Tarpušventis

 Užsitęsusio kalėdinio vakarėlio pasekmių praktiškai nesijautė, tačiau vairuoti automobilio šį kartą nedrįsau, o kolega neatsisakė. Per kelis sustojimus surinkome visą ekipažą, pakeliui užsukome "trūklių" ir pasipildėme mineralinio vandens atsargas degalinėje.

Šį kartą tikrinsime nedidelį ežerėlį Dzūkijos nacionaliniame parke. Aš čia nebuvęs, tad pažintis su kiekvienu nauju vandens telkiniu suteikia viltį ir be galo džiugina. Dažnai pirmas įspūdis ir išlieka visam gyvenimui, pirmi laimikiai vis pakursto norą sugrįžti arba ne.

Paliekame automobilį ir kelis šimtus metrų klampojame per atšilimo dar neištirpdytas pusnis. Mus pasitinka nedidelis ežerėlis pasislėpęs miško apsuptyje. Ledo storis siekia 15 cm ir ant jo telkšo plonas vandens sluoksnis. Sniego belikę vos keli ploteliai - viskas ištirpdyta vakarykščio lietaus.

Gręžiame eketes, leidžiame avižėles, o pirmosios nedidelės kuojytės paskubomis keliauja ant "vėliavėlių" bei "skritulių" kabliukų.

Laikas ieškoti ešerių - vėl gręžiu dešimt ekečių, tą patį daro ir kolegos. Tuščia, ir nors prieš kelias savaites čia be problemų buvo galima išvilioti kelis kilogramus puikių dryžuotųjų - šiandien jie nepasidavė.

Antra dešimtis ekečių ir pirmas kibimas. Iš lėto plonu 0.06 mm valu traukiu nenurimstančią žuvį, po kelių valo atleidimų iš eketės iškrapštau tikrai padorų, kiek virš 200 gr. sveriantį ešerį. Pasidžiaugiu gerai dirbančiu Drennan Rig Line valu ir vėl greitai skandinu masalą atgal, tačiau kibimo nėra. Tikrinu kitas eketes, bet tuščiai. Vėl gręžiame ir bandome įminti nekibos mįslę, tačiau bergždžiai.

Nenorom kalbantys vietiniai pareiškia, kad staiga atšilus kibimas visiškai dingo ir patys sėdi be laimikio nukabinę nosis. Taip jau būna, vakar kibo, o šiandien dažniausiai – nebe. Tačiau mes nepasiduodame ir įnirtingomis paieškomis, pavertę rėčiu didesnę dalį ežero, sugebame sugraibyti dar kelias kiek mažesnes žuvis.

 Vėliavėlės ir skrituliai ritmingai, kas 20 minučių signalizuoja apie kibimą, tačiau žuvies pagauti nepavyksta. Įdomu tai, kad dauguma kibimų "ešeriniai" - ant žuvelių nėra nė vieno rimtesnio įdrėskimo. Na o avižėlių žaismą jie visiškai ignoruoja.

Laikrodis praneša apie atėjusią popietę, tačiau mūsų sąskaitoje dėmesio vertų žuvų mažiau nei jas gaudančių žvejų.

Šalimais sėdintis kolega neramiai susimuisto ir lėtai kilnojamos rankos išduoda traukiant stambų laimikį. Centimetras po centimetro atkovojamas plonas valas, o žuvis jo pareikalauja vėl ir vėl. Rimtas Elvino veidas neišdavė jokių emocijų. Greitu rankos judesiu iš eketės išimamas gražuolis ešerys. Trečdalį kilogramo sveriančios žuvies burnoje vos įžiūriu mažą auksaspalvę volframinę avižėlę. Nupaveiksluoti nespėju ir gretimoje eketėje ištraukiamas dar didesnis – veik pusė kilogramo sveriantis gražuolis. Puikios, sodrios spalvos puošia dryžiais pasidabinusį plėšrūną, tačiau grožėtis nėra kada ir visi „draugiškai“ puolame apgręžinėti laimingąjį bičiulį. 

 Naudos tai neatneša ir ištraukę kelis nedidelius ešeriukus vėl džiaugiamės Elvino iškeliama puikia žuvimi. Visą nesėkmę suverčiame sėkmei ir ištraukę dar kelis nedidelius ešeriukus baigiame žūklę.

Nei stebuklų nei paslapčių nebuvo – svarbiausia plonas ir jau patikrintas valas ir vos 2 mm skersmens auksinė avižėlė su vienu trūkliu ant kabliuko.

Lydekų taip pat nesugavome, tačiau tie keli didesni ešeriai lyg užhipnotizavo, to užteko, kad prie šio nedidelio ežero tikrai sugrįžčiau. Gal būt ant paskutiniojo ledo, o galbūt ir vasarą – ginkluotas spiningais ir didelėmis dėžėmis dirbtinių masalų...