2 diena.
Į antrąją treniruotę išvykome
jau gausesnėmis pajėgomis. Prie mūsų prisijungė Paulius ir Kęstas atvykę
lėktuvu pirmadienio naktį. Nors ir nemiegoję, ir išvargę jie mielu noru rinko
taip reikalingą informaciją. Jos išties buvo milžiniškas kiekis.
Iš šios treniruotės tikėjomės daug mažiau nei gavome, o gauta informacija
liečianti jauko receptūras buvo ypač
naudinga. Kai kas sugaudė vos kilogramą o kai kas visus dešimt. Buvo labai
svarbi tinkama distancija, tinkamas jaukas ir gyvi priedai. Tik tinkamai juos
parinkus galima tikėtis nors kiek aukštesnės vietos. Nuostabiai šioje treniruotėje gaudė Airijos, Anglijos
rinktinės. Kitiems gi, tame tarpe ir mums dar reiks daug dirbti.
Tikrai nustebino Sensas jaukai. Ir nors aš nesu su jais labai susipažinęs,
tačiau paliko tik puikų įspūdį. Galų gale beveik visos komandos naudoja tik
šios jaukus, o pasirinkimas toks didelis, kad galima sukurti bet kokį receptą,
net ir įnoringiausiai žuviai. Didelis dėkui Salmo už aprūpinimą šiais jaukais.
Daug padėjo Willi, kuris net devynis metus yra buvęs Airijos rinktinės
nariu, o šį vandens telkinį supranta puikiai, juk čia vyksta dauguma Airijos
varžybų. Atviroje diskusijoje jam udavėme daug klausimų, o atsakymų gavome dar
daugiau. Išties šaunus bičas, o už pažintį su juo esame be galo dėkingi
Sergejui.
Po treniruotės nesinori nieko –
tik greičiau įlysti dušą ir kristi į
minkštučius patalus. To atlikti niekaip nepavyksta – reikia rištis pavadėlius,
sistemėles, gamintis maistą ir rašyti šias eilutes. Vien jaukų ir gyvų priedų
tvarkymui išeina gera valanda. Valandą ar pusantros kiekvieną dieną atima
treneris organizuodamas susirinkimus – juose detaliai išsianalizuojame klaidas
ir pasiekimus. Galų gale reikia keltis fotografijas ir išlėkus į viešbučio
administraciją prašyti prisijungimo, kad Lietuvoje irgi žinotumėte kas ir kaip
čia vyksta.
3 diena.
Tai buvo bene svarbiausia
treniruotė, kuri parodė ar einame tinkamu keliu ar ne. Varžybų ritmas, geri
Sensas jaukai, informacija tik per trenerį. Visa tai vertė jaudintis, bes veiksmas
vyko – ir vyko žymiai geriau nei praėjusiomis dienomis. Tai išties šaunu. Netgi
Anglijos rinktinės žvalgyba prie mūsų sektoriaus praleido gerą pusvalandį
bestebėdama intensyvius karšių traukimus. Tikėkimės nieko neišdavėme, nors tai
ir yra viena iš stipriausių rinktinių nuo kurių rodos reikia ne slėptis, o juos
stebėti.
Šiandien nepagavome ungurių. Ir
tai keista, nes vakar jų pagavome net devynis. Čia šių žuvų gaudymas yra
uždraustas, tad paragauti kepto ar rūkyto ungurio tikrai nepavyks. Tačiau pagavome
upėtakį, kuris taip pat keliavo namo.
Varžybose lietuvoje naudojame
ilgus tinkliukus su tikslu išsaugoti žuvį. Tą patį darome ir čia, tuo labiau,
kad šiose varžybose negyva žuvis nebus užskaitoma. Tenka dar kartą mokintis
saugiai atkabinti žuvį, jos nepažeidžiant.
Smagu sėdėti ant platformos kai
priešingame tvenkinio krante stūkso uolos, o didžiulės bangos be gailesčio
talžo akmenis. Gaila nėra kada grožėtis šiuo nuostabiu gamtovaizdžiu, akys
įsmeigtos į feederio viršūnėlę.
Džiaugiamės galėdami čia būti ir
dėkingi turime būti tik savo pasiekimams ir rėmėjų dosnumui išdrysusiems
paremti tokio „jauno“ sporto pionierius. Labai dėkojame Sergejui, kuris už savo
asmenines lėšas atvyko į šį čempionatą mums padėti. Jo puiki anglų kalba be
problemų leidžia bendrauti su masalų tiekėju, viešbučio administracija. Jis
visą diena praleidžia bendraudamas su kitų šalių sportininkais, o gauta
informacija mums be galo svarbi.
Prieš akis dar dvi treniruotės,
jos dar svarbesnės nei buvusios, tad laikykite špygas už Lietuvą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą