Pasibaigus 5-ajam Pasauluio Čempionatui feederiu

Pagaliau radau laiko prisėsti ir baigti rašyti 5-ojo Pasaulio čempionato dugnine meškere įspūdžius. Juolab, kad visos mintys jau pakankamai susigulėjo, tad pertraukti rašymą gali tik švilpiantis arbatinukas, pranašaujantis apie užvirusią kavą.
Pradėsiu nuo penktosios treniruočių dienos, nes apie ją informacijos taip pat nepateikiau. Paprasčiausiai tam nebuvo laiko – pasiruošimas pirmajam turui žymiai svarbesnis darbas.
Jei atvirai, penktoji treniruotė mus dar labiau įsuko į neteisingų minčių ir sprendimų verpetą. Ji buvo pakankamai rezultatyvi (jei kelis kibimus galima taip vadinti), tad tai privertė dar labiau patikėti mūsų pasirinkta jaukinimo ir gaudymo taktika. Daug gyvų priedų, dažnas jaukinimas, minimaliai sotus, šviesios spalvos jaukas. Dažnas dviejų taškų jaukinimas, pastovus masalų keitimas ir dar visa krūva taktinių gudrybių, kurių laikymasis mums turėjo padėti išlaikyti pakankamai gerą praėjusių metų poziciją, o gal ir užlipti laipteliu ar dviem aukščiau.
Tik grįžus po valanda trumpesnės treniruotės visus dalyvius surinko treneriai, galutiniams nurodymams. Surinko – per daug paprastai pasakyta. Išties rinko gerą pusvalandį. Kiekviena treniruočių diena iš tiesų, po truputį mus vertė „zombiais“. Visiems be išimties trūko miego ir elementaraus poilsio, normalaus maisto ir didelio puodelio rimtos kavos. Tad, kol tokių „suzombėjusių“ dalyvių grupė surenkama į vieną vietą – praeina nemažai laiko.
Ant atsarginių suolelio, ateinančios dienos pirmajam turui, buvo pasiųstas Donatas. Nesigilinsiu į trenerių sprendimo motyvus, tik pasakysiu, kad atsisėsti galėjome bet kuris, rezultato tai nebūtų labai įtakoję. Atsarginis, tai nereiškia sėdėti ir nieko nedaryti – Donatas turėjo dirbti, kaip ir visi dalyviai, tik jo darbas buvo – pamatyti, perduoti, suskaičiuoti, patarti ir t.t. T. y jei mums nuo platformų įsiskaudėdavo užpakalius, tai Donatui turėjo skaudėti kojas, nuo vaikščiojimo šalia milžiniškų sektorių.
Treneriai paskirstė visai rinktinei reikalingus atlikti darbus su jaukais, masalais ir tik tuomet, apie 10-ą valandą vakaro prisėdome prie savo pavadėlių, meškerykočių, schoklyderių ir kitų įrankių tvarkymo. Panašiai tokia vakarinė dienotvarkė jau tesėsi penkta diena. Tad laiko pasėdėti prie kompiuterio, pabendrauti Skype su šeima paprasčiausiai nelikdavo.
Varžybų rytas pasitiko pakankamai gražiu oru. Nuotaikos puikios, nors ir nežinome, ar pamatysime nors vieną kibimą. Viliamės, kad ištraukti sektoriai padės nors kiek susitvarkyti su kibimų stoka. Jei atvirai, teisingas sektorius šiose varžybose lėmė tikrai daug, tačiau netinkamas gaudymas, niekais galėjo paversti rezultatą ir labai gerame sektoriuje.
Pripratę prie trumpo pasiruošimo laiko Lietuvos čempionate, pasiruošiame akimirksniu, tad laisvo laiko metu vis papildomai skanuojamės dugną ar tvarkomės jaukus, masalus.
Jaukinimo ir starto signalai šiek tiek išgąsdina, mat skelbiam per už nugaros pakabintus ruporus. Pirmi metimai ir pirmi laukimai nieko neatneša, taip pradirbu tris valandas nematydamas nė vieno kibimo savo jaukintuose taškuose. Gretimame sektoriuje sėdintis vengras sugeba ištraukti kelias nedideles žuvis, tačiau jo situacija žymiai geresnė. Nekimba man nei byčiokai, kurie gali padėti pabėgti nuo nulio. Šiaip ne taip visai šalia kranto randu vieną šių žuvelių. Toliau juos gaudyti beprasmiška, nes nebematau nė vieno krepštelėjimo. Imuosi ankščiau suplanuotos taktikos, tačiau taip iki finišo nieko ir neištraukiu. Pirmasis etapas man baigiasi su vienu vieninteliu byčioku ir leidžia aplenkti du varžovus savo puszonyje, kurie nesugauna nieko.
