Laisvadienis per Miego dieną! Kas gali būti geriau? Galima prasivolioti lovoje nors ir visą dieną. Manau, tai netgi būtų sveikiau, nei elgtis taip, kaip elgiasi daugelis žvejų - braidžioti paupiais ir paežerėmis, norint pamatyti bent vieną kibimą. Sakau jums – esame visiški „bepročiai“.
Taigi spjaunu į sveikuolių patarimus miegoti bent 8 valandas ir nepraėjus nė šešioms jau kraunuosi žūklei skirtą mantą, geriu kavą ir atsisveikinęs su šeima strimgalviais leidžiuosi laiptine žemyn. Užsuku pas kolegą prekiaujantį gyvais masalais. Truputis uodo trūklio lervų, sauja musės lervų, pusantros pinkų ir t.t. Žinau iš patirties, masalų reikia turėti pačių įvairiausių – ir nors tai labiau tinka šiltesniam vandeniui, tačiau įprotis jais pasirūpinti išlieka.
Rinktis tokiu metų laiku nelabai yra ką. Galima gaudyti Nemune pavienes kuojas, bandyti srovėje sumedžioti prabudusį šapalą arba rinktis jau atitirpusius ežerus bei tvenkinius, kuriuose priekrantėje jau galima visai smagiai pažvejoti. Šį kartą pasirinkau žūklės būdą, kurio nenaudojau beveik metus, o gaudymo technikos – beveik du. Dugnine gaudysiu visą ateinantį sezoną, o štai plūdinę pasirenku labai retai. Tad sumaniau prisiminti ir įsitikinti, kad gaudyti plūde vis dar moku.
Punios tvenkinys pasitinka apsnigusia ir slidžia pakrante, termometras rodo tik vieną laipsnį šilumos, vandens temperatūra vos vienu laipsniu aukštesnė. Taigi sąlygos ne pačios geriausios. Džiugina tik tai, kad vėjas nors ir pučia, tačiau nestipriai.
Susinešu savo įrankius, patogią platformą, kibirus, graibštus ir tinklelį žuviai. Kuo labiau senstu – tuo daugiau mantos tempiuosi į žūklę. Įdomu, kada prasidės atvirkštinis procesas. Pasiruošimą pradedu nuo jauko maišymo. Atskirai sudrėkinu nuo praėjusių metų likusių jaukų likučius, kitame kibire truputį sudrėkinu molį sumaišęs su kurmiarausio žeme. Leidžiu jaukui pabrinkti ir tuo tarpu tvarkausi įrankius, statausi platformą, vandenin įleidžiu tinklelį žuvims ir t.t. Atlieku visus darbus, kurių negali padaryti atsisėdęs gaudyti. Tada pratrinu per tinklelį jauką, žemę ir viską gerai sumaišau. Dar kartą pratrinu gautą masę, kad būtų vienalytė ir puri. Teliko įberti truputį pinkų, trūklio lervų ir formuoti mandarino dydžio rutulius.
Gaudymui pasirenku dvi distancijas – artimąją apie 10-11 metrų, kurią tikrinsiu su 7 metrų botu ir tolimąją apie 16 – 18 metrų, kur gaudysiu „matchu“ naudodamas „waggler“ tipo plūdę. Gylis tarp šių taškų pakinta viso labo per 25 centimetrus ir siekia apie 1,5 m tolimajame.
Keli svarbūs niuansai sėkmingai žūklei:
- plūdė turi būti kiek galima mažesnės keliamosios galios. Pvz: jei su 3 gr. plūde galiu numesti keliais metrais toliau, nei gaudymo taškas – tokią plūdę ir renkuosi. Lengvesnė plūdė – mažesnis pasipriešinimas jautriai žuviai;
- „wagglerius“ dažniausiai naudoju su pridėtiniu svoriu esančiu plūdės storgalyje. Ypač gaudydamas nedideliame gylyje. Jie man patinka jau vien dėl to, kad praktiškai iš karto, plūdei atsidūrus gaudymo taške galima matyti kibimą ir nereikia laukti kol plūdė atsistos, arba neatsistos visiškai esant kibimui ant besileidžiančio masalo;
- labai svarbu plūdės antenos spalvos pasirinkimas. Kiekviena spalva skirta tam tikram apšvietimui ir per žūklę gali tekti kelis kart pakeisti plūdę arba jos anteną, kad mažiau vargintų akis. Visada naudoju nedidelius karabinus greitam plūdės pakeitimui, o tvirtinu paprastais silikoniniais „stopais“;
- dar labai svarbu – tinkamas gylio nusistatymas. Tam nenaudoju jokių specialių svarelių, paprasčiausiai ant kabliuko užspaudžiu gramo ar didesnį užspaudžiamą svarelį ir pagal plūdės antenos padėtį nustatau tikslų gylį gaudymo vietoje;
- belieka specialiu markeriu atžymėti valą kai sistema yra pasirinktame gaudymo taške. Metimas atliekamas į pasirinktą orientyrą keliais metrais toliau nei gaudymo taškas, tada meškerės viršūnėlė panardinama ir greitai susukamas rite valas iki pažymėtos vietos.
