja ir nuo 12 praktiškai visai „užsiriša“. Su kolega džiaugiamės suspėję sugauti bent po 30 agurkais kvepiančių žuveliokų. Randu laiko išsitraukti ir kitą meškerėlę, spėjame išgręžti ir po gerą dešimtį ekečių beieškodami pradingusių žuvies tuntų. Taip prasiblaškome iki 14 valandos, o tada prasideda tiesiogine to žodžio prasme „šniokštimas“. Sistemėlės vos spėja pasiekti dugną ir seka kibimai, pagauname ir po dvi ir po tris žuveles vienu sistemėlės pakėlimu.

Tokiu tempu gaudome kol sutemsta - tik tada kibimai pradeda retėti kol galų gale visai nurimsta. Ant ledo nusileidžia tamsa ir aplink įsižiebia dešimtys nedidelių švyturėlių – kai kurie žvejai tik dabar atvyksta į žūklę. Tamsoje viskas tampa labai panašu į „kolūkius“ Kuršių mariose, tačiau čia pat – vos už keliasdešimt kilometrų nuo namų. Žūklę baigiame turėdami po kelis kilogramus skanios, agurku kvepiančios žuvies. Susikrauname mantą ir traukiame kranto link.

Automobilis čia pat – ir nereikia laukti jokių „buranų“ ir nereikia trenktis tų kelių šimtų kilometrų dėl šios nedidelės, tačiau įdomios žuvelės.

Skaityti toliau