„Šlapia“ žūklė nedideliame tvenkinyje

                Lietus pliaupė pusė nakties. Išėjęs į rytinį kiemą ir pajutęs pirmuosius lietaus lašus buvau beapsisukąs. Sulaikė tik didelė trauka dar bent kartą užsiropšti ant šilto lietaus išplauto ledo iki jam visiškai išlaisvinant vandens telkinius. Begalinė trauka stebėti virpantį meškerėlės sargelį buvo stipresnė už norą grįžti į šiltą guolį.

                Susirinkau belaukiančius lietuje kolegas ir valydami dideliais lašais talžomą priekinį automobilio stiklą, lėkėme prie miesto pakraštyje tyvuliuojančio, nedidelio tvenkinio. Keli kilometrai kratymosi žiemos sugadintu keliu ir jau einame pažliugusia pieva vandens link. Tiek purvo, rodos dabar visai ne vasario, o kovo vidurys.

                Tvenkinio pakrantėse ledas jau labai silpnas. Jei tokie orai užsitęs dar savaitę, ledas žūklei taps netinkamas. O kol dar galima, nė negalvodami puolame gręžti eketes. Pajutę savotišką “laisvę“, nebekreipiame dėmesio į lietų, kuris vis stiprėja. Sugauname pirmus ešeriukus – ne monstrai, tačiau užkibę nedideliame gylyje sugeba paprašyti valo. Intensyvaus kibimo nėra, o štai lietus mūsų aprangas skalbia labai intensyviai. Žuvys visiškai ignoruoja jaukinimą ir tik viena kita susigundo masalu. 

                Po geros valandos pajuntame pirmuosius vandens lašus juosmens srityje, tačiau žūklės nebaigiame. Gręžiame eketes ir prie kranto ir visai tarp nendrių ir viduryje tvenkinio. Rezultatas visur panašus – 100 g ešeriukai. Kolega ištraukia vieną sveriantį per 200 g, tačiau tai daugiau atsitiktinumas nei tendencingo darbo vaisius. Po žuvį randame kas 5-oje eketėje ar dar rečiau, o iš dangaus vis lyja. Greitai pajuntame drėgmę ir pečių srityje ir rankovėse. Nebesinori net sėsti ant žūkladėžės, o traukti fotoaparatą tuo labiau. Lietus niekaip nesibaigia, tad nusprendžiame baigti savo pasirodymą.

                 Viliuosi, kad tai ne paskutinė žūklė ant šio besibaigiančio sezono ledo. Tikiuosi, kad dar pašals, sutvirtins ledą ir sėdėsime iki kovo vidurio betraukdami žuvį iš ekečių, nors prognozė ir nedžiugina. Juk tiek daug dar neatlikta: nesudalyvauta paskutiniame Lietuvos sportinės poledinės žūklės čempionato etape, liko negaudytos stintos, pavasarinės kuojos ir t.t.

                Galų gale tai sprendžiu ne aš.  Man beliko dabar nusiimti 5 kilogramais pasunkėjusį žvejybinį kostiumą, sumesti į skalbyklę šlapius apatinius, pasidžiauti batus ir sėstis rašyti šias eilutes.