Taigi, kiekviename taške kiek galima tiksliau sumetu po tris mandarino dydžio jauko rutulius. Tada paeiliui po kelias minutes skirtingais masalais tikrinu žūklės taškus. Pradedu nuo trūklių ir artimosios distancijos, nesulaukus kibimo keičiu meškerę ir gaudau tolimajame. Taip be kibimo praleidžiu apie 15 minučių.
Antrajame taške, kur gaudau su meškere be ritės, sulaukiu smulkaus kybtelėjimo ir ištraukiu nedidelę kuoją. Na pamaniau, kad dabar ir prasidės, tačiau pralaukiu dar geras dešimt minučių kol sulaukiu kito kibimo tolimajame taške, kur gaudau tolimojo užmetimo meškere. Tokia pat kuoja. Po jos seka antra ir nedidelis karšiukas. Stambinu masalą, tačiau kibimo tai neatneša. Vėl bandau artimąją distanciją – tyla.
Mažinu masalą – palieku vos vieną trūklį ir BAM! Į graibštą parkeliauja beveik pusės kilogramo karšiukas. Negaliu atsistebėti. Vėl dedu vieną trūklį ir tik užmetus seka nedidelio karšiuko kibimas. Po truputį įsivažiuoju ir pagaunu ritmą. Metimas, meškerykočio ir ritės pagalba skandinamas valas ir sistema partraukiama į gaudymo tašką, skaičiavimas iki keturių, kibimas ir eilinis karšiukas keliauja graibšto link.
Plūdė sureguliuota idealiai, bet koks masalo timptelėjimas ir visa matoma viršūnėlės dalis panyra po vandeniu. Nuostabu.Kas valandą įmetu po nedidelį jauko rutuliuką – kibimo tai niekaip nesugadina, atvirkščiai – jis tik gerėja. Įdomumo dėlei bandau ir artimąją distanciją, tačiau bergždžiai – daugiau kibimų ten nebesulaukiu, tad botą greitai padedu į šalį ir toliau darbuojuosi traukdamas karšiukus. Papuola ir visai gražių – virš kilogramo sveriančių.
Po kelių valandų oras pastebimai atšyla. Aplink pradeda tirpti sniegas, o pro debesis išlenda saulutė. Iš kažkur prie jauko prisistato saulažuvės. Pagauti kuoją ar karšiuką darosi vis sunkiau. O štai pulkas saulažuvių niekur nesitraukia, kimba ant trūklių, ant musės lervų ir net ant slieko. Prie jų prisijungia ir piršto dydžio ešeriukai. Žūklę tenka baigti, juolab, kad sugaudyta tikrai nemažai, o tokio pavasarinio kibimo neturėjau jau daug metų, gal būt, kad vengdavau tolimo užmetimo ir palikdavau jį vasarai. Pasirodo be reikalo – tik keliais metrais toliau, tik keliasdešimt centimetrų giliau, o žuvies skirtumas nenormalus.
Taigi, tokia pirmoji 2016 metų žūklė plūdine meškere, o tiksliau – tolimojo užmetimo. Pabandymas tikrai vykęs, tačiau dabar plūdinė turės pailsėti – artėja dugninės meškerės čempionatas, reiks ruoštis. Na o jei jūs turite galimybę ir noro būtinai pasinaudokite mano patarimais ir išbandykite šį įdomų žūklės būdą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą