Pasaulio čempionatui pasibaigus

          Atrodo dar vos prieš kelias dienas visos rinktinės narių smegenys virte virė nuo idėjų, kaip geriau pasirodyti 4-ąjame Pasaulio dugninės meškerės čempionate. Dabar,  visi jau esame saugiai sugrįžę į gimtinę ir galime ramiai apsvarstyti Lietuvą atstovavusių pasirodymą. Pažvelgti į tai kas buvo atlikta nepriekaištingai ir į tai ką verkiant reikia tobulinti. Vienu trumpu straipsneliu čia neapsieisime ir tikiuosi mėnesio bėgyje rimtesnis rašinys atsiras viename iš žūklės žurnalų.

                Pradėsiu nuo 1-mosios varžybų dienos. Ištraukiame burtus, tačiau jie ne tokie kokių norėtume. Kitaip nebus, tad Paulius siunčiamas į E sektorių, kur reikia didelio greičio, o karšiai gali visiškai nepasirodyti. Kiti gi, ten kur galima tikėtis pagrindinį svorį sudarančių karšių.

                Treniruočių metu surinkta informacija rodo, kad karšiukų galima buvo tikėtis tik 7-8 metrų gylyje, ten pat galima sulaukti ir hibridų su kuojomis. Artimojoje distancijoje kibo išskirtinai tik nedidelės kuojos, kuriomis mūsų manymu buvo sunku padaryti rezultatą (išskyrus sektorių E, kuriame jos ir buvo pagrindinis laimikis).

                Iki starto skanuojamės dugną ir ieškome tinkamo gylio horizonto. Jis gali būti ir 15 metrų ir 30 metrų nuo kranto, mat tvenkinio vaga labai vingiuota. Klipsuojamės meškeres ir laukiame signalo jaukinti. Jaukinsime pakankamai sunkiu Sensas jauku su dideliu kiekiu karpytų sliekų ir kokonų. Taip pat turime mažų masalinių sliekučių, uodo trūklio lervų, gyvų ir negyvų musės lervų. Esame pasiruošę bet kokiai situacijai.

                Po signalo jaukinti, niekas neskuba – į žūklavietę siunčia vos kelias šėryklas, kiti gi sportininkai stipriai slepia būsimą žūklės tašką ir jaukina bet kur. Sumetu šešias startines šėryklėles pilnas karpytų sliekų. Tą patį daro ir olandas gaudantis šalimais ir ukrainietis iš kairės. Kibimo tenka palaukti – kelios kuojos ir ilgai lauktas karšiukas. Reiškia viskas gerai ir galima gaudyti toliau. O toliau viskas verčiasi aukštyn kojom.

                Olandas gaudantis man iš dešinės pradeda šėlti ir traukia po karšiuką kas 10 minučių. Aš tuo tarpu sugaunu vos viena kuojytę ar ešeriuką. Karšiukai mano taške kaip pasirodė, taip ir pradingo. Džiugina tik keli hibridai, tačiau tas kilogramas žuvies per pirmas dvi valandas gali būti visiškai pražūtingas. Tolimą tašką pradedu jaukinti be gyvų priedų ir kuojyčių kibimai pasipila vienas po kito. Nusprendžiu nieko nekeisti ir nebežiūrėdamas į besismaginantį olandą stengiuosi padaryt svorį kuojytėmis. Taškas gilus, greičio didelio nėra, tačiau jaučiu, kad svoris po truputi didėja. Likus dviem valandom bandau gaudyti iš dar mažesnės distancijos, tačiau kuojos čia nesilaiko. Tenka grįžti į gilesnį.

                Svėrimas pradedamas nuo manęs. Svarstyklės rodo 4.464 kg svorį. Olando virš 10-ties. Galutiniai rezultatai mano zonoje nedžiuginantys. Lieku tik 13-tas, ir nors tai geriausias rezultatas iš mūsų komandos, tačiau juo tikrai nesu patenkintas. Guodžia tik tai, kad apgaudžiau 12 dalyvių.

                Bendras komandos rezultatas nedžiuginantis. Surenkame net 87 baudos taškus (13 -15 -18 -18 -23). Sugauname 395 žuvis, tačiau jos nedidelės ir specialiai jų nesistengėme gaudyti – tai buvo tik atsarginio plano dalis. Norint turėti kiek geresnį rezultatą reikėjo sugauti bent 500 kuojyčių.

                Besiruošdami antrajam turui daug diskutavome ir nagrinėjome padarytas klaidas. Buvo aišku, kad karšių gaudymas šiame vandens telkinyje nėra mūsų stiprioji pusė, o štai nuo pat starto pradėjus gaudyti smulkmę dar galima išsikapstyti ir pagerinti rezultatą. Treneris Linas Žvaliauskas taip ir padarė – antrosios dienos taktika – smulkmės gaudymas iš artimiausio įmanomo atstumo, tačiau jaukinant ir tolimąjį 7-8 metrų tašką tikintis karšių. Pakeičiame jauko sudėtį – jį lengviname, darome puresnį, tačiau tokį, kad žūklės eigoje būtų labai lengva keisti jo savybes. Sensas priedų pasirinkimas mums puikiai leido tuo varijuoti.