Geriausiai sugauna Mantas, išpešdamas kelis puikius ešerius savo zonoje. Tai jam atneša pirmąją vietą puszonyje ir labai pakelia komandą į aukštesnę poziciją. Tačiau suprantame, kad tai tik pirmas žingsnis ir kad kitą dieną gali taip nepasisekti.
Antrajai varžybų dienai, treneriai vietoj Rimo sodina gaudyti Donatą. Manau, kad niekas nepasikeis, nes nekeičiame nei gaudymo taktikos, nei jaukų. O ir nežinome, ką reikėtų keisti. Rodos viską darome teisingai.
Visą rytą lyja lietus, tad daiktus išsikrauname paskubomis. Velnias – man iškrenta ta pati zona, o  ir gaudysiu šalia Phil Ringer. Tvarkydamasis įrangą jaučiu nedidelį stresą, nes nei pasiruošimo metu nei varžybų metu žiūrovų kiekis šalia brito sektoriaus nemažėja.
Ir ne be reikalo, jau per pirmąsias valandas Phil‘as sugauna kelias žuvis. Jo tinklelyje nedidelė kuoja, karšiukas ir plekšnė. Aš gi dar neturiu nieko. Neilgai trukus, įtempdamas ilgą valo atkarpą pamatau gražų tempimą. Instinktyviai pakertu  ir kitame gale pajuntu solidų svorį. Keliu šėryklėlę per šlaito akmenis tikėdamasis neužkabinti žuvies. Po truputį bevargindamas prie graibšto privedu ne tikėtą karšį, o  netoli pusės kilogramo sveriantį ešerį. Pakeltą nykštį parodo dalyvių prižiūrėtojas sėdintis už nugaros ir net primerkia akį iš džiaugsmo, juk vakar nei mano nei dar keturiuose aplink esančiuose sektoriuose nebuvo kitos žuvies išskyrus byčiokus.
Jaučiu, kad jei ir nelenkiu kolegos brito, tai bent jau nedaug trūksta. Kibimų daugiau nėra, tad sugalvoju papildomai pagauti bent vieną byčioką. Šalia kranto vieną pagaunu, bet tikslas - dar bent viena didesnė žuvis. Tikslo nepasiekiu, o anglas paskutinį pusvalandį sugeba ištraukti du gražius karšius. Nusvyra rankos, nebesinori daugiau nieko daryti ir galvoti.
Po svėrimo paaiškėja, kad mano ešerys aplenkia net 7 žvejus sektoriuje. Neblogas rezultatas, tačiau jis nepadeda mūsų rinktinei išsilaikyti pirmosios dienos pozicijoje. O Mantui, vakar laimėjusiam zonoje, šiandien neužkimba nė viena žuvis. Jaučiu kaip krentam, tik ar labai toli?
Į 20 poziciją. Tai paaiškėja po apdovanojimų. Nors ir nuotaikos ne kokios, tačiau varžybų uždarymo bankete visgi pavyksta atsipalaiduoti. Puikus karštas maistas ir užkandžiai išmeta iš galvos visas varžybų nesėkmes.
Ilgoje kelionėje Lietuvon, mąsčiau apie mūsų pasirodymą šiame Pasaulio čempionate. Iš ties esame ten, kur ir turėtume būti, ir sportinės dugninės meškerės lygis mūsų šalyje, kol kas yra tik toks, koks yra – vidutinis, lyginant su vedančiomis šalimis. Pakilti aukščiau mes galime tikėtis tik po gerų penkių metų, jei nenutrūks dabar esantis progresas, jei nenustosime dalyvauti tarptautinėse varžybose, jei Lietuvoje didės sportininkų skaičius ir kiekvienais metais keisis telkiniai. Mums trūksta išties nemažai, bet kruopštus darbas ir iniciatyva gali viską, ir tikiu vieną kart mūsų rinktinė užlips ant aukščiausio apdovanojimų laiptelio.
O pabaigai labai norėčiau padėkoti, už galimybę dalyvauti šiame čempionate mūsų gausiam rėmėjų būriui ir ypač Salmo, skyrusiai didžiausią paramą jau antri metai iš eilės. Ačiū visiems palaikiusiems mus šioje nelengvoje kovoje.
Komandiniai rezultatai
Asmeniniai rezultatai