                Antrąją dieną reikia keltis dar anksčiau, tad miego trūkumas dar labiau jaučiamas. Vienu automobiliu išvežioti visus komandos narius nėra lengva, tad pasinaudojome Sergejaus bendravimo įgūdžiais – E sektoriuje gaudysiantis Mantas važiuoja su vietiniu airiu. Mes gi, skubame greičiau be kamščių išsikrauti šalia sektorių.

                Šį kart gaunu C sektorių su pakankamai ilgu atabradu. Karšiam reikalingas gylis tik už 29 metrų atstumo. Tačiau turo metu tame taške nemačiau nė kibimo, o štai kuojos iš artimesnės distancijos kibo puikiai. Pirma valanda buvo kiek sudėtingesnė, visiškai netiko kabliukai dirbę greitam gaudyme E sektoriuje. Čia labiausiai tiko didelis 12 numerio kablys su viena musės lerva. Toks derinys padėjo traukti kuoją po kuojos. Mane kuruojantis antrasis treneris Vidmantas neleido liūdėti ir drąsino. Šalia gaudantis švedas per pirmas dvi valandas ištraukė 6 karšiukus, tačiau aš ėjau „va bank“ ir stengiausi prisivyti iš kairės sėdintį greitąjį airį. Jis pirmame ture sugavo 165 žuvis ir užėmė 4 vietą sektoriuje. Žuvies skaičiuotojas sėdintis už nugaros daugiau žiovavo, nei skaičiavo žuvį. Pagal užrašus ant asmeninės lentelės aš dvigubai atsilikinėjau nuo airio. Tačiau tai nebuvo tiesa, mano tempas buvo didesnis. Po poros valandų švedas jau miegojo, o aš vis dar gaudžiau nekeisdamas tempo. Gailėjausi nepasirinkęs keliais metrais artimesnės distancijos – būtų ėjęsi dar geriau, tačiau jau buvo vėlu – nesinorėjo išbarstyti žuvies.

                Pagaliau svėrimas. Svarstyklės rodo 6,174 kg. Tikrai neblogas rezultatas, turint omenyje, kad laimikį sudaro vien nedidelės kuojos. Gaunu nuo airio, tačiau kaip turi būt pakraunu švedui, ukrainiečiui, rusui ir dar 18-ai savo zonos žvejų. Nuotaika tikrai gera. O sužinojus, kad Paulius Korsakas savo zonoje liko 4-tas, ji tampa dar geresnė.

                Antrą dieną mes 8-ti (4 - 7 -12 -12 -14) ir tai dvigubai geresnis rezultatas nei pirmąją. Džiaugiamės tokiu rezultatu ir sveikiname vienas kitą. Suveikė viskas – jaukai, taktika ir nusiteikimas. Jaučiame, kad panašiai galėjome sugaudyti ir pirmąją dieną,  deja tai liks mums pamoka.

                Belaukdami galutinių rezultatų sveikiname laimėjusią Anglijos rinktinę. Renkame čempionų autografus ir linksminamės, nors esame tik 15-ti. Apdovanojimų ceremonija taip pat šauni, jaučiuosi lyg laimėjęs šias varžybas. Visų veidai švieste šviečia, o aplodismentų „lietus“ aplieja vėl ir vėl.

                Manome, tai buvo puikus debiutas, parodęs, kad Lietuva gali būti ne tik viduryje, tačiau ir turnyrinės lentelės priekyje. Tereikia dėti dar daugiau pastangų ir suprasti, kad vykstame kovoti su geriausiais iš geriausių. O ta kova nebūtų įvykusi apskritai jei ne mūsų užsispyrimas ir geranoriški rėmėjai.

                Dėkojame visiems prisidėjusiems prie Lietuvos rinktinės dalyvavimo pasauliniame čempionate. Ypač dėkingi SALMO, padengusiai didžiąją dalį finansinių išlaidų ir aprūpinusiai prancūziškais SENSAS jaukais. Alytaus miesto savivaldybei ir geriausių žvejybinių dėžių poledinei žūklei gamintojui Stasiui Jarašiūnui suorganizavusiems transportą kelionei. AUTOVEGA‘i, skyrusiai  automobilinę priekabą su kabliu, žvejybinei mantai gabenti. UAB „KOTAS“, parduotuvei Airijoje „ VILNIUS“ dėkojame už finansinę paramą, o reklamos agentūrai  „JŪSŲ VIZIJA“ už profesionaliai atliktas reklamos paslaugas.

Daugiau foto čia http://marciusxxxx.minus.com/mk9xNN7DRR5